Visų lombardų savininkai biržoje aukso kainą seka kasdien ir pagal tai koreguoja savo įkainius. 
Vadimo SIMUTKINO nuotr. 
 
Aušra LAURINKIENĖ 
Šalį sukausčius ekonominiam ledynmečiui, lombardų savininkai pasiskirstė į dvi dalis. Vieni trina rankomis, nes prispausti sunkmečio ir pajutę už parduotą auksą gautų pinigų skonį žmonės vis dažniau ryžtasi atsisakyti savo papuošalų, o kiti sako, kad krizė lombardams - anaiptol ne aukso amžius ir klientų skaičius sumažėjo. 
 
Anot lombardų savininkų, žmonės nusprendžia atsikratyti ne tik širdžiai brangiais daiktais, bet ir nebereikalingu, nenešiojamu ar blogus prisiminimus keliančiu auksu, o už gramą gauna apie 50 litų.  Į lombardą niekas šiaip sau neina. Niekam tai nėra malonumas. Žmonės čia apsilanko prispirti svarbaus reikalo - skolų.
 
Bando užstatyti vogtus telefonus 
 
Vieno iš miesto centre įsikūrusių lombardų savininkas Artūras Paukštys sako jaučiantis ženklų klientų padidėjimą lombarduose. Tačiau, pasak jo, skolinimui pinigų visada užtenka, o lėšų pritrūksta tik nedideli, apleisti ir prastai valdomi lombardai. 
 
„Buvo žmonių, kurie lombarde nuolat lankydavosi ir anksčiau. O dabar prie jų prisidėjo ir tie, kuriuos čia atvijo sunkmetis, - sako Artūras Paukštys. - Žinoma, krizės metu žmonės bando atsikratyti užsilikusių nereikalingų daiktų. Kartą moteris atėjo nešina krūva puodų, tačiau jų priimti negalime, nes daug žmonių nebeateina pasiimti savo daiktų, o lombardui sunku juos parduoti. Mūsų lombardo pagrindas – mobiliojo ryšio telefonai. Tiesa, čia rizika  nemenka, nes keletą kartų buvo užstatyti vogti telefonai. Kaip atskiriame, ar daiktą atnešęs žmogus - tikrasis jo savininkas? Prašome telefono dokumentų, o jei jų nėra – tiesiog žiūrime į žmogų ir bandome jį analizuoti. Jei kyla įtarimas – atsisakome sudaryti sandėrį”.
 
Į Artūro Paukščio lombardą kasdien užsuka vidutiniškai 20 žmonių, tik vienomis dienomis daugiau skolinamasi, kitomis - ateinama tik pasiimti savo daiktų. „Mes matome viską: kada žmonės nebeturi pinigų, kada sunkiai beišgyvena ir kada gauna atlyginimą”.
 
Daugiausia klientų - prieš išmokant algas
 
Lombardo pietiniame rajone savininkas Algirdas Kazimieras Butkus, šiame versle besisukantis nuo 1995 metų, taip pat pastebi, kad lombardai populiariausi tam tikromis dienomis - prieš sulaukiant atlyginimų ar pensijų. „Kartais į lombardą užsuka vos 2 žmonės, o kai kuriomis dienomis jų ateina ir penkiolika: matome, kada žmonėms labiausiai trūksta pinigų”, - sako pašnekovas. 
 
„Padaugėjus klientų lombardams prireikė tikrai daug investicijų. Tačiau kadangi užsiimame ne tik skolinimu, bet ir prekyba, galime investuoti į verslą už parduotas prekes uždirbtus pinigus. Kad klientų skaičius padidėjo - natūralu: žmonėms dabar reikia pinigų, o mes galime jų paskolinti”, - teigia A. K. Butkus. Jo teigimu, vasarą klientų buvo mažiau, tačiau artėjant šaltajam sezonui žmonės vis dažniau praveria lombardo duris. 
 
„Čia priimame viską, ką galima parduoti - ir rūbus, ir stalo įrankius, ir dviračius, įvairią techniką, juvelyrinius dirbinius, meškeres, netgi vaikų vežimėlius. Žinoma, pasitaiko, kad žmonės atneša nieko nevertų daiktų. Pavyzdžiui, kartą moteris norėjo užstatyti sintetinius kailinius. O kur mums juos dėti? Tokių daiktų nepriimame”, - sako verslininkas. 
 
Jis priduria, kad lombardo darbuotojams tenka ir sunki psichologinė našta, kai atėję žmonės, braukdami ašarą, nuo piršto nusimauna vestuvinį žiedą: „Visi ateina su viltimi vėliau susigrąžinti užstatytus daiktus, tačiau ne visiems pavyksta tą padaryti. Turime daug nuolatinių klientų, kurie pratęsia sutarties laiką, moka palūkanas ir galų gale atsiima užstatytą daiktą. Negaliu pasakyti, kad klientų daugėja dėl augančios aukso vertės. Juk niekada lombarde negausi tokios sumos, kurią išleidai pirkdamas aukso dirbinį”. 
 
Dažniausiai priima tik juvelyrinius dirbinius
 
A. K. Butkui paantrino ir kito lombardo darbuotoja Giedrė Urniežiūtė. „Suma, kurią skoliname, priklauso ne tik nuo prabos, dirbinio, bet ir paties žmogaus. Jeigu matome, kad pinigėlių reikia tik degtinės buteliui nusipirkti - daug ir nesiūlome. Žmonės supranta, kad nesumokėsime tiksliai tiek, kiek vertas papuošalas, - teigia mergina, pridūrusi, kad savininkai biržoje aukso kainą seka kasdien ir pagal tai koreguoja savo įkainius: - Jei kaina pasikeičia nežymiai, tai nekeičiame kainos, tačiau jeigu būna ženklesnis pakitimas, reaguojame ir mes”. 
 
Lombardas, kuriame ji dirba, dažniausiai priima tik juvelyrinius dirbinius. Taip, anot G. Urniežiūtės, siekiama išvengti papildomų išlaidų: „Priimant kitokius daiktus kyla įvairių problemų: jei jie lieka, sunku rasti, kam juos parduoti, o ir sandėliavimui reikia vietos. Su auksu mažiau vargo - jį visada galima perdirbti. Jei priimame kokį kitą daiktą, tai turi būti kažkas išskirtinio. Pavyzdžiui, dabar turime naują kompiuterio monitorių, televizorių, kuriame įmontuotas DVD grotuvas. Neimame to, ko negalėsime parduoti”. 
 
Didelė konkurencija
 
Vos tik įžengus į ketvirtąjį Šiaulių mieste esantį lombardą, jame suskamba telefonas. „Ne, tokių daiktų nepriimame”, - pašnekovui kitame laido gale sako lombardo savininkė Gailutė Stepanenkovienė ir atskleidžia, kad klientas norėjo įsigyti pigų DVD grotuvą, o tokių daiktų čia – nėra. Iš tiesų - vitrinoje išvystame begalę naujų ir užstatytų, tačiau neatsiimtų juvelyrinių dirbinių, kurių kainos - nuo keliolikos iki penkių šimtų litų, ir tris mobiliojo ryšio telefonus. 
Anot moters, nepaisant krizės, žmonės vis rečiau praveria jos lombardo duris: „Žinoma, nuolatiniai klientai išliko, va ir šiandien vienam paskolinome du su puse tūkstančio litų, tačiau konkurencija – didelė, nes sunkmečiu lombardų ir greitųjų paskolų įmonių pridygo kaip grybų po lietaus. Meluoja tie, kurie sako, kad lombardams - aukso amžius”. 
 
G. Stepanenkovienė sako, kad pasitaiko visokių klientų: „Kartą į lombardą atėjęs dešimties metų berniukas norėjo užstatyti gatvėje rastą raktą. Išgirdęs, kad iš vaikų daiktų nepriimame, o ir raktas mūsų nedomina, berniukas atsakė, kad jam į lombardą patarė ateiti mama”. 
 
Blanki viltis sugrįžti savo daiktų... 
 
Viename iš lombardų sutikta šiaulietė Gintarė, jau kurį laiką nesulaukianti vėluojančio atlyginimo, surinko keletą savo auksinių papuošalų ir nusprendė juos įkeitusi pasiskolinti pinigų. „O ką daryti? Gyventi tai reikia... Nežinau, ar pavyks atsiimti tai, ką palieku. Jei alga ir toliau vėluos - nebus iš ko mokėti palūkanų, kurios - išties nemažos. Va, gavau 240 litų. O per mėnesį turiu sumokėti 25 proc. šios sumos lombardui”. 
 
Paklausta, kodėl nusprendė užsukti į lombardą, moteris sakė neturinti į ką daugiau kreiptis: „Giminės ir pažįstami patys sunkiai verčiasi. Nesmagu prašyti jų pagalbos...” - atsidūsta šiaulietė ir užveria lombardo, į kurį kažin ar sugrįš, duris. 
 
Kitas lombardo klientas, norėdamas pasiskolinti pinigų, atnešė mobiliojo ryšio telefoną: „Kito neturiu, tačiau teks kurį laiką išsiversti ir be jo. Pinigėlių reikia sumokėti už buto nuomą. Juk svarbiau turėti stogą virš galvos, nei paskambinti draugams”. 
 



Į viršų