„Atminimo lentelės išėjusiems kūrėjams paprastai būna ant pastatų. Bet čia yra Šabakštynas, galima sakyti, sakrali vieta, kur mūsų – Šiaulių menininkų – džiaugsmas ir skausmas. Geriausia vieta atminti tiems, kurie čia kūrė, tuo taku vaikščiojo, gaiviu pavėsiu džiaugėsi. Nekabinu lentelės tiems, kurių dirbtuvės kitose vietose. O išeinančių vis daugėja…“ –  atsiduso šiaulietis menininkas Sigitas Prancuitis, rodydamas sukurtą asambliažą neseniai Anapilin išėjusiam bičiuliui dailininkui Vitoliui Trušiui.

Mozaika V. Trušiui
Algimantas Vitolis Trušys (1936–2018) – Lietuvos dailininkas, tapytojas monumentalistas, garbus mozaikos metras, poetas, Šiaulių miesto garbės pilietis, buvo pristatytas Nacionalinei premijai. Daugybė freskų, mozaikų papuošė reprezentacinius pastatus ne tik Lietuvoje, nuo Respublikinės Šiaulių ligoninės sienų į mus žvelgia  mozaikiniai žymių medikų portretai.

S. Prancuitis turi teisę sakyti: „Mūsų Vitolis“: keli dešimtmečiai prabėgo šalia, ne tik Šiaulių krašto menininkų veikloje, pedagoginiame darbe, bet ir kūrybinės dirbtuvės abiejų šalimais, vadinamajame Šabakštyne.

„Vitolis – mozaikininkas, todėl jo lentelę irgi kaip mozaiką dėliojau. Daug smulkių detalių netinka – vėjas išblaškys. Atrinkau svarbiausias, kurios kalba ir apie meilę gimtinei, ir aiškų tikslą, ir tuos vingius, kurie uždulkės, paslaptimi pavirs, – geranoriškai paaiškina asambliažo detalių prasmę autorius. – Išėjo Vitolis: buvo, tapė, rašė – ir še tau – „laikas virto akmeniu“ – „už horizonto“…

Žaidimo filosofija
S. Prancuitis 2017 m. Šiaulių miesto kultūros ir meno premija įvertintas už visą kūrybinę veiklą, už rafinuotą tapybos estetiką, asambliažo meno puoselėjimą ir pavyzdinį menininko laisvės įkūnijimą Šiaulių miesto gyvenime.

Kūryboje jis drąsiai nutolo nuo tradicijų, leido išlįsti tam kipšiukui dvilypumui, kai tarpusavy tarsi pešasi  linksmumas ir vidinė įtampa. Braunasi į kūrybos lauką netikėčiausios medžiagos ir randasi keisti tvariniai, kuriuos, anot autoriaus, kas kaip nori vadina: kompozicijomis, objektais, asambliažais.

Menininkas prasitaria, kad didesnį džiaugsmą teikia ne pats kūrybos rezultatas, o procesas. „Brangu yra  tai,  kokios mintys lydėjo paties tvėrimo metu. Renki metalo ar medžio gabalėlius, dėlioji,  – išgyventas drauge  akimirkas, pokalbius ir ginčus mintyse perkratai. Ne visi tokį meną supranta, skirtingai vertina. Jeigu kam tai metalo nuolaužų krūva, tegu. Ką darysi, jeigu neturi žmogelis fantazijos. Tokia  mano žaidimo filosofija“, –  nesuprasi rimtai ar juokaudamas šneka S. Prancuitis.

Šabakštyno alėja
„Aš negaliu pamiršti draugų, kurių jau nebėra... Eduardas Juchnevičius, Donatas Lukoševičius, Vytautas Tribandis. Dabar Vitolis… Buvome jauni, kartais kauštelėję, maištingi karštakošiai...

Tas lenteles prie medžių tvirtinu, nes medis artimesnis, gyvas, atminimą šiltai saugo. Tribandžio lentelei daugiau metalo panaudojau. Jis toks monumentalesnis, labiau konstruktyviškas, –  rodydamas  nedidelėje erdvėje išsidėsčiusius įvairiausius objektus pasakoja S. Prancuitis.

Per kelerius metus šitie darbai sukurti. Jau kaip galerija susidarė. Į Ch. Frenkelio vilos parką dalis išvežta. Gal ir gerai. Ten daugiau žmonių pamato. Reikia, kad žmonės pamatytų, kiekvienam kūrėjui šito reikia.“

Kaip atsiranda asambliažai? Kai pabosta tapyba, anot S. Prancuičio, padeda toks kompozicijų dėliojimas. Tada „gimsta“ tokios skulptūrėlės kaip „Pieta“, „Mano mūza“ ar „Piligrimas“. Toliau pakraštyje kiek satyriškas „Protų maišymas“ slepiasi.

Autorius atkreipia dėmesį į vieną iš naujesnių darbų – „Naujasis Apolonas“. „Įžvelgiat arfos motyvą? –  klausia ir čia pat paaiškina: – Pagal vietą ir priemonės. Aš – labiau saviveiklininkas. Užsiimu ekologija. Guli, guli geležėlės, stiklo dužena ar plastmasės gabalas, įsižiūri – ir kyla kokia mintis. Nėra taip, kad sugalvočiau iš anksto ir ieškočiau pakampiais, iš ko čia kūrinį sulipdyti. Žaidimas dažniausiai. Ir gyvenimas – žaidimas. Kas mato tik gelžgalį, tam ir bus gelžgalis. Toks ir  tapyboje tik  spalvų marmalynę įžiūrės.

Prie paveikslo dažniausiai pavadinimą prikabiname. Pavadinimas padeda perskaityti metaforą, o lauke pavadinimų neprikabinėsi“.

2018 03 16 14

2018 03 16 15

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų