Tel./Fax.: 8 (41) 52 38 52 El. paštas: info@snaujienos.lt 

Pamiršote slaptažodį? Pamiršote prisijungimo vardą? Registruotis
Pradžia Naujienos Sveikata Gyvenimas persodintų organų dėka – antras šansas

Gyvenimas persodintų organų dėka – antras šansas

E.PAŠTAS Spausdinti PDF

07

Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ vadovė Jolanta Ramonienė, palaužta sunkios ligos, vėl trokšta gyventi visavertį gyvenimą sulaukus taip reikiamo donoro – eiti į darbą, mokėti mokesčius ir rūpintis savo šeima kaip anksčiau.
Jolantos RAMONIENĖS asmeninio archyvo nuotr.


Lina ABROMAVIČIENĖ
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių, kuriems buvo atliktos įvairių organų transplantacijos. Iš jų apie 50 žmonių persodintų organų dėka gyvena Šiauliuose. Daugiausiai yra atlikta inksto persodinimo operacijų – net 610 pacientų. Persodintos širdys yra 44-iems žmonėms, plaučiai – dviem ir maždaug 40-čiai – kepenys. Kai kurie persodinto organo dėka gyvena jau daugiau nei 30 metų.


Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro specialistų, šių metų liepos 31 dieną kokio nors organo ar ragenos transplantacijos laukė 577 žmonės iš kurių 239 pacientai laukė inksto arba inksto-kasos komplekso, 23 – širdies, 3 – plaučių, 4 – širdies-plaučių komplekso, 56 – kepenų, 252 – ragenų transplantacijų. Iš laukiančiųjų net 18 vaikų. Žmonių, kurių savi organai nustoja funkcionuoti, kasmet atsiranda daugiau nei 300, todėl gyvenančius persodintų organų dėka arba laukiančius transplantacijos, organų donorystės nebaugina. Dauguma jų ir patys mielai taptų donorais ateityje, jei tik galėtų.

Donoru tampama nustojus funkcionuoti smegenims
Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorė Šiaulių ligoninėje, Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja anesteziologė-reanimatologė Stasė Sergedaitė teigia, jog ligoninėje ruošiama daug daugiau donorų, nei jais tampama. Neretai labai sunkus, atsakingas ir kruopštus medikų darbas nueina vėjais, nes artimieji prieštarauja donorystei.
„Pacientas tampa potencialiu donoru, kai trijų gydytojų konsiliumas pripažįsta, kad smegenų funkcija išnykusi ir diagnostiniais tyrimais konstatuojama galvos smegenų mirtis. Patvirtinus smegenų funkcijų išnykimą, pacientas neatjungiamas nuo medicinos aparatūros, palaikančios organų funkcionavimą – kvėpavimą, širdies veiklą“, – pasakoja gydytoja S. Sergedaitė.
Pasak S. Sergedaitės, konstatavus galvos smegenų funkcijų išnykimą – žmogaus nebėra, nors šią skaudžią žinią medikui pripažinti lengviau, nei artimiesiems, kuriuos su mirusiuoju sieja jausmai.
Medikui paciento mirtis nereiškia baigties, nes jie pasiryžę padaryti viską, kad organų donoru identifikuoto paciento organai nesiliautų funkcionavę ir atgimtų antram gyvenimui.

Ne visi potencialūs donorai tinkami
Pasak medikės, branginamas kiekvienas potencialus donoras, nes pastaraisiais metais jų užregistruojama mažiau – ligoninėje išgelbstima ir itin sunkios būklės pacientų gyvybė, o iš komos žmogaus būklė pereina į ilgalaikę komą. „Jeigu žmogus pats kvėpuoja, smegenų mirtis jam nenustatoma“, – sako S. Sergedaitė.
Pasak medikės, donorystei netinka ir ilgai gydomo žmogaus organai. Kita priežastis – po sunkių daugybinių traumų pacientas miršta pakeliui į ligoninę. „Po sunkių traumų dažnai organai netinkami. Nustačius smegenų funkcijos išnykimą, nėra garantijos, kad potencialus organų donoras gelbės kitų žmonių gyvybes“, – sako S. Sergedaitė.


Dažniausiai po galvos smegenų insulto ar sunkios traumos sąmonės netekęs žmogus patenka į Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Anot S. Sergedaitės, chirurgai, anesteziologai-reanimatologai daro viską, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta, deja, kartais traumų ar ligų sužalotas žmogaus organizmas nepajėgia atlaikyti sunkių traumų, o organai netinkami gelbėti kitus žmones.
Kai trijų profesionalių medikų konsiliumas patvirtina, jog galvos smegenų funkcijos išnykusios, apie potencialų organų donorą pranešama Nacionaliniam transplantacijos biurui, kurio specialistai nedelsia – jie atskuba į gydymo įstaigą, kur atlieka reikiamus tyrimus, patvirtinančius, kad organai tinkami donorystei.

Donoro kortelė – parodo žmogaus valią
Šiandien Lietuvoje apie 16 tūkstančių gyventojų turi donoro korteles – tai rodo pozityvų žmonių požiūrį į pagalbą žmogui. Tačiau svarbiausia apie savo nusiteikimą organų donorystės atžvilgiu yra pranešti artimiesiems.
Pasak S. Sergedaitės, paciento donorų kortelė padeda ne tik nusakyti to žmogaus valią, bet ir artimiesiems apsispręsti – sutikti, kad būtų paaukoti artimojo organai. „Žinodami žmogaus valią, artimieji tam nesipriešina. Baiminamasi, kad matysis koks trūkumas paėmus organą, tačiau iš išorės nesimato, kad tam žmogui trūksta kažkokio organo, ar ne, todėl aukoti organus nėra taip jau baisu. Pasak medikės, apie paciento tapimą donoru žino tik patys artimiausi žmonės.


Patobulėjus medicinai, dabar išgyvena daugiau ne tik suaugusių, bet ir vaikų, todėl dabar ir ligos prasideda žymiai anksčiau.
„Žmogus, prijungtas prie dializės aparato, labiausiai svajoja gauti inksto donorą, kad vėl galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Tas pats ir su kitais organais. Jei pacientui tinka organai, jo gyvenimas žymiai pagerėja, jei ne, vėl tenka laukti“, – sako S. Sergedaitė.
Pasak medikės, dabar nebeturi reikšmės, iš kokio amžiaus donoro paimamas organas. Svarbiausia – organo funkcionalumas. Žinoma, kuo vyresnis žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jo organai bus susidėvėję ir netiks transplantacijai. Taip pat vaikui netinka suaugusiųjų organai.

Išskirtinė situacija paaukojus vaiko organus
S. Sergedaitė atsimena įvykį, kai patys tėvai paaukojo savo dukters organus, nes dukra, būdama gyva, išsakė tokį norą. „Ta mama po poros mėnesių, kai padovanojo dukters organus, susapnavo savo dukterį, kuri sapne mamai už tokį žygdarbį net padėkojo. Ar tai teisybė, ar tai tėvų nusiraminimas, niekam nėra aišku. Svarbiausia tai, kad tėvai dabar jaučiasi teisingai pasielgę“, – pasakoja S. Sergedaitė.


Iš medikų lūpų ištarti žodžiai apie donorystę dažnai žmonėms skamba kaip nauda. Tačiau čia jokios prievartos ar naudos siekimo nėra. „Organų aukojimas – kaip teisė balsuoti. Jei žmogus apie kitą galvoja, pagalvos ir apie donorystę. Dažniausiai apie donorystę galvoja jauni žmonės ar net vaikai.
Mes visi labai norime, kad būtų tiek donorų, kiek jų laukiančių, tačiau taip niekada nebus. Visada didesnė tikimybė būti recipientu – laukiančiu donoro negu pačiu donoru“, – sako medikė.

Kai liga palaužia sveiką žmogų...
Jolanta Ramonienė šiuo metu vadovauja Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijai „Atgaja“. Susirgusi sunkia liga, moteris yra dializuojama jau trejus metus. Kaip pasakoja pati J. Ramonienė, visada buvusi sveika ir energinga, besidžiaugianti gyvenimu, dirbanti mėgiamą darbą ir niekuo nesiskundžianti tol, kol nepalaužė liga. Netikėtai susirgusi J. Ramonienė ligos simptomų – galvos skausmo, pykinimo ir kitų nesureikšmino ir galvojo, jog tai paprasčiausias pervargimas. Bet tai buvo ligos pradžia. „Tada mano gyvenime praūžė kažkokia infekcija, kuri sukėlė didelių sveikatos pokyčių. Dabar serga mano imunitetas. Kai prisimenu, kada susirgau, visai to net nepastebėjau. Pasijutus blogai, delsiau kreiptis į medikus. Dėl to mano organizme įvyko daug negrįžtamų procesų – inkstuose susproginėjo kraujagyslės. Nuo tada ir prasidėjo visiškai kitas gyvenimas...“, – savo pasakojimą pradėjo J. Ramonienė.


J. Ramonienė dabar privalo kas dvi dienas lankytis ligoninėje – jai atliekama 4 valandas trunkanti dializės procedūra, be kurios moteris neišgyventų. Labiausiai moterį vargina nuolatinis adatų badymas.
„Kai grįžtu po procedūrų, atrodo, kad dirbau visą darbo dieną ir taip pavargau. Tačiau negaliu skųstis, nes šios procedūros dėka aš gavau antrą šansą gyventi“, – sako J. Ramonienė.

Šansas gyventi ir pasiruošimas operacijai
J. Ramonienė sako, kad net pats organizmas sunkiai prisitaiko prie dializių – tam reikia laiko. Į šią procedūrą žmogus sunkiai reaguoja ne tik fiziškai, bet psichologiškai.
„Turiu 25-erių metų sūnų ir 19-os metų dukrą. Sunkiausia tai, kad nustojus dirbti kaip mama ir šeimos narys negalėjau prisidėti prie vaikų mokslų ir tik dabar vėl pradedu jausti gyvenimo džiaugsmą“, – sako J. Ramonienė.


Pasak J. Ramonienės, laukiant donoro, pacientui būtinas pasiruošimas, antraip antro šanso gyventi normalų gyvenimą galima ir nesulaukti.
„Du metus apie operaciją net negalvojau. Taip patarė medikai. Dabar jau galiu svajoti apie transplantaciją. Šiuo metu organizmas tampa vis labiau apsinuodijęs. Organizme išsiskiriantys šlakai ir nuodai pridarė daug žalos. Mano skrandis ir stemplė išgadinta, pažeisti ir kiti organai, o laukiantis transplantacijos žmogus turi būti beveik sveikas – tiek, kiek jis gali būti sveikas. Negali sirgti infekcinėmis ligomis, turėti temperatūros“, – apie būtiną pasiruošimą operacijai pasakoja J. Ramonienė.
Kad žmogaus gyvybei nekiltų pavojus, svarbus ir ligonio psichologinis nusiteikimas.

Dializės padeda egzistuoti
Žmogus, įtrauktas į donorų sąrašą, gali būti iškviestas ir naktį. Dažniausiai kviečiami 6 žmonės ir renkama, kuriam labiausiai to organo reikia ir kuriam geriausiai tinka, tada tas žmogus ruošiamas operacijai. Pasiruošimas svarbus ir dėl to, kad šansas gyventi gali tiesiog išsprūsti iš rankų.
Pati operacija nėra sudėtinga. Sudėtingiausia – kai organizmas nepriima donoro ir reikia laukti kito, o per daugelį metų dializuojamas organizmas nusilpsta.
„Aš galiu netekti galimybės net ir dializuotis. Kol kas man dar sekasi – aš galiu gyventi dializių pagalba, tačiau jei atsitiktų kitaip – skaičiuočiau laiką“, – sako J. Ramonienė.
J. Ramonienė teigia, kad yra plataus mąstymo ir visada gyvybės gelbėjimą siejo su kilniu poelgiu, tačiau labiau domėtis apie organų transplantaciją ir donorystę pradėjo, kai pačiai sustreikavo sveikata.
„Kol pats to neišgyveni, nepagalvoji, kaip tai yra svarbu. Grįžti į visavertį gyvenimą sveikam ir gyventi dializių pagalba – didžiulis skirtumas. Mano gyvybė dabar tik egzistuoja. O aš galiu dar visavertį gyvenimą gyventi“, – sako J. Ramonienė.

Apsisprendimas donorystei privalo būti gerbiamas
Pasak J. Ramonienės, apsisprendimas donorystei privalo būti gerbiamas. „Dabar galvoju, jei reikėtų, kad donoru taptų kažkuris iš mano artimųjų nelaimės atveju, tikriausiai pati nuspręsčiau, kad tas žmogus taptų donoru. Geriau kažkas išgyventų, nei dėl kvailų įsitikinimų gultų po žeme“, – tvirtai įsitikinusi J. Ramonienė.
J. Ramonienės sūnus jau seniai kalba apie tai, kad numiręs norėtų tapti eksperimentiniu kūnu jauniems medikams. „Nors tai skamba gana šiurpiai, manau, kad tai galėčiau įvykdyti. Juk jo valia“, – sako moteris.


Ir pati turinti donoro kortelę, J. Ramonienė sako, kad kai ką ir ji galėtų duoti kitiems: „mano kūne dar yra ir veikiančių organų, ta pati ragena ar net oda. Viskas gali būti panaudota kitų pacientų gyvybėms gelbėti, tačiau dabar aš laukiu, kada mane kažkas išgelbės“.
Pasak J. Ramonienės, dažnai žmonės įžvelgia nusikalstimą ir nesiregistruoja donorų registre, tačiau jei daugiau domėtųsi, tikrai suprastų, jog tai net neįmanoma ir tada būtų mažesni egoistai bei labiau norėtų padėti kitiems.

08

Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorė Šiaulių ligoninėje, Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja anesteziologė-reanimatologė Stasė Sergedaitė teigia, jog ligoninėje daugiau laukiančiųjų donorų, nei jais tampančiųjų, nes šiuolaikinė medicina žymiai pajėgesnė nei seniau.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

 

Pridėti komentarą

Jūsų vardas:
Komentaras:

Prenumeruoti naujienas

Apklausos

Ar išmetate nesuvartotus maisto produktus?
 
Greitas kreditas internetu
 
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien13427
mod_vvisit_counterŠi mėnesį355980
mod_vvisit_counterIš viso17953965

Šiuo metu naršo: 10