Šiauliuose sportuojantis ir lengvosios atletikos treneriu dirbantis Justinas Beržanskis savo dienotvarkės neįsivaizduoja be bėgimo. Jis yra daugybės bėgimų nugalėtojas ir tapo pirmuoju Lietuvos atletu Berlyne, pagerinusiu savo asmeninį rezultatą. Paklaustas, ar neatsibosta visada būtu pirmam, tik nusijuokia ir atsako, kad nuo pat vaikystės jo vienintelis tikslas ir buvo visus nugalėti. Išsamiau apie pasirinkimą būti bėgiku, trenerio darbą ir ateities lūkesčius papasakojo pats lengvaatletis J. Beržanskis.

– Kaip susidomėjote bėgimu?

– Negalėčiau konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Nuo pat pirmos klasės visada norėjau būti pirmas tiek krepšinyje, tiek žaidžiant kvadratą pirmas klasėje. Vėliau atsirado noras būti pirmam tarp savo bendraamžių, paskui – mokykloje.

Geriausiai sekėsi bėgimas. O kai kyla rezultatai, tas noras dar labiau atsiranda. Dabar sportuoju jau 10 metų, todėl turiu savo rutiną. Jei kažko nepadarau pagal savo įprastą rutiną, pradedu jausti kažkokį trūkumą. Labai džiaugiuosi, kad mano specialybė ir darbas yra susiję su bėgimu – dirbu treneriu Šiaulių lengvosios atletikos manieže. Galiu kartu su savo sportininkais pasitreniruoti, rytais pabėgioti. Laisvo laiko turiu ir esu patenkintas tuo, ką darau.

– Kiek laiko dirbate treneriu?

– Jau 6 metus. Visi treneriai pradeda dirbti nuo nulio, tai yra, nuo pačių mažųjų vaikų. Su jais yra ne tiek treniravimasis, kiek užimtumas. Šiuo metu turiu išugdęs ir Lietuvos čempionę.

Daug kas manęs klausia, kas aš labiau esu – sportininkas ar treneris. Stengiuosi būti du viename, bet šiuo metu matau save labiau sportininku. Daug kas mus vadina profesionaliais sportininkais, aš savęs tokiu nelaikau. Taip pat turiu užsidirbti duonos, išlaikyti šeimą. Savęs tikrai nelaikau profesionalu, nes jei būčiau profesionalas, man nereikėtų dirbti, galėčiau tik treniruotis.

Kuo geresnis mano darbas nei kūno kultūros mokytojo? Aš esu savo grupės koordinatorius, grupės rinkėjas. Ką noriu matyti savo grupėje, tą turiu susiieškoti pats. Ko nepasakyčiau apie kūno kultūros mokytoją. Jis gauna tai, kas ateina pas jį. Aš noriu treniruoti. Jei pamatai talentą, nori iš jo išspausti maksimumą.

– Kaip prasideda jūsų savaitė?

– Rytas prasideda nuo kavos puodelio. Stengiuosi keltis pusę 8 val. ar 8 val. Papusryčiauju, o 10 val. būnu Šiaulių lengvosios atletikos manieže, kur darau pirmąją treniruotę. 12.30 val. būnu namuose, papietauju, o 15 val. vėl grįžtu į Šiaulių lengvosios atletikos maniežą. Nuo 15 val. iki 18 val. patreniruoju tiek vaikus, tiek suaugusius. Namo grįžtu 19 val. arba pusę 20 val., pavalgau, dar šiek tiek savo mažajam skiriu dėmesio ir einu miegoti.

Savaitgalį iš ryto turiu vieną treniruotę, kuri trunka iki 2 val. Tokia treniruotė vadinasi ilgasis bėgimas. Antrąją dienos pusę turiu laisvą, bet jei šią treniruotę padarai iš širdies, tada nieko nebenori, tik pailsėti ir pagulėti lovoje. Sekmadieniais būna arba visiškas poilsis, arba labai rami treniruotė.

Per savaitę treniruočių būna apie 12. Tačiau krūvis svyruoja, nes priklauso nuo pasiruošimo, nuo laikotarpio, nuo to, kam tu ruošiesi. Ruduo yra bazinis laikotarpis, kai turi rinkti daug kilometrų. Prieš varžybas krūvis sumažinamas, bet ta rutina yra. Ypač antrosios pusės žino, kad su sportininku gyvenant šeimoje, turi arba pats sportuoti, arba susitaikyti su tuo.

Mano pirmasis treneris yra pasakęs, kad tu viską turi dėliotis aplink šią veiklą. Šiuo atveju šeima kažkiek kenčia, bet palaikymą vis tiek jaučiu.

Kiekvienam dalykui yra tam tikras laikas. Po 15 metų man gal bus didelis noras vėl bėgioti, kažką padaryti, bet mano laikas bus praėjęs. Dabar gyvenu mintimi, kad reikia stengtis padaryti kiek įmanoma čia ir dabar. Kartais ir to noro truputėlį pradeda trūkti, bet stengiesi įžvelgti teigiamas puses ir kažkaip judi į priekį.

– Kokias distancijas bėgate?

– Bėgu visur ir visokias distancijas. Pradedant nuo kaimo lygio varžybų, nes kai esi treneris, norisi vaikus išvežti visur, kad medaliuką užsikabintų. Todėl tenka prasibėgti visokio lygio varžybose. Distancijos būna įvairios. Stadione bėgu nuo 1,5 km ir iki 10 km. O plente bėgu iki pusės maratono – 21 km. Tas diapazonas yra didelis, bet pagrindinė rungtis yra 3 km kliūtinis bėgimas stadione. Ten jaučiuosi stipriausias ir rezultatai būna geriausi. Kitos visos varžybos yra tarpinės stotelės į 3 km kliūtinį bėgimą.

Aš esu stadiono žmogus. Man lygioje trasoje bėgti yra daug lengviau. Jaučiu malonumą bėgti stadione. Buvo minčių ilginti distanciją, bet dar vis noriu bėgti stadione. Stadiono rungtys man yra pačios mieliausios.

– Šiais metais dalyvavote ir „Saulės mūšio“ bėgime. Ar oro sąlygos nepakenkė?

– „Saulės mūšis“ man yra kasmetinis bėgimas, todėl visada noriu jame dalyvauti. Šiauliai neturi daug bėgimų, tačiau labai džiugu, kad yra bandoma jį padaryti tokį, jog būtų galima sulyginti su didžiaisiais miestais. Nesvarbu, ar lietus, ar sniegas, vis tiek bėgi. Pasirenki kitą aprangą, nusiteiki ir bėgi. Noriu, kad Šiaulių bėgimus susiburtų patys stipriausi bėgikai.

– Taip pat dalyvavote ir „Runway run 2018“ bėgime. Ką šis bėgimas jums reiškia?

– Nėra unikalesnio bėgimo Lietuvoje nei šis. Šiais metais pavyko ir kitas kolegas pakviesti į jį. Jiems padarė didžiulį įspūdį. Vieną kartą gyvenime reikia praeiti ar prabėgti būtent šiame bėgime, nes tokio tikrai Lietuvoje daugiau niekur nėra. Taip pat pabūti renginio dalimi yra labai smagu. Kai bėgi ir pro tave praskrenda naikintuvas, tai tikrai yra labai geras jausmas.

– Kaip vertinate savo rezultatus Europos lengvosios atletikos čempionate?

– Vertinu labai gerai – 5 sekundėmis pagerinau savo asmeninį rekordą. Neturėjau jokių lūkesčių, mano tikslas buvo kuo geriau prabėgti. Po bėgimo, kai pradėjau viską analizuoti, galvoti, matyti savo bėgimo įrašą, tada sau sakai, kad tikrai nepadarei maksimumo. Tačiau 5 sekundės prie tokio lygio rezultato yra gerai. Norėjosi aukštesnę vietą užimti, bet viską įvertinčiau 8 balais. Prieš šį čempionatą buvo labai didelių sunkumų, ten važiavau be normatyvo, turėjau kvietimą. Važiavau svečio teisėmis, tačiau padariau normatyvą, jį viršijau ir pagerinau asmeninį rezultatą. Nenuvyliau nei savęs, nei federacijos, kuri mane delegavo.

– Ar dažnai pavyksta pagerinti savo asmeninį rezultatą?

– Lengva yra tada, kai pradedi sportuoti. Jei sportuoji jau daug metų, tada kiekvieną kartą tas asmeninis rezultatas yra vis aukštesnis. Praėjusiais metais pavyko pagerinti, o šiais metais – du. Anksčiau taip dažnai nepavykdavo pagerinti.

– Ar neatsibosta visada būti pirmam?

– Ne, neatsibosta. Aš esu iš tų žmonių, kad visada nori būti pirmi. Jei stoju prie starto linijos treniruotėse ar tikrose varžybose, mano tikslas yra laimėti. Tikrai neatsibosta, nes būtų keista. Kartą padariau taip, kaip nedarau. Bėgau 10 km ir visi yra įpratę, kad aš nuo vieno metro išsiveržiu ir pabaigiu varžybas. Tačiau tada stipriau prabėgau tik paskutiniame kilometre. Visi aplinkiniai sakė, kad padariau intrigą. Tada pagalvojau, kad gal kitą kartą taip nedarysiu, nes išeina, kad tave tada nurašo kaip sportininką. Kažkiek įdomumo tai įneša, bet tikslas visada yra pergalė.

– Ar turite savo bėgimo stilių?
– Turiu, siekiu kuo greičiau pabėgti nuo varžovų. Aš treniruojuosi vienas, esu įpratęs bėgti vienas ir man kompanijoje bėgti yra žiauriai sunku. Ypač jei ta kompanija susideda iš 2 ar 3 žmonių. Mano tikslas yra kuo greičiau pabėgti nuo jų ir bėgti savo ritmu bei tempu. Aukštesnio lygio varžybose grupė susideda iš daugiau nei 10 žmonių, tada ji padeda. Europos čempionatuose tikslas yra išsilaikyti.

– Ar jums reikia laikytis dietų?

– Turi turėti režimą: kada valgai, kaip valgai, ką valgai. Negali 1 val. prieš treniruotę suvalgyti kepsnį. Man tai yra norma. Aš sakau, kad maisto neprisižiūriu. Pats savęs klausiu, ko noriu. Pavyzdžiui, šiandien noriu torto, jį ir valgau. Gal man reikėtų 2 kg numesti. Jei labai norėčiau, tai galiu padaryti, bet kai aš tą padarau, jaučiuosi prastai. Kam save varžyti, jei tai labai nemaišo. Sakau, kad dietoms ne, bet dienotvarkė – taip.

– Kai bėgate, kas jus motyvuoja nesustoti?

– Kai ateini prie starto, po šūvio nieko negalvoji, būna nulis emocijų. Tavo tikslas yra laikas, varžovai ir kiek įmanoma geriau pasirodyti. Visa motyvacija susideda iš juodo darbo, kurio kiti nemato. Pavyzdžiui, tenka atsikelti anksti ryte, kai yra tik 4 laipsniai, yra šalta, lyja, dar vėjas pučia, o tau reikia daryti stiprią treniruotę. Tu keliesi ir eini. Kartais keliesi ir eini sunkiau, kartais lengviau. Konkretaus motyvo neįvardinčiau. Mane laimingą daro mano būsimi rezultatai. Tas mane ir motyvuoja. Aš jaučiu, kad nesu dar realizavęsis visu 100 proc. Kai tai pasakysiu, gal tada ta motyvacija ir dings. Mano tikslas yra olimpiada, noriu į ją ne tik papulti, bet ir sudaryti konkurenciją ten esantiems. Tas ir motyvuoja.

– Ar turite savo autoritetą?

– Tų autoritetų yra, bet išskirti negalėčiau nė vieno. Yra maratono bėgikas, kuris tris kartus tapo olimpiniu čempionu. Labai norėčiau pabūti tokio lygio sportininkų treniruočių stovykloje. Norisi pamatyti, kokio lygio jie yra. Vienas sportininkas padarė pasaulio maratono rekordą, kai mokslininkai buvo sakę, kad žmogaus galimybių riba yra 2 val. 2 min. O tas sportininkas nubėgo per 2 val. 1 min 40 sek. ir visi dėsniai yra nubraukiami ir paneigiami. Yra ir kita autoritetų pusė. Vieną dieną jis – tau autoritetas, o kitą dieną sužinai, kad jis dėl dopingo buvo pagautas.

– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Žiemą laukia Europos kroso čempionatas, o pavasarį ir vasarą tikslas bus priartėti prie pasaulio čempionato normatyvo. Tų tarpinių stotelių net nevardysiu – per metus jų turiu apie 40 ar 45. Tų stotelių yra labai daug, bet jos yra įvadinės į tai, ką tu nori padaryti.

J. Beržanskio archyvo nuotr.