Facebook‘as vis kažkuo nustebina, jeigu ne gerais dalykais, tai bent kvailais. Vis dažniau lietuvaičiai savo rašliavas linkę „pagražinti“ angliškomis frazėmis. Rašo, rašo lietuviškai ir staiga, bac! nei iš šio, nei iš to pereina į anglų kalbą, tarkime, įterpia „Its very fine“. Arba kokį kitą panašaus lygio sakinuką, surezgtą, nuo ko paprastai pradinėse klasėse pradedama mokytis anglų kalbos. Suprask, jis (arba ji) taip gerai kalba angliškai, kad tiesiog nejučia tas mokėjimas ima ir vis prasiveržia. Arba parašo ant savo socialinio tinklo puslapyje: „I am happy today.“ Turime nuostabią, itin turtingą ir labai seną gimtąją kalbą, kodėl tad neparašius „Šiandien jaučiuosi laimingas (-a)“?  Kita vertus, juk niekam ir neįdomu, ar tu tą dieną „hepis“, ar ne, vadinasi, taip rašinėti yra dvigubai neišmintinga.

Prieš kokius du dešimtmečius lietuvybė kompiuteriuose ne visuomet būdavo, tiksliau sakant, dažniau jos nebuvo, negu kad buvo. Bet dabar... Galima rašyti egzotiškiausiomis pasaulio kalbomis, žinoma, jeigu tik tokias mokame. Ar tai taupydami laiką, ar iš „mandrumo“ lietuvaičiai ir toliau švepluoja: muzikas, gresti, mazas, vaisinti, kiskis piskis, ir pan. Šitaip galima perskaityti visokių dviprasmybių arba net nešvankybių, o apie pagarbą savo gimtajai kalbai ir kalbėti nebeverta...

Socialiniuose tinkluose tiesiog knibžda mažaraščių. Ir ko tik neperskaitysi! (Čia ir toliau kalba netaisyta).

Štai Egidijus A. iš uostamiesčio piktinasi: „konfliktas norfoj klaipedoje kaip apsauginis elgesi kaip su zverejas“. Panašu, situacija išties rimta, bet šitoks parašymas tik šypsenas ir tekelia...

Jam niekuo nenusileidžia šiaulietis Adomas R., vairuotojams skirtame interneto puslapyje palikęs savąjį pėdsaką: „Kaip sakant stebuklai Kaledu mets, va nepraejus ni pusantru metu mus savibledibe bulvara sutvarke. Nu bent stenges, bisk pliteliu, bisk obsfalta ant sniega prie -3, bisk skaldos. Jauciu ka tikrai laikis iki pavasare, iki nauju darbu.“

Į valgių gamybos paslaptis besigilinati Vaida M. rašo: „Na o kaip ji kepti na as.jos.nesu kepus“. Žodžiai lyg ir lietuviški, bet net kelis kartus perskaitęs nesupranti, kas norėta jais pasakyti? Matyt, labais aukštas minties skrydis perduodamas!

Bet visgi yra kas perskaitė, suprato ir jai atsakė. Štai tokia Paulina K. pasidžiaugė: „Kiniečiai žinotų kad daryti su užpakaliukais.“ Ir tame matyt esama tiesos. Kaip ne kaip šiandien kinų pasaulyje – virš milijardo.

„Ušpakaliukai yra jiega“, – jai antrina Gediminas V.

Tame pačiame puslapyje kažkokia Donata giriasi: „Gaminau pagal receptą iš sveikuolių grupės, tik padažą susikuriau pati (...) Atrodo gal ir ne kažką, bet tikrai skanu.“

Kur gi nebus skanu – patiekalas iš sveikuolių grupės! Paminėtas bene pirmas kanibalizmo atvejis mūsų Lietuvėlėje. Šio reiškinio tyrinėtojai teigia, jog dažniausiai ne badas verčia valgyti žmogieną, bet noras perimti aukos savybes. Matyt, šiuo atveju nelaimėlius pražudė jų įprotis sveikai maitintis.

Nežinau, kaip kitur, bet mūsų Kobra pravardžiuojama lietuvių kalbos mokytoja vidurinėje mokykloje už septynias ar daugiau klaidų diktante arba atpasakojime be gailesčio į dienyną įraitydavo dvejetą. Suprask, tu nė velnio nemoki. O diktantas – tai trijų sąsiuvinio puslapių! Ak, ir kentėjo mūsų karta! Bet kažko išmokome. Tačiau atėjo kiti laikai. Šiandienos mažaraščių rašliavų fone tų dienų trejetukininkas atrodytų it koks profesorius!

Vienas rusų satyrikas sakydavo, kad aprašytieji dalykai vyksta dėl žmogaus „skudaumija“. Šis rusiškas terminas sudarytas iš dviejų žodžių „um“ – protas, o „skudo“ – šiuo konkrečiu atveju suteikia gretimam žodžiui menkinančią reikšmę, maždaug, silpno, skurdaus protelio.

Taigi bjaurojame gimtąją kalbą, kaip kuris sugebame. O nemokėdami savosios, negalime pasigirti ir svetimos kalbos žiniomis. Tokia jau laikmečio mada.

Šiam kartui tiek arba, kitaip tariant, hello, I am a table!