Chaimo Frenkelio viloje vyko renginys, skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, – vilnietė dailininkė Lina Mumgaudytė skaitė paskaitą apie žydes menininkes Antrajame pasauliniame kare, pristatė savo pieštų darbų parodą.
Prasminga veikla
Lina Mumgaudytė – Vilniaus universiteto istorijos fakulteto magistrantė, anksčiau baigusi vizualiųjų menų ir iliustracijos studijas Briuselio Šv. Luko menų mokykloje. Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, tarptautinių meno konkursų nugalėtoja ir laureatė. Ji išleido tris knygas vaikams, dvi iš jų – prancūziškai.
Po studijų ir gyvenimo Briuselyje į Lietuvą grįžusiai Linai norėjosi iššūkio gyvenime, naujos veiklos. „Mano dvi didžiausios aistros – menas ir istorija. Visai netikėtai sugalvojau, kaip jas abi sujungti į vieną. Kadangi esu iliustratorė, nusprendžiau prikelti iš užmaršties šviesių moterų, savaip pasipriešinusių karo siaubui, gyvenimo istorijas ir jas nutapyti. Žydų istorija man visada buvo įdomi, o pradėjusi ja domėtis daugiau, atradau ir šią nišą. „Bright women in the dark period“ – tai projektas apie Antrojo pasaulinio karo žydes, kurios vykdė meninę veiklą karo metu. Norėjau jų pamirštas istorijas iškelti į dienos šviesą ir leisti joms dar kartą sužydėti“, – sakė savitą parodą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“ sukūrusi menininkė L. Mumgaudytė.
Savo darbais ji pasakoja žiauraus laikotarpio išbandymus patyrusių dailininkių, šokėjų, poečių, muzikių istorijas.
Šiauliečiams L. Mumgaudytė įdomiai atskleidė žydų moterų vaidmenį ir kūrybą karo metu, atvirai pasakojo apie savo patirtus išgyvenimus ir iššūkius, kuriuos teko įveikti vykdant projektą. Šis projektas padėjo išmokti valdyti žodį, tapyti žmones, paskatino studijuoti istoriją. Autorė atsirinko Rytų Europos žydų tautybės moteris, kurios kūrė prieš Antrąjį pasaulinį karą ir per karą, – poetes, dailininkes, šokėjas, fotografes.
Lina atviravo, kad nebaigusi istorijos studijų nemokėjo ieškoti informacijos, atsirinkti šaltinius. Paskui tik atrado archyvus. Iš detalių dėliojo moterų portretus. Kaip menininkei, jai svarbi nuotrauka, nes planavo savo herojes tapyti. Pradėjo abstrakčiai – nuo paprastų, švarių formų, minimalistiniu stiliumi, kuris prieš karą Europoje buvo pramintas išsigimusiu, gėdingu menu. „Tapau žydes menininkes gėdingu stiliumi, kas visai nepatiktų naciams“, – akcentavo autorė. Kaune buvo surengta jos tapybos paroda. Metus projektą finansavo pati.
Po parodos Kaune gavo finansavimą – tai paskata ir didelė atsakomybė. „Supranti, ką reiškia būti menininku, gauti finansavimą ir žinoti, kad padaryti privalai kokybiškai, sutartu laiku“, – kalbėjo L. Mumgaudytė.
Lektorė dalijosi pirmųjų paskaitų patirtimi: tik po penkioliktos paskaitos suvokė, kad turi kalbėti remdamasi savo išgyvenimais, kitaip nebus klausytojui įdomi. Sau – taip pat. „Turiu pasakoti taip, kaip norėčiau, kad man pasakotų“, – priėjo išvados Lina.
Menininkė į Šiaulius atvežė tik piešinius, bet papasakojo ir apie tapybą, pavyzdžių rodė el. pateiktyse. „Surandu istorijos herojės fotografiją ir ją pertapau, savaip interpretuoju“, – kūrybos procesą atskleidė L. Mumgaudytė. Jai buvo svarbu įsijausti į tapomą asmenybę, susitapatinti, todėl prisipirko didelių drobių, kad būtų „vienas prieš vieną“ su heroje, leidosi į tolimas keliones.
„Gėdingas menas“
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ne visos meno formos buvo toleruojamos nacių. Susižavėjusi L. Mumgaudytė pasakojo, kad šios moterys sugebėjo pasipriešinti naciams poezija, šokiu, tapyba, fotografijomis ir dainomis. L. Mumgaudytės paveikslai nutapyti moderniu stiliumi, kuris Antrojo pasaulinio karo metu būtų uždraustas ir Hitlerio pavadintas „išsigimusiu menu“.
L. Mumgaudytės žodžiais, „gėdingas, išsigimęs menas“ buvo toks, kuriam reikėjo paaiškinimo. Jei paveikslas nutolęs nuo realybės, kiekvienas žmogus jį gali suprasti skirtingai, vadinasi, kad jis neatitinka tuo metu priimtino meno formato. „Išsigimusiems“ menininkams buvo draudžiama pirkti dažų, drobių ir kitų reikalingų priemonių, o „teisingas menas“ buvo skatinamas.
Įdomus dalykas, priminė lektorė, kad Trečiojo reicho fiureris, norėdamas pašiepti žydų menininkų darbus, apleistame name surengė „gėdingo meno“ parodą. Paveikslai buvo sukabinti bet kokia tvarka, ant keiksmažodžiais aprašytų bjaurių pastato sienų, tačiau renginys sulaukė milžiniško populiarumo, o surengta „gero meno“ (esančio arti realybės) paroda sulaukė labai mažai dėmesio.
Kaip pasakojo L. Mumgaudytė, Šveicarija Antrojo pasaulinio karo metu buvo neutrali šalis, per ją ėjo „išsigimusio meno“ kelias. Kadangi nacių okupuotose šalyse turėjo nelikti „gėdingo meno“, jis buvo naikinamas. Išlikę meno kūriniai buvo rūšiuojami – išsigimę keliavo į Šveicariją, „teisingi“ – į fiurerio muziejaus surinkimo punktus. 1945 m. visi paveikslai buvo vežami į Miuncheną, ten buvo didžiausia meno kūrinių saugykla.
Beje, prancūzai buvo vieni pirmųjų suprato, jog reikia saugoti meno kūrinius, išvežti ir paslėpti juos. Antrojo pasaulinio karo metu dėl paveikslų, kitų meno kūrinių išsaugojimo sujudo amerikiečiai, įkūrę paminklininkų organizaciją. Joje buvo apie 300–400 narių, kurie siekė išsaugoti Europos meną. Lektorės teigimu, rašytiniuose šaltiniuose minima, jog Lietuvoje nebuvo tokių įspūdingų kūrinių, kurie sudomintų nacius.
Piešiniuose – moterų likimai
„Mano, kaip menininkės, tikslas buvo sujungti meną ir istoriją. Jaučiu susidomėjimą ir pareigą, būdama Rytų Europos gyventoja, priminti pasauliui užmirštas žydžių moterų istorijas bei jų kultūrinį paveldą, kuris tarsi tapo jų pasipriešinimo simboliu baisiojo karo metu. Man didelė garbė tapyti žydes moteris ir iškelti jų istorijas iš šešėlio. Jų kūrybingumas ir drąsa leidžia man, kaip menininkei, iš naujo atrasti gyvenimo vertybes ir meno prasmę“, – kalbėjo pristatydama savo piešinius autorė.
Piešinių parodoje pristatomos tarpukario Kauno meno mokyklos bei Vilniaus Stepono Batoro universiteto dailės skyriaus žydaitės studentės. Šiuose centruose studijavo daug moterų iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos. Autorės teigimu, eksponuojami piešiniai skirti suintriguoti lankytoją ir skatinti pasidomėti kiekvienos menininkės istorija.
Moterų veidai nėra detalizuoti, paliekama daug vietos fantazijai. Piešiniai atlikti grafitu. Menininkė naudoja „klasikinę“, „akademinę“ piešimo metodiką, tačiau akademiškumas sąlyginis, menininkė kuria savitą „realizmą“, artimą monochrominei dokumentinei fotografijai. Darbai minimalistiniai, paprastų formų, saugomasi nenutolti nuo savo linijos.
Zuzana Ginczanka (1917–1945) – poetė, gimusi Kijeve. Karjerą pradėjo tarpukario Varšuvoje. Išleido tik vieną poezijos rinkinį. Karo metu keitė miestus. Lvove namo šeimininkė ją išdavė gestapui, bet pavyko pabėgti. Poetė vienoje poemoje aprašė išdavusią moterį. Šis kūrinys tapo liudijimu teisiant išdavikę po karo. Poetė, deja, karo neišgyveno, buvo nužudyta.
Tatjana Barbakoff (1899–1944), kilusi iš Latvijos, gimė Aizpute. Labai ryški baleto ir šokio žvaigždė. Jos mama turėjo kiniškų šaknų. Vokietijoje Tatjana tapo tarpukario sensacija. Modernų šokį kūrė, maišydama latvių, kinų, žydų kultūros detales. Siūdindavosi labai ryškius rūbus, išsiskyrė ypatinga elegancija, rytietiškų bruožų grožiu.
Poetė Matilda Olkinaitė (1921–1941) – vadinamoji Lietuvos Ana Frank. Jos portretą pajėgė nutapyti tik skaitydama eilėraščius ir dienoraščio fragmentus. Pristatė Judaikos centre Vilniuje.
Sara Binūnaitė (1922 – ?) iš Panevėžio. 1940 mokėsi Kauno meno mokykloje industrinės dailės – kilimai. Skaitydama jos bylą sužinojo, kad Sara pirmiau studijavo mediciną, bet įvyko lūžis, suprato, kad turi siekti savo tikslo. Vaikystėje Sara labai mėgo piešti arklius, taip arklių linija atsirado Linos piešiniuose.
Kaune gimusi Černė Percikovičiūtė (1912–1941/1942) , tapytoja. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, mokėsi A. Vienožinskio meno studijoje. Labai talentinga, produktyvi menininkė. Per savo trumpą gyvenimą surengė per 20 parodų ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šita moteris visose nuotraukose pozuoja šonu. Ji išskirtinė, kitaip matė savo gyvenimą, žinojo savo vertę.
Sonja Gaskelytė (1904–1974), kilusi iš Vilkaviškio. Choreografė, šokio pedagogė. Amsterdame šokio studiją įkūrė. Buvo ištekėjusi už olando, tai išgelbėjo nuo žūties. Sonjos Gaskell mokinė buvo Audrey Hepburn.
Esther Lurie (1913 – 1998) iš Latvijos, gyveno Briuselyje, Belgijoje su flamandų daile susipažino. Kauno meno mokyklos laisvoji klausytoja. Karo metu Kauno gete piešė Kauno geto gyvenimą per karą. Daug piešinių neišliko, juos po karo perpiešė iš atminties.
„Sunkiai sekėsi tapyti, šią moterį. Mama sakė, kad reikia atsidurti toje vietoje, kuri supo dailininką. Ką bendro turiu su Estera?“ – pasakojo L. Mumgaudytė. Vyko į Briuselį. Archyvuose rado Esther pavardę. Savaip nutapė ir nors turėjo labai daug informacijos, bet norėjo perteikti vidinę jos jėgą.
Įdomi lenkų fotografės Ewos Faryaszewskos istorija. Karo metais E. Faryaszewska, nepabūgdama bombardavimo, vaikščiojo po griūvančią Varšuvą ir ją fotografavo. Dar viena kilni šios fotografės misija – iš muziejų gelbėti vertingus meno kūrinius ir juos slėpti nuo visiško sunaikinimo. Deja, ji žuvo karo metu.
Šokėjai Barbarai Ledermann labiau pasisekė – iki šiol gyvena JAV. B. Ledermann gimė Vokietijos žydų šeimoje, vėliau persikėlė į Nyderlandus. Užsiimdama mėgstama veikla – šokiu, kasdien žaidė su mirtimi – šoko aukštas pareigas užimantiems Vokietijos pareigūnams. Buvo tik laiko klausimas, kada visi išsiaiškins, kad ji – žydaitė, tačiau viskas baigėsi sėkmingai.
Moteris, jūra ir grožis
Kalbėdama apie prieškario ir karo meto menininkes, L. Mumgaudytė atkreipė dėmesį, kad jūra neatskiriama jų gyvenimo kelio dalis. Ne vien kaip atgaivos ir įkvėpimo šaltinis. Ypač svarbus buvo Liepojos uostas, iš kurio buvo galima pasiekti platųjį pasaulį, susisiekti net su Palestina, Niujorku. Menininkės daug keliavo. Briuselis nebuvo žymus meno centras, o Rytų Europos menininkių ten gausu, dar daugiau jų galėjo būti Paryžiuje, Londone. Bet tai ateities tyrimų objektas.
Piešiniuose ir paveiksluose atskleistos kelių dešimčių moterų istorijos. „Jos neturėjo galimybės džiaugtis gyvenimu ir gyventi taip, kaip gyvename mes. Kai kurios išgyveno, kitos mirė iškart po karo arba karo metu, bet prisiminti jų istorijas tikrai verta. Vis dėlto jų nugyventas laikas savaip gražus“, – sakė darbų autorė ir kvietė atidžiai įsižiūrėti į piešinius ir prie kiekvieno pateiktus aprašymus. Kad suprastum šį projektą ir įsigilintum į skirtingas moterų istorijas, anot menininkės, reikia laiko. Pavyzdžiui, iš Klaipėdos kilusios menininkės portretas kabo atbulai. Kodėl? „Ogi todėl, kad pati esu iš šio miesto, mes esame kitokios, kitaip žvelgiame į pasaulį, priimame neįprastus sprendimus“, – sakė autorė.
„Malonu pristatyti darbus ir juos įkvėpusias moteris, papasakoti žmonėms, kodėl aš tai darau. Tačiau tai – dar tikrai ne pabaiga“, – patikino menininkė. L. Mumgaudytės planuose kiti paveikslai, kitų moterų istorijos, paskaitos apie jų likimus, bendri projektai su Varšuvos POLIN muziejumi. Menininkė sakė esanti atvira bendravimui, aktyviai ieško kontaktų, žmonių, kurie gali papasakoti savas Antrojo pasaulinio karo istorijas.
Mumgaudytės kūriniai.
Autorės nuotr.
