,,Mes nesame tos bitės nuo Dievo, esame žemiškos moterys ir rašymo dvasią mums įpūtė rašytoja Marija Jurgelevičienė (Mari Poisson). Kūrybos rinktinė „Bičkopis“ įprasmina studijos 20 metų gyvavimą, literatūrinę veiklą Saulės mieste ir Šiaurės Lietuvos krašte. Plėviasparnių mintys ir jausmai, patyrimai ir ieškojimai, pašmaikštavimai ir liūdesys – sudėti į auksinį korį sielai atgaivinti“, – rašoma medaus geltoniu viliojančios 10 moterų kūrybos rinktinės įžangoje.

Jos autorės kviečia į knygos pristatymą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Mažojoje salėje kovo 7 d.

Pradžia: kurti gali kiekvienas
Humanitarinė studija įkurta 1999 metų vasario 14 d. Gal simboliška, kad studijos gimimo diena – Meilės diena. Jos įkūrėja ir įkvėpėja Marija Jurgelevičienė uždegė kūrybos aistra, meile literatūrai, gyvenimui ir sau. Kūrybinio rašymo kursuose ji nuolat kartodavusi: „Visi gali rašyti.“ Ir daugelis ja patikėjo… Kūrybos rinktinė, subrandinta per 20 aktyvios literatūrinės veiklos, kūrybinių žygių po visą Šiaurės Lietuvą pristatoma prieš Moters dieną. Pats laikas pavasario saulei atverti tai, kas slaptose sielos kertelėse po lašelį kaupta, auginta.

M. Jurgelevičienė-Lukoševičiūtė (Mari Poisson), prozininkė, poetė, eseistė, fotografė, pernai atšventė septyniasdešimtmetį. Studija pavadinta pagal jos antrosios poezijos knygos pavadinimą. Taip susiklostė, kad kūrybines pratybas lankė daugiausia moterys, kurias vienijo smalsumas, noras išbandyti save, išlieti žodžiais susikaupusias emocijas, pailsėti nuo buitinių rūpesčių bendraminčių būryje. Jos visos dėkingos savo mokytojai už pažadintas kūrybines galias, už padrąsinimą dalyvauti įvairiuose projektuose, už šiltą bendravimą, laiškus ir motinišką globą. Knygoje yra 4 Marijos novelės – lengva ironija ir vienatvės grauduliu nuspalvintas kelionių akimirkas.

Studijos narius į svečius kviečia ne tik kolegos šiauliečiai, bet ir kitų miestų literatų klubai. Surengė   literatūros vakarų Joniškyje, Šiauliuose, Mažeikiuose, Kelmėje. Studijos narių kūrybą spausdino „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, Plungės literatų almanachas „Vingiorykštė“. Mari Poisson kūryba žinoma ne vien Lietuvos skaitytojams. Dvi savo poezijos knygutes yra išleidusi studijos narė Saulė Ramutė.

Dabartis: gera būti kvaištelėjusiam
Šiuo metu studijai vadovauja dailininkė grafikė Lolita Braza-Putramentienė. „Tik nepagalvokite, kad mūsų studija skirta tik moterims. Lavinti savo kūrybinį rašymą gali kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus. Vienu metu ir mes savo gretose turėjome vyruką, bet dabar esame tik moterų kolektyvas. Mūsų kiek daugiau nei dešimt ir visuomet laukiame naujų kūrėjų“, – sako studijos „Plėviasparniai“ vedėja.

Porą kartų per mėnesį susitikusios studijos narės gauna tam tikras užduotis, dalį jų atlieka susitikimų metu, kitus – namuose. Literatės rašo užduotomis temomis, improvizuoja. Kai kurie užsiėmimai vyksta drauge su kitomis literatų grupėmis. Dauguma literačių savo kūrinius pasirašo slapyvardžiais, sukurtais iš mergautinių autorių pavardžių.
„Esame skirtingų profesijų, viena kitą papildome, gyvename įdomiai, galėčiau sakyti kartais tampame stebuklų kūrėjomis“, ‒  šypsosi Lolita. Jos sukurtas knygos viršelis ‒  taip pat mažas stebuklas.

Lolita rašyti mėgsta nuo vaikystės, paauglystės laikais rašė dienoraščius. „Dažniausiai rašau, kai  užplūsta svajinga nuotaika, turiu kažkokių įspūdžių, pavyzdžiui, po kelionių. Tai lyg ir autobiografiniai pasakojimai, kuriuos „apauginu“ įvairiausiomis detalėmis taip, kad turinys neatpažįstamai pasikeičia. Tas rašymas peraugo į rimtesnę veiklą „Plėviasparnių“ studijoje, ‒pasakoja Lolita. – Esu grafikė, bet rašymas –  tai veikla, kuri mano kasdienybę pripildo spalvų ir atspalvių. Kai kas galvoja, kad būti sveikam – neįmanoma, dailiam ‒ tuščio žmogaus išmislas, būti protingam ‒ vaidyba, būti turtingam ‒ pasipūtimas, o būti kūrybiškam ‒ tikras kvaištelijimas. Gal jie ir teisūs ‒ bet tai yra nuostabu“, – nusijuokia moteris.

Knygoje – penkios jautrios Lolitos novelės apie tai, kaip sekasi pertapyti savo gyvenimo drobę.

Kūryba – kaip atgaila
Ramutė Saulė (Ramutė Saulienė), rinktinės „Bičkopis“ sudarytoja, yra išleidusi dvi savo poezijos knygas. Ji sako visados svajojusi apie rašymą, kurdavusi mintyse, bet trūko pasitikėjimo, drąsos. O kai pradėjo lankyti studiją, patikėjo, kad gali – ir pavyko. Poezijoje ji įprasmina moterišką kasdienybę, vizijose atsiskleidžia gyvenimo samprata, dvasios atsivėrimai. „Man kūryba – kaip atgaila. Vieną sakinį parašai – jau diena įgyja prasmę. Dėl savęs rašau“, – sako moteris, kuri dienos bėgsme randa laiko sodybos grožiui puoselėti, ajurvediniu masažu palepinti artimuosius, suverti subtilų papuošalą, O dar šokis, daina…

Knygoje – ne Ramutės poezija, o proza. Gal derėtų miniatiūromis ar vizijomis vadinti tuos apmąstymus apie Apolinaro pasaulį, Dievo planą ir netikėtus dvasinius atradimus, kurie čia pat – šalia baltos katės, už vienišo akmens...

Kaip atsirado studijos rinktinė? „Tarsi netyčia, – šypteli Ramutė. – Niekas neliepė, neįpareigojo.“ Artėjant jubiliejui brendo mintis, kad reikia surinkti visų kūrybą. Teko kibti į darbą. Ji tapo tarsi dirigentu toje dūzgiančių bitelių grupėje. Nelengvos buvo rinktinės pavadinimo paieškos. Norėjosi, kad bitiškas būtų ir nenuobodus. Atrado. Bičkopis atspindi esmę – surinkta darbščių talentingų moterų kūryba atėjus brandos laikui.

„Gyvenimas yra kūryba, kūryba‒ tai gyvenimas“
Taip svarsto jau garbaus amžiaus poetė, buvusi medikė Regina Dalgė (Regina Jacinkevičienė). „Miela, smagu užsiimti rašymu. Nesu iš prigimties labai talentinga, bet esu darbšti. Kartais rašau, laisvu laiku knygų skirtukus kuriu. Mėgstu veiklą. Tai gyvenimui suteikia prasmę“, – svarsto moteris ir pasakoja, kad buvusi labai nedrąsi, sunkiai rezgusi mintis, kai tekdavo viešai kalbėti. Išlaisvėjo kūrybos studijoje: „Gauname kokią mintį, plėtojame. Prakalba kažkoks vidinis balsas.“ Reginai malonus išėjimas į žmones, susitikimai su kitų miestų literatais. Bendravimas kūrybiniu principu, pasak Reginos, įkvepia, susimąstai, giliau žvelgi. Knygoje jos engramos apie minties virpesius, gyvenimo ir amžinybės tiltus.

Menininkas – lyg vaikas
„Plėviasparnių“ veikla man – savotiškas žaidimas. Esu tas likęs vaikas, kuris labai pasitiki savimi.  Rašau kartkartėmis, trumpam prisėdusi. Žinoma, nemažai suplėšau. Kai rašau, galiu save vadinti rašytoja, nors taip nėra. Esu dailininkė, tapytoja, – energingai beria žodžius Bitė Kuic (Birutė Kuicienė). – Man svarbi emocija. Jai išlieti kartais žodžio reikia, kartais spalvos. Žodį iškeliu ant kalno viršūnės ir džiaugiuosi. Jei bent valandėlę suabejočiau, ar teisingai darau – kurti negalėčiau.“   Pasak Birutės, žmogus universalus, dažnai nežino, kiek gali. Svarbiausia mokėti pasidžiaugti tuo, ką darai. Bitė Kuic vaizdus kuria spalvotais žodžiais, kurie pašaukia mintį. Knygoje sudėti jos trumpi minties blyksniai.

Plėviasparnis – išsilaisvinimo būsena
Kitos knygos autorės teigė panašiai, kad kūryba joms – įkvėpimas naujo oro, naujo džiaugsmo ir  išsilaisvinimas nuo slegiančių minčių, vienatvės liūdesio, kuris su muzika, sapnais aplanko.  

„Nerašančia plėviasparne“ prisistačiusi Branguolė sakė esanti rašančiųjų globėja. Jos misija – kad knygų neskaitantis jaunimas pažintų jas kuriančius. Pati rašymo griebiasi tik tada, kai emocijos širdį sprogdina.

„Bičkopis“ laukia skaitytojų, kurie nusiteikę kantriai iš rudens ilgesio, vakaro tylos, serbentų kekės  briliantų, geltonos pievos kvepalų sudėliotą medų kopinėti, kurių aitrokas neišsipildžiusių svajonių skonis nebaugina.