Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filiale „Šaltinėlis“ atidaryta „Juventos“ progimnazijos ketvirtoko Juliaus Dambrausko graffiti paroda „Nepažįstamieji“. Tai antroji talentingo šiauliečio kūrybos paroda.

Svarbiausia – neprarasti ryšio
Julius auga menininkų šeimoje. Mama Vaida – grafikė, moko vaikus dailės paslapčių. Tėtis Vilmantas – dizaineris, fotografas, dailininkas.

Vilmanto Dambrausko nuomone, dabartiniams vaikams augti sunkiau, nes virtuali erdvė įtraukia į priklausomybę vartoti gatavą produktą. „Jeigu aš būčiau turėjęs tokias sąlygas, nieko nebūčiau sukūręs, – sako menininkas. – Todėl stengiamės abu su žmona daug kalbėtis su sūnumi, bendrauti, išsaugoti ryšį. Jaučiame atsakomybę, kad sūnaus dvasinis pasaulis plėstųsi, gilėtų. Technologijos gali būti puikus tobulėjimo įrankis, bet ne tikslas. Pavyzdžiui, anglų kalbos mūsų vaikas išmoko žiūrėdamas filmukus. Piešimui impulsų suteikia ne tik animacija, žaidimai, bet ir kitų pasaulio šalių miestų architektūra, vaizdai, randami interneto platybėse. Daugiausia laiko, žinoma, sūnui skiria mama, bet abu rūpinamės  kūrybiškumo ugdymu. Julius ne tik piešia, jis mokosi groti pianinu, lanko muzikinę klasę progimnazijoje. Buvimas arčiau grožio daro žmogų visapusiškesnį, humaniškesnį. Sūnus mūsų pačių dalis, tad bendravimas yra geriausiai praleistas laikas. O kūryba, išraiškos paieškos yra vienas iš bendravimo būdų.“

Piešiniai – tai mano mintys, emocijos
Rita Božienė, „Šaltinėlio“ filialo vedėja, prisiminusi pirmąją Juliaus parodą „Juodai baltas pasaulis“, kalba, kad piešiniai atskleidžia platų berniuko interesų spektrą, savitą stilių, individualų pasaulio matymą.

Julius prisipažįsta, kad mėgo piešti nuo mažens: „Kai buvau visai vaikas, norėjau tapti traukinių vairuotoju. Žavėjausi jų didybe. Traukinių buvau pripiešęs begales. Namuose net parodą surengiau, prikabinau piešinių ant sienos.“

Mamos Vaidos nuomone, Juliui labiau sekasi valdyti piešinį. Pasinaudojus graffiti technika, atsirado daugiau spalvų, bet piešinys išliko toks pat svarbus. Žmonės be veidų  šiek tiek primena šiuolaikinių filmukų veikėjus.  Iš plastiškų figūrų galima atpažinti emocijas. Vieni – linksmi, kiti –  liūdnesni.

Tėtis Vilmantas išduoda paslaptį, kad  žaisminga technologija paskatino pasinaudoti mama. Pasak jo, graffiti laikoma niokojančiu menu. Bet ant kartono lakštų išpurkštos trafaretinės figūros tarsi atgyja, apgaubtos šviesos plevena, vibruoja. Internetinis bendravimas – subkultūra, tapusi jaunimo  kasdienybe. Bendravimas su nepažįstamais vilioja, bet slepia daugybę pavojų. Tai kompiuterinio pasaulio, animacijos ir pojūčių samplaika.

Pats autorius Julius sako, kad jo piešiamos figūros ir spalvos reiškia mintis ir jausmus. Geltona, žalia, purpurinė išsako džiugias emocijas, mėlyna – liūdnesnes. Pripažįsta, kad daugiau jo gyvenime šviesių spalvų.

Julius labiausiai mėgsta piešti žmones.„Kai tik turiu laiko, piešiu. Aš jų nepažįstu, bet gal dar kada nors sutiksiu“, – prasitaria Julius.

Pasveikinti – atsisveikinti – pažinti
Julius prisipažino, kad namuose jaučiasi geriau negu mokykloje, nors visus dalykus mokosi aukštesniuoju lygiu, dalyvauja olimpiadose, labai mėgsta matematiką. Bet kai parodos atidaryme pasirodė visa 4B su mokytoja Kristina Kairiene, džiaugsmas pynėsi su jauduliu. Pačių sukurti sveikinimo atvirukai su nuoširdžiais linkėjimais, fleitomis atliktas muzikos kūrinys, žaismingas sveikinimo – atsisveikinimo ritualas nepaliko abejingų. Baigta pradinė mokykla, laukia atostogos, nauji mokytojai, naujos pažintys.

O dabar keistos Juliaus paveikslų figūros tiesia rankas jungtis, draugauti.

2018 05 31 17

„Nepažįstamieji“ nusiteikę draugiškai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 05 31 19

Du menininkai – Vilmantas ir Julius Dambrauskai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų