Visi laukia Kalėdų – Kristaus gimimo šventės. Laukia Kalėdų Senelio – ne tik dėl dovanų, bet ir dėl ypatingo susitikimo su šiuo išskirtiniu šventės personažu. Ir sulaukia. Apie tai ir pasakoja šiauliečiai.

Kaip Kalėdų Senelis myli vaikus
Egidijų Jankauską galite sutikti daugelyje renginių, jo balsas pažįstamas „Saulės radijo“ klausytojams, įgimtas humoras ir gebėjimas pokštauti pralinksmina net didžiausią paniurėlį. Jis ne tik aktyvus, linksmas renginių vedėjas, rūpestingas tėtis, bet ir Kalėdų Senelis, kaip pats sako  – netradicinis.

Egidijus prisipažįsta, kad pas vaikus ateina kurti pasakos, tikėjimo ir iš vaikų gauti tokios geros emocijos, kad gyvenimas neįprastomis spalvomis nusidažo.

E. Jankausko pasakojimas: „Vaikystėje Kalėdų Senelį mačiau vieną kartą. Buvo ką tik atgauta laisvė, dar visokių trūkumų laikas. Sesuo viską sugadino: pasakė, kad Senelis netikras – su džinsais. Todėl pats daug investavau į aprangą, kurios niekada nelaikau namuose ir nebūnu Seneliu ten, kur yra mano vaikai.

Jeigu atsitiktų taip, kad netyčia  vaikams kiltų įtarimas, turiu paruošęs atsakymą: „Aš esu labai geras, todėl Kalėdų Senelis mane pasirinko pagalbininku, nes vienas nespėja dovanų išdalyti. O jeigu suabejoja vaikai, pas kuriuos kaip Kalėdų Senelis ateinu, leidžiu papešti savo barzdą. Ji atrodo kaip tikra, o dar aš sušunku: „Oi,  skauda!“

Aš einu be jokios programos, išdaliju dovanėles, kokį šokį sušokame, pasifotografuojame. Man svarbu, kad vaikai ne Senelio programos žiūrėtų, o su juo bendrautų, save parodytų. Malonu, kai jie pamatę Senelį net tėvus pamiršta.“

Misija ar darbas?
Kalėdų Senelis Egidijus: „Labiausiai patinka eiti į namus, nes  visi laukia, pasiruošę, tvyro gera kalėdinė dvasia.

Teko eiti pas vieną vaiką net prieš Kalėdas. Mama prašė pakalbėti, nes dukra nesimokė, buvo sunkiai valdoma mokykloje. Kalbėjomės, papasakojau, kad gyvenu ant Ausies kalno (toks iš tikrųjų tarp Rusijos ir Suomijos yra), klausausi, kaip elgiasi vaikai, ką veikia, apie ką svajoja. Jei blogai elgsis, tikrai negaus dovanų. Man svarbu, kad vaikai tikėtų Seneliu.

Pats kol kas nelankau bažnyčios, bet tikiu, kad yra jėga, kuri valdo likimus. Ateina suvokimas su metais, kad didelį džiaugsmą patiriu susitikdamas su vaikais. Man svarbi ši misija – saugoti vaikų svajones ir tikėjimą pasakomis, stebuklais.

Man nuo vaikystės įprasta eglutę puošti Kūčių dieną, todėl su vaikais šiemet irgi tik Kūčių rytą puošime – pakabinsime ir iš mano vaikystės likusių senovinių žaisliukų.“

Kalėdų Senelis ateidavo paslapčia
„Paties Kalėdų Senelio matyti neteko, bet Kalėdų laukdavome, – pasakoja Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas teol. lic. Saulius Paliūnas. –  Augau Šiauliuose, Tilžės gatvės gale. Kūčių dieną tėtis parnešdavo eglutę, mes ją puošdavome saldainiais, žaisliukais. Paslapčia tų saldainių paskui mažėdavo… Kalėdų rytą rasdavome dovanų – kokį žaislą ar saldainių. Kalėdų Senelis nebuvo labai turtingas... Mūsų šeima paslapčia laikėsi opozicijos tiems laikams. Eidavome pasimelsti į bažnyčią.

Neretai Kalėdų diena sutapdavo su darbo diena. Tekdavo eiti į mokyklą. Pamokose tuomet būtinai sėdėdavau su baltais marškinukais. Daug kas paklausdavo, kieno gimtadienis. Širdyje jaučiau šventę.“

„Anūkėlei Agnei esu Kalėdų Seneliu buvęs“
Šiaulietis dailininkas, 2017 metų Šiaulių miesto kultūros premijos laureatas Sigitas Prancuitis pats jau seniai kaip senelis. Tik anūkėlės labai ilgisi, laukia, kol su tėvais  grįš iš Anglijos.

„Vienu du likome, anūkėlė aplankytų, pradžiugintų“, – kalba menininkas ir skuba užbaigti vieną iš svarbesnių šių metų darbų – ansambliažą prie Radijo ir televizijos muziejaus.  „Darbingi metai, daug nuveikta – net 4 parodos, –  džiaugiasi S. Prancuitis.–  Kai sveikata ima šlubuoti, kūryba – geriausias vaistas.“

S. Prancuičio vaikystė prabėgo sovietiniai laikais Joniškio rajone. Prisimena, kad mama slapčiomis ruošdavo Kūčių vakarienę ir kalėdines dovanėles. „Pati mama pasiūdavo raudonus ar margus maišelius, į juos įdėdavo saldainių. Taigi Kalėdų Senelio dovanas su sese rasdavome po eglute“, – prisimena menininkas. –  Senelio matyti neteko, sako, į mane dabartinį panašus.“

Studijų laikais studentai naujametinėmis dovanomis keisdavęsi. Populiariausia dovana buvusi – knyga, nes gerą knygą nelengva nusipirkti.

„Dabar žmona parneša plotkelę, Kalėdų rytą į bažnyčią nueiname. Dukra Anglijoje, atvažiuoja retai, bet Kūčias ir Kalėdas švenčia lietuviškai. Daug kartų anūkėlei Agnei esu Kalėdų Seneliu buvęs, kai visi  grįš, tada jau ramiai galėsime gražias dienas minėti“, – sako S. Prancuitis ir skuba prie nebaigtų darbų, kurie nuotaiką taiso ir gyvenimą ilgina.

Į viršų