Prastos gyvenimo sąlygos ir nedarbas tampa priežastimi socialinei pašalpai gauti. Tik kartais, deja, tai užsitęsia per ilgai ir, sulaukęs pagalbos iš šalies, žmogus nebenori keistis. Todėl viešoje erdvėje vis garsiau kalbama apie tai, kad valstybė turėtų nustoti remti skurstančius ir leisti jiems išsikapstyti patiems. Tik ar taip pasielgti būtų teisinga?

Jaučia pažeminimą ir diskriminaciją
Neseniai Lietuvos laisvosios rinkos institutui vadovauti grįžusi Elena Leontjeva viename interviu sakė, kad valstybė „gundydama“ žmogų pašalpomis, neleidžia jam pasireikšti kaip asmenybei. Negana to, pašalpos, anot jos, prisideda ir prie šeimos ardymo.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė nenori su tuo sutikti. Jos teigimu, skursti ir gauti pašalpą nėra smagu. Pranešime spaudai ji rašo, kad iš tiesų tai yra žiauri tremtis, pažeminimas ir diskriminacija. Tačiau ne tai Lietuvoje yra blogiausia, juk gaunančiųjų socialines pašalpas yra tik apie 2,5 proc. šalies gyventojų. Dešimt kartų daugiau Lietuvoje yra dirbančių skurdžių. Pagal Europos profesinių sąjungų instituto atliktą analizę, Lietuva pagal pragyvenimo lygį lenkia tik Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją, faktiškai disponuojamos mažiau uždirbančių lietuvių  pajamos – vos daugiau nei 600 eurų.

„Norėčiau pamatyti, kaip ponia Leontjeva apie galimybę būti laisvu kūrėju pasakoja vienišai trijų vaikų motinai, kuri priversta dirbti pusiau (arba visai) šešėlyje, nes darbdaviai neleidžia pakankamai laiko praleisti su vaikais, ypač sergančiais. Arba po 12-14 val. dirbantiems tėvams, kurių vos daugiau nei minimali mėnesio alga uždirbamų atlyginimų užtenka tiek, kiek reikia jų ir jų vaikų gyvybei palaikyti. Arba studentui, kuris per darbus (reikia išgyventi, o kur dar paskola mokslams) neįstengia rasti laiko mokslams. Arba neįgalumą turinčiam darbuotojui, kuris jeigu per vargus ir randa darbą, tai dirba nepakeliamu krūviu kokioje nors „socialinėje“ įmonėje“, – pranešime spaudai cituojama I. Ruginienė.

Skurdas nėra objektyvi būklė
Anot jos, beveik visą mūsų laiką užima darbas, gal net du ar trys, tad didžioji dalis mūsų tik dirba ir miega, o kada mums gyventi? Kada mums pasireikšti kaip asmenybei? Nuolat augantys darbo krūviai ir žeminantys atlyginimai – štai kas prisideda prie nuolatinio streso, augančio antidepresantų naudojimo ir šeimų ardymo, o ne pašalpos.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė nesutinka, kad iš skurdo turėtumėme kapstytis patys. Ji sako, kad nors šį mitą skleisti ir juo tikėti yra labai patogu, tačiau skurdas nėra objektyvi būklė, bet situacija, sukuriama nevienodai paskirstant išteklius: „Nesuskaičiuojamą daugybę kartų sakėme – įveskime progresinius mokesčius visoms pajamoms, nepriklausomai nuo jų kilmės. Tai vienintelis būdas kovoti su nelygybe ir socialine neteisybe. Juk visi sutiks, kad nėra teisinga, jog per pastaruosius 4 metus penktadalio turtingiausių šalies gyventojų pajamos išaugo net 40 proc., o apatinio penktadalio – tik apie 17 proc.“

Konfederacijos pirmininkė pritaria, kad laisvė yra pamatinė vertybė. Bet ji kapitalizmo sąlygomis yra vertinama rinkos kaina, ir įpirkti ją, deja, gali tik tie, kurie turi galios ir pinigų. O štai baimės – kiek nori ir už dyką: kad neišmestų iš darbo, kad neprarastum būsto, kad užtektų lėšų vaikų išsilavinimui, kad nenumirtum skurde.

Todėl ji klausia, ar atsiras tokių oligarchų, kurie pasitarnaus kitiems bent mokėdami mokesčius? Bent per pusę tiek, kiek mokame mes, paprasti darbuotojai? Ar valstybė juos nepakankamai gundo?

Atėmus pašalpas, padaugėtų nusikaltimų
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė pritaria I. Ruginienės išsakytai nuomonei. Ji atkreipia dėmesį, kad vidutinė socialinė parama siekia 83 eurus, o tai nėra tokia suma, iš kurios žmogus galėtų išgyventi oriai.

„Jeigu žmogus dirbtų, uždirbtų daugiau ir jo pajamos būtų didesnės nei ši suma, todėl tai tikrai nėra pretekstas nedirbti“, – „Šiaulių naujienoms“ sako A. Adomavičienė.

Anot jos, yra daug kitų priežasčių, kodėl žmonės nedirba. BPO 2016 m. atliktoje studijoje apie bedarbystę Lietuvoje, įvardytos tokios priežastys, kaip neįgyta, arba įgyta nepakankama profesinė kvalifikacija; įgytos kvalifikacijos neatitikimas darbo rinkos poreikiams; darbo paieškos įgūdžių stoka; socialinių kompetencijų stoka ir t. t.

„Kitas dalykas yra rajonų, kur nedarbas siekia 10 proc. Tai kaip žmonėms, kurie turi sveikatos problemų, menką kvalifikaciją, menkus socialinius įgūdžius, susirasti darbą? Jie tikrai nėra tokie jau patrauklūs darbo rinkoje“, – svarsto A. Adomavičienė.

Ji sako, kad nereikėtų pamiršti pakalbėti ir apie galimybių nelygybę. Tikrai ne visi žmonės Lietuvoje, ypač vaikai, turi vienodas galimybes į vienodą išsilavinimą, gyvenimo startą: „Susideda didelė mozaika ir ji nėra tokia paprasta, kaip bandoma nupiešti. Atėmus pašalpas, greičiau, kas dar galės emigruos ir visai tikėtina, kad dėl to pasikeis kriminogeninė situacija. Užtenka prisiminti Viktoro Hugo knygą „Vargdieniai“, juk ten pagrindinis veikėjas buvo nuteistas todėl, kad vogė duoną savo šeimai.“

Dar viena problema yra ta, kad ilgą laiką buvo pamirštama skurstantiems suteikti reikalingas paslaugas. Pašnekovės teigimu, be piniginės paramos, žmonėms reikalingos socialinės, psichologinės, sveikatos priežiūros ir  kitokios paslaugos.

„Skurdžiau gyvenantiems žmonėms piniginė parama reikalinga tam, kad galėtų išgyventi, o paslaugos, jog leistų visuomenėje gyventi savarankiškai. Be vienos ir kitos paramos, žmonės negali egzistuoti ir veikti visavertiškai“, – akcentuoja A. Adomavičienė.

Valstybė negali palikti žmogaus be finansinių resursų
Ekonomistas Tadas Povilauskas mano, kad motyvacija susirasti darbą priklauso nuo to, kokį darbą realiai galėtų susirasti socialiai remiamas asmuo ir koks būtų skirtumas tarp darbo užmokesčio ir gaunamos socialinės pašalpos bei kompensacijų. Paprastas pavyzdys: jeigu vienišas žmogus gautų bent minimalią mėnesio algą (607 eurų prieš mokesčius arba 437 eurų po mokesčių) ir darbas nebūtų toli nuo gyvenamosios vietos, jo finansinė nauda yra didesnė negu alternatyva gauti maksimalią 125 eurų socialinę pašalpą ir šildymo išlaidų ir išlaidų vandeniui kompensaciją (kompensacija būtų taikoma ir gaunant MMA, tik mažesnė).

Tačiau apie pusė visų gaunančių socialines pašalpas yra vieniši asmenys ir  yra ilgalaikiai bedarbiai, tai reiškia, kad jie nelabai stengiasi ieškoti darbo nepaisant finansinio akstino, nes susiduria su  kitomis problemomis: sveikatos bėdomis, finansinėmis skolomis, galiausiai, alkoholizmu ar tiesiog nenoru dirbti.

„Manau, kad didesnė finansinė motyvacija gauti pašalpas, o ne dirbti (jeigu neįmanoma susirasti darbo už daugiau negu MMA) atsiranda, kai šeimoje yra daugiau asmenų ir vaikų, nes tada vieno dirbančio žmogaus pridedama pinigų suma yra santykinai nedidelė, palyginti su jau gaunamais vaiko pinigais, kompensacijomis, socialine pašalpa“, – laikraščiui komentuoja T. Povilauskas.

Jis sako, kad valstybė negali palikti žmogaus be finansinių resursų, nes yra nemažai darbingo amžiaus žmonių, gaunančių socialines pašalpas, kurie yra ilgalaikiai bedarbiai ir norint, kad jie grįžtų dirbti, reikia labai daug asmeninio darbo su jais, tai jeigu jie liktų be minimalių finansų, visuomenei nuo to tik blogiau, nes tai, pavyzdžiui, didintų nusikalstamumą visuomenėje.

Ir dabar, įvertinus socialines pašalpas bei gaunamas kompensacijas, bendra paramos suma žmogui dažniausiai nesiekia valstybės nustatyto minimalių vartojimo poreikių dydžio, kuris 2020 metais yra 257 eurai, tai vargu ar galima sakyti, kad tie žmonės gauna daug paramos.

Lietuvoje socialinę pašalpą 2019 metais gavo 65 tūkst. gavėjų, o valstybė išleido 64 mln. eurų. Tai nėra daug šalies biudžetui. Tai nedaug ir palyginti su kitomis ES šalimis (palyginti išmokas su šalies BVP). Pašalpas panaikinus, žala visuomenei galėtų būtų didesnė negu  64 mln. eurų.

„Pašalpos turi augti tokiu tempu, kokiu auga minimalus vartojimo krepšelis. Apskritai, pasisakyčiau už darbo su ilgalaikiais bedarbiais programų didesnį finansavimą, kai ir dabar atliekamos pilotinės versijos, kai bandoma grąžinti bedarbius į darbo rinką jiems teikiant finansines, teisines, psichologines ir kitokias paslaugas, konsultacijas. Tai yra brangu, nes specialistai turi asmeniškai dirbti su tokiais asmenimis, bet tuo keliu eina daug ES šalių. Ir žinoma, kalbant apie asmenis, kurie nėra darbingi, turi sveikatos problemų, valstybė turi užtikrinti jų pajamas ne mažesnes negu minimalus vartojimo krepšelis“, – sako T. Povilauskas.

2020 02 24 13

I. Ruginienė sako, kad skurdas nėra objektyvi būklė, bet situacija.
Pauliaus GVILDŽIO nuotr.

2020 02 24 20

T. Povilauskas: „Pašalpos turi augti tokiu tempu, kokiu auga minimalus vartojimo krepšelis“.
SEB nuotr.

 

 

Į viršų