Lietuvoje  kelis šimtmečius  greta gyveno tūkstančiai žydų.

Vokiečių okupacijos metais apie 240 tūkst. atgulė po velėna – 94 iš 100.

Miške  prie Kužių 1942–1943 m. mirties gijos apraizgė 8 tūkst. žmonių.

Daugiausia jų – iš Šiaulių geto.

Šiauliečiai su kužiečiais skaitė Holokausto aukų vardus
Rugsėjo 23-ioji – Vilniaus geto likvidavimo, o kartu ir Lietuvos žydų genocido aukų atminimo  diena. Lietuvos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos kiekvienais metais organizuoja renginius paminėti šią dieną ne tik buvusiame Vilniaus gete ir Paneriuose, bet ir visoje Lietuvoje. Prigijo graži tradicija skaityti žuvusiųjų vardus.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenė pagerbs Holokausto aukas Luponių ir Gubernijos kapavietėse rugsėjo 24 d.

Šiaulių rajono Kužių gimnazija, bendradarbiaudama su Šiaulių apskrities žydų bendruomene, kasmet rengia atminimo akcijas. Šiemet sutapo dvi datos – Roš ha Šana – žydų Naujieji metai  ir Judumo savaitė. Taigi, Atminties keliu iki  žudynių vietos Luponių miške žygiavo visa Kužių gimnazija. Renginyje dalyvavo Šiaulių miesto ir rajono valdžios, Šiaulių žydų bendruomenės, Šiaulių Gegužių progimnazijos atstovai.

Kai ištari žmogaus vardą, nebegali apsimesti, kad tas žmogus negyveno. Tada statistika, jog Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta 90 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų, pradeda reikšti ne tik skaičius. Ištarus vardą,  žmogui
suteikiama atmintis. Vardų skaitymas prie nužudytųjų kapų – susikaupimo ir susimąstymo  pamoka: kodėl tai įvyko?

Dalytis duona ir gyvenimu?
Luponių miške, netoli Kužių, mirties gijos apraizgė beveik 8 tūkstančius  žmonių. Daugiausia jų iš Šiaulių geto. Baisus mirties kelias ėjo per Kužius. Naktimis žmonės girdėjo burzgiant mašinas, aidint šūvius.

Buvo ir kitas kelias – gyvybės.  Kužiuose klebonavo Adolfas Kleiba, Amaliuose  gyveno mokytojas Antanas Ragauskas su šeima, artimiausiuose kaimuose dirbo ar gyveno mokytojai Ona Gelažienė, Trečiokienė, Valentinavičius, Hiksų šeima, ūkininkas Kančas (o gal Kaušas). Ne visų vardai žinomi, bet tai buvo drąsūs žmonės, kurie nepabijojo dalytis savo duona ir namų šiluma su nuskriaustaisiais, priėmė į savo šeimą tada, kai grėsė mirtinas pavojus.

Tai buvo gyvybės kelias, kuris nuo Šiaulių  ėjo į Žemaitiją. Šiauliečiai kunigai V. Byla, Vladas Požėla, Venclauskių šeima siųsdavę savo globotinius į Kužius, po kiek laiko šie iškeliaudavo su naujais dokumentais į Telšius ir toliau.

Kužių parapijos klebonui  Adolfui Kleibai, Onai ir Antanui Ragauskams suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Paskirtas Lietuvos Respublikos apdovanojimas – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Jų garbei Izraelyje esančioje Teisuolių alėjoje pasodinta po  medį. Ant Teisingumo sienos „Yad Vašemo“ Teisingumo sode  iškalti jų  vardai.

Apie Ragauskus, Vladą Požėlą spaudoje nemažai rašyta, o koks žmogus buvo Adolfas Kleiba?

Daryti gera kitiems – amžinas kunigo pašaukimas
Kas pažinojo A. Kleibą tikina, kad jis buvęs labai švelnus. Kužietė Adolfina Balčiūnienė pasakojo, kad visi jį įvertino ir gerbė. Ypač už tai, kad jo rūpesčiu pastatyta Kužiuose bažnyčia. Jis mokėjęs su visais bendrauti.

 Anot kužietės Skolastikos Kučienės, A. Kleiba kilęs iš neturtingos šeimos, jį globojusi panelė Teresė, kuri ir į mokslus išleidusi. Kunigas buvęs labai aktyvus visuomenininkas, daug dėmesio skyrė žemės ūkiui, mėgo bendrauti. A. Kleiba pasirodė kaip didelis lietuvininkas, šviesus žmogus. Taip pat jis labai mėgo dainas ir žaidimus. A. Kleiba net prisigalvodavęs įvairiausių žaidimų, su vaikais žaisdavęs.

Ponia Skolastika teigė, kad A. Kleiba buvo surengęs Dainų šventę artimiausių kaimų žmonėms. Į šventę jų atėjo labai daug, netgi tuometiniai šauliai. Į tolimesnius kaimus važinėjo dviračiu.  Bendravo su aplinkiniais dorais žmonėmis.

Daugiausia su mokytojais, ypač Antano ir Onos  Ragauskų šeima, Ona Gelažiene, Trečiokiene, Valentinavičium.

Svečiuodavosi pas J. Gašką, kaip ir pas kitus mokytojus, kviesdavosi vakarienės į kleboniją, nors suprato J. Gašką esant  bedievį.   Dvasininkas su žmonėmis bendraudamas neskirstė jų pagal pažiūras, partijas. Vertino sutarimą, draugystę.

Siekė bendrauti su aplinkiniais mokytojais, ūkininkais. Per šv. Velykas kviesdavosi į kleboniją arbatos.

A. Kleiba mokė vaikus tikybos, bet jis tai darė kitaip – nepasakojo apie Dievą, o mokė, kaip reikia gyventi. 1929–1932 m. klebono A. Keibos rūpesčiu pastatyta gelžbetoninė bažnyčia, kuri, deja,  1944 m. sugriauta. Bažnyčiai pats klebonas kitose parapijose rinkęs aukas, organizuodavęs loterijas.

Kadangi  tobulų žmonių nėra, kunigas taip pat turėjęs vieną žalingą įprotį. Jis rūkė. Tuomet cigarečių dar nebuvo, todėl jis rūkė papirosus. Laikmetis buvo toks, kad reikėjo mokėti prisitaikyti: Lengvenienė pasakojo, kad atveždavo žmonėms knygelių su Hitlerio šeimos nuotrauka, o kalbėdavo visai kitus dalykus.

Klebonija – persekiojamų žmonių prieglauda
Pasakojama, kaip Antrojo pasaulinio karo metais A. Kleiba  slapstė žydus. Jis palaikė ryšius su Šiaulių šviesuoliais –kunigu V. Byla,  Venclauskių šeima. Per juos iš Šiaulių geto atkeliaudavo pavieniai žmonės, gal net šeimos.

A. Kleiba padėjo O. ir A. Ragauskams slapstyti Rūtą Kron, gali būti, kad ją ir pakrikštijo, išrašė dokumentus. Išgelbėjo Poliną Tokerienę, Judelį Levitaną, Pasvaleckį. Tai įrodyta P. Tokerienės liudijimu, užfiksuota dokumentuose. Vietos gyventojos J. Liutkienė, S. Kučienė  pasakojo, kad išgelbėtųjų buvo daugiau – apie 10–12 žmonių.

Marijos Petrauskaitės atsiminimais, A. Kleiba buvo supratingas, su malonumu padėdavo žmonėms.   Mirus labai neturtingam žmogui kunigas padėjo artimiesiems. Jis davė lentų iš savo namų karstui ir už tai nieko neprašė.

Marija Petrauskaitė,  kaip ir daugelis kitų, patvirtina, kad A. Kleiba saugojo žydų tautybės žmones. Ji prisiminė pasakojimus apie tai, kad  kunigas vaikščiodavo pas kaimiečius, prašydamas  priimti žydus. Vienas iš jų buvo Kančas,  pas kurį ėjo kunigas, kad priglaustų keletą vaikų. Marija mano, kad Kančas priėmė vieną mažylį į  namus, bet taip pat įsitikinusi, kad A. Kleiba buvo priglaudęs keletą žydų ir pas save.

Kunigas turėjo kelis patikimus žmones. Viena iš jų buvo kaimo mokytoja Ona Gelažienė. Ponios Marijos pasakojimu, ji priglaudė Juozo žmoną, o pas Kleibą laikėsi Juozas, kuris skambindavo mišioms, grodavo vargonais ir kitaip padėdavo kunigui bažnyčioje. Gali būti, kad vaikai, kuriuos Kleiba prašė priimti Kančo, ir buvo Juozo vaikai. Iš kitų  senučių taip pat teko girdėti, kad pas Gelažienę gyvenusi žydaitė, minėjo – vardu Lėja. J. Liutkienė pasakojo, kad susirgus vienam iš kunigų jį pagydęs Juozas, teigė jį buvus daktaru.

Polina Tokerienė pasakojo, kaip ji šaltą naktį bėgo iš geto. Nusiplėšusi nuo krūtinės ir nugaros geltonas žvaigždes, moteris  visiškai bejėgė atsidūrė „laisvėje“. Ji nežinojo, kur eiti, kas – draugas, kas padės išgyventi.  

Tuomet P. Tokerienė prisiminė kažkieno žodžius ir pagalvojo: „V. Byla padės, nepadės, bet greičiausiai neišduos.“ Taigi klebonas Byla paslėpė ponią Tokerienę klebonijoje, o pats išvyko į kaimus ieškoti saugesnės vietos.

Taip ji atsidūrė Kužiuose. Pas A. Kleibą tuo metu slapstėsi keturi asmenys. Bijodami dėl savo geradario gyvybės, jie keletą kartų stengėsi išeiti,  kur akys mato, bet klebonas jų neišleido: „Aš nebijau. Jei bus lemta, žūsime visi, o jei išliksite gyvi, aš žinosiu, kad gyvenime padariau gera.“   Naktimis, kai visa nutildavo aplinkui, atsivesdavo į savo kambarį ir įjungdavo radiją, kad geros žinios suteiktų jėgų ir tikėjimo išsigelbėti.

Jis slėpdavo globotinius kaip įmanydamas, o kai pas jį pasidarydavo nebesaugu,  išvesdavo pas savo draugus – A. Ragauską, O. Gelažienę, Valentinavičių, Trečiokienę. Kai kurie kaimiečiai pykdavę, pavyduliavę, kad pas kunigą ūkyje darbuojasi žydai, o ne vietiniai valstiečiai.

A. Kleiba buvo tarsi gyvybės salelė tarp Šiaulių ir Žemaitijos. Jo ir aplinkinių šviesuolių namai pasitarnavo prieglobsčiu daugeliui. K. Morganas, knygos apie O. ir A. Ragauskų išgelbėtą Rūtą Kron  autorius,  teigia: „Knygoje rašau apie kelis tokius lietuvius. Vienas jų buvo klebonas Adolfas Kleiba. Kai Rūtai buvo nesaugu mokykloje, jis ją priglausdavo, kaip ir ne vieną kitą žydą. Jis buvo nuostabus žmogus, turėjo nepaprastą humoro jausmą. Man atrodo, kad žmonės nepakankamai žino apie jį ir kitus dvasininkus, prisidėjusius prie žmonių gelbėjimo nuo holokausto. Jie rizikavo viskuo, ką turi, net savo bažnyčiomis.“

Kovotojai be ginklo – už žmoniškumą. Ar prisimename jų vardus?
Nors  gelbėtojai nesiekė  garbės, visi,  kurie priglobė žydus ar kitaip padėjo baisiausią jų gyvenimo dieną, labiausiai nusipelnę pagarbos už tai, kad nors trumpam, jų namai tapo saugi slėptuvė nuo mirties. Jie parodė, kad gyvenime nėra svarbiausia rūpintis tik savimi ar savo šeima. Parodė neįkainojamą žmogiškumą, atvėrę širdį nekaltiems ir bejėgiams žmonėms.

Beveik 900 Lietuvos žmonių pagerbti Pasaulio Tautų Teisuolių vardais, Jeruzalėje, Teisuolių giraitėje, kiekvienam iš jų pasodintas atminimo medis. Pasaulio tautų  teisuolių giraitėje vardai ir mūsų žemiečių, kurie dalinosi su pasmerktaisiais savo baime ir duona, nes jie niekada nepamiršo, kad yra žmonės...  Lenkiame žemai galvas prieš kunigą Adolfą Kleibą  ir kitus gelbėtojus – žinomus ir nežinomus, nes jie baisiame kare buvo nuolatiniai kovotojai be ginklo – už gyvybę ir žmoniškumą.

2017 09 22 02

Atvirukas su A. Kleibos portretu. Buvo platinamas renkant aukas Kužių bažnyčios statybai.
Asmeninio archyvo nuotr.

2017 09 22 15

Tokių kapaviečių Luponių miške – 11. Ant jų  uždegtos  žvakutės, pagal žydišką paprotį atnešta lauko akmenėlių.
Vytauto ŠALAVĖJAUS nuotr.

2017 09 22 03

Pasaulio tautų teisuolių siena Jeruzalėje, Yad Vasheme.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų