1922 m. pasakojimus apie Jurgaičių piliakalnį yra aprašęs P. Būtėnas „Mūsų senovėje“. Nemažai padavimų yra užrašęs ir 1930 m. spausdinęs „Trimite“ B. Buračas („Pilies kryžių kalnas“, „ Trimitas“, 1930 m. Nr. 24). Motiejus Slančiauskas, Balys Braižys ir kiti kraštotyrininkai užrašė pasakojimų apie Kryžių kalną. Apie šį šventkalnį rašė ir M. Biržiška. Keletą padavimų savo knygoje „Mūsų Lietuva“ (T. 3.), 1966 m. išleistoje Bostone, mini B. Kviklys. Kai kurie padavimai minimi 1994 m. leidinyje „Nukentėję paminklai“.

1923 m. kalne būta apie keturis šimtus kryžių. Meškuičių parapijos kunigų iniciatyva 1929 m. pastatydinta koplytėlė. XX a. trečiajame dešimtmetyje piliakalnį tyrė P. Tarasenka (P. Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. K. 1928).

Dr. Jonas Balys 1949 m. JAV, Čikagoje išleido knygelę „Istoriniai padavimai“. Joje pateikiamas pasakojimas apie Jurgaičių kalną: „Trylika kilometrų nuo Šiaulių, palei plentą, yra (Jurgaičių) kalnas, daugeliu kryžių apstatytas. Žmonės jį laiko stebuklingu, todėl darydami įvairius apžadus, stato po kryžių. Apie tą kalną žmonės taip pasakoja. Seniau ant to kalno buvusi pilis, kurioje buvusi ir bažnyčia. Bet štai vieną Velykų rytą turbūt dėl gyventojų nuodėmių pilis, bažnyčia, kiti trobesiai, drauge ir gyventojai, skambant tos bažnyčios varpams, likę nugramzdinti. Dėl to tai atsiradęs ir įdubimas, kuris (ir dabar) žymu. Seni žmonės pasakoja, kad kurį Velykų rytą, kai bažnyčiose apvaikščiojamos Kristaus iš numirusių atsikėlimo apeigos, girdisi ir nugrimzdusioje bažnyčioje skambant varpais. Dėl to turbūt ši vieta yra laikoma šventa, stebuklinga. Žmonės tą kalną labai gerbia ir eina tenai melstis. Kasmet susirenka tenai tūkstantinės žmonių minios pasimelsti. Tada laikomos mišios ir kitos bažnytinės apeigos. Tas kalnas dabar yra vadinamas Pilies kalnu (Šiauliai. Užr. A. Grincius, 1930.01.10. LTA 284 (572); Dr. Jonas Balys. Istoriniai padavimai. Draugas. Išleido Lietuvos katalikų spaudos draugija. Leidinys nr. 1, Chicago, 1949, p. 51-52)

1968 m. Kryžių kalną žvalgė istorijos instituto archeologai. Jis buvo įrašytas į „Lietuvos archeologijos atlasą“ kaip Jurgaičių (Domantų) piliakalnis. 1973 m. Jurgaičių piliakalnis buvo įrašytas į valstybės saugomų paminklų sąrašą kaip respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR-1015). Archeologas A. Tautavičius Jurgaičių piliakalnį laikė vienu iš Šiaulių žemės gynybinės sistemos objektų.

Žymus Šiaurės Lietuvos ir Žiemgalos tyrinėtojas, kraštotyrininkas ir mokytojas Juozas Šliavas 1976 m. straipsnyje „Jurgaičių piliakalnis“ rašė: „Piliakalnis apstatytas kryžiais. Pasakoja, kad šis kalnas – tai užnešta bažnyčia. Pietrytinį jo šoną kiek prakasus, norint pasižiūrėti, kas ten iš tiesų yra, rastas bažnytinis kielikas. Naktimis tarp kryžių, esą, vaikštinėja vėlės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą matę, sako, einančias ugnis. 1961 m. šiauriniame-rytiniame kalno gale padėtas akmuo su iškaltais skaičiais – 1861–1864 – tai paminklas sukilėliams.

Iš visko matyti, kad po to, kai šis piliakalnis nustojo gynybinės galios jis tapo alkakalniu. Neaišku tik, kokiu būdu jis pasidarė šventu. Gal kad įsikūręs trijų upelių santakoje. Galima spėti, kad senesniais laikais aukų vieta buvo šalia pilies, gal mažesniajame kalnelyje arba senkapyje kitapus Kulpės“ (Šliavas Juozas. Žiemgalių pėdsakais. V.: „Žiemgalos“ dr-ja, 1996,  p. 72-73).

Pirmasis 1990–1991 metų kasinėjimų rezultatus paskelbė J. Stankus. Remdamasis 1991 m. radiniais, J. Stankus Jurgaičių piliakalnį priskiria XIII–XIV amžiui. Jis sunaikintas ir apleistas karų su kryžiuočiais laikotarpiu. Artėjant popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymui, 1992–1993 m. piliakalnį dar kasinėjo B. Salatkienė.

1995 m. dr. G. Zabiela savo knygoje apie Lietuvos medines pilis Jurgaičių piliakalnį priskiria prie vėlyvųjų Lietuvos piliakalnių.

1998 m. Jurgaičių piliakalnis, prie jo esanti gyvenvietė ir senkapis buvo įtraukti į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, suteikiant šiai vietovei archeologijos paminklo statusą (A658KP).

Apie Kryžių kalną daug  faktų ir duomenų galima rasti ir internete: Faktai apie Kryžių kalną :: Įdomūs faktai :: Ltvirtovė.lt. Interneto, prieigoje: http://www. maps.lt/index.php?id=165384 (Naujienos. 2012 05 22 VtV.lt 2012 m. rašoma, kad „Tikslinami Kryžių kalno duomenys Kultūros vertybių registre) pranešama, kad buvo pristatytos kultūros paminklo Kryžių kalno siūlomos vertingosios savybės ir teritorijos ribos. Jas pasiūlyta padidinti nuo 4,5 ha iki 5,3 ha. Ribos didinamos dėl to, kad sutapdinamos su Registro – kadastro sklypų ribomis. Taip pat buvo siūlyta suformuoti saugoma kompleksą, kuris susidėtų iš 125 kryžių. Šiuo metu Kultūros vertybių registre yra įrašyta 53 kryžiai kaip atskiri saugomi objektai.

Pasak P. Subačiaus, toks kompleksas būtų klaida, nes ši vieta visada buvo gyva ir nuolat besikeičianti, tad itin griežti apsaugos reikalavimai sugriautų Kryžių kalno sakralinį unikalumą: neleidžiant kabinti rožinių, kalti mažų kryželių, būtų pažeista natūrali jo raida.

Oficialiai šis kultūros paminklas vadinamas Jurgaičių, Domantų piliakalniu su gyvenviete. Posėdžio metu kilo diskusija, ar pavadinimas ir toliau turėtų likti akcentuojantis piliakalnį, ar plačiajai visuomenei geriau žinomą Kryžių kalną.

Išklausiusi ekspertų ir posėdžio dalyvių nuomonių, Vertinimo taryba nutarė pritarti teritorijos ribų sutapdinimui su registro – kadastro įmonės sklypų ribomis bei parengti apskaitos dokumentaciją esamiems pavieniams kryžių kalno objektams neformuojant komplekso. Kultūros paminklo pavadinimą nuspręsta pakeisti į „Kryžių kalnas – Jurgaičių, Domantų piliakalnis su gyvenviete“.

Kryžių kalno kryžiai
Kryžių kalnas išsiskiria savo nesuskaičiuojama daugybe kryžių, didelių ir mažų, visiškai paprastų ir labai įspūdingų, tikrai meniškų, Kryžių kalnas neįsivaizduojamas be kryžių. Jų yra įvairių, įvairiausių. Jie pradėti statyti maždaug XIX a. viduryje. 1850 m. šiame kalne stovėjo apie 20 kryžių, 1895–1898 – 180 kryžių. Pirmąsyk kryžius suskaičiavo archeologas L. Kšyvickis. 1900 m.

„Žemaičių senovėje“ jis rašė, kad ant Kryžių kalno buvo 130 kryžių. Vėliau, 1902 m. liepos mėnesį, būta 155 kryžių, 1914 m. – 200 kryžių ir koplytėlės. Po Pirmojo pasaulinio karo ant kalno tebuvo likę 50 kryžių. Bet po kelerių metų, Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo Jaroslavo Rimkaus liudijimu, jau būta apie 400 kryžių (1923 m.).

Kalne vis daugėjo kryžių. 1937 m. gegužės 17 d. Šiaulių kraštotyros draugija su Mokytojų seminarijos auklėtiniais surengė ekspediciją Kryžių kalne. Ekspedicijai vadovavo archeologas Balys Tarvydas.

Sovietmečiu maldininkai ir kryžių statytojai būdavo valdžios persekiojami. Kryžių kalne drausta  statyti kryžius, taip pat trukdomos maldininkų kelionės į jį. Nepaisant draudimų, 1956–1959 m. pastatyta apie 1000 kryžių. 1960 m. kalne būta 2400 didesnių kryžių.

1961 m. prasidėjo Kryžių kalno naikinimas, mediniai kryžiai sudeginti, metaliniai – nuvežti į metalo laužą, akmeniniai ir betoniniai – užkasti. 1961 m. balandį kalne sunaikinti 2179 kryžiai (pagal kitus šaltinius, net 5000); 1973 m. nugriauta 400 kryžių; 1974 m. kalnas nusiaubtas du kartus, vėl nugriauta maždaug 400 kryžių; Iki 1975 m. – dar apie 1200 kryžių... 1976 m. vasarą ne tik sunaikinti visi kalne stovėję kryžiai, bet ir nukasta dalis paties Kalno. Nors sovietmečiu Kryžių kalnas buvo uždrausta vieta ir buvo griaunami bei naikinami kryžiai, tačiau žmonės vis tiek lankė šią  šventą vietą, darė apžadus ir statė kryžius.

 Apie Kryžių kalno paminklų naikinimą sovietmečiu kraštotyrininkas ir mokytojas B. Tarvydas rašė: „1961 IV 4 d. Janonio gimimo sukakties išvakarėse, kulto įgaliotiniui vadovaujant, nakties metu įvyko Kryžių kalne kryžių naikinimo operacija. Darbavosi kolūkio ir kita technika: buldozeriai, traktoriai, sunkvežimiai, kalinių ir kareivių būriai. Geležinius kryžius vežė į Šiaulius, į „Sojuzutil“ laužą, medinius pjaustė ir degino vietoje. Visose pakelėse aplinkui buvo milicija ir nieko pašalinio artyn neprileido. Ryte liko tik nebaigę degti laužai. Vėliau jau kolūkis suarė aplinkui dirvas ir takelius, užvertė šulinėlį ir pasodino gyvatvorę, atkasė viršūnėje menkai pastebimą akmenį“ (Puronas V. Kryžių kalnas. Šiauliai, 1991, p. 32). Tačiau nežiūrint tokių valdžios veiksmų, kryžiai vis būdavo statomi. Jų naikinimas pasikartojo 1973 ir 1975 m.

1973 m. gegužės 19 d. naktį, 24 val., Šiaulių miesto pakraščiu pasirodė neįprasta eisena. Žmonių būrelis, kurį sudarė vaikinai ir merginos, rimti ir susikaupę nešė kryžių...

1973 m. gegužės 20 d., 2 val. 30 min., Kryžių kalnas pasipuošė nauju, gražiu kryžiumi... 6 val. 45 min. pasigirsta mašinos burzgimas... piktos rankos išrovė kryžių ir nusivežė. Tačiau vidudienį jau stovėjo kitas kryžius... Kryžiai tarsi iš žemės augo (Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika Nr. 8).

Iš Joniškio kilęs aktorius Laimonas Noreika, apsilankęs Kryžių kalne, 1977 m. birželio 27 d. savo dienoraštyje įrašė: „Grįždami užvažiavom į Kryžių kalną. Kai praėjusiais metais su Beatriče (Grincevičiūte – J.N.) važinėjom, tai Meškuičiuose pasakojo, kad po Kryžių išrovimo jau naujų apie 50 stovi, o vakar ir suskaičiuoti būtų buvę sunku, ne mažiau kaip 300. Mums bežiūrint, susikaupęs vyriškis kasė duobę naujai atsineštam kryžiui“ (Noreika 1999).

Paskutinį kartą Kalne kryžiai nuversti 1985 m., čia sulaužyta apie 50 kryžių ir koplytstulpių (LKBK. 1987. T.8, p. 437). Bet po kiekvieno griovimo (o jų būta keturių, 1964–1985) Kryžių kalnas vis atgimdavo, nors betoniniai kryžiai buvo suklojami į kelius, mediniai – deginami, o metaliniai išvežami į laužą. 1988 m. nustota Kryžių kalną niokoti. Iki 1989 m. ant Šventkalnio pastatyta per 10 000 didesnių kryžių.

„Lietuvoje yra unikali vieta, vienintelė tokia pasaulyje. Tai Kryžių kalnas. Kryžių miškas. Didelių ir mažų kryžių, kurie auga ant šios kalvos. Niekam nepasisekė juos išnaikinti. Visa atauga iš naujo“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti Šv. Kazimiero kolegijoje, Romoje, 1990 metų liepos 1 dieną.

Kryžių kalnas apie 1959 m.
Iš J. Nekrašiaus archyvo