Į redakciją kreipėsi garbaus amžiaus šiaulietė Liuda Stankienė, norėdama pasidalyti įdomia informacija. Buvusi Šiaulių vokiečių bendrijos įkūrėja ir ilgametė jos pirmininkė gauna laiškų ir spaudos iš Vokietijoje gyvenančios draugės. Moterį nustebino žinia, kad mūsų Kryžių kalnas nėra vienintelis. Ji rado laikraštyje Wolfgango Albero nuotrauką ir informaciją apie Kryžių mišką Bavarijoje.

Piligrimystės vieta
Informaciją pateikiame remdamiesi ponios Liudos pasakojimu ir internete atkapstytais žinių trupiniais.

Gschnaidtas netoli Altusriedo Allgäu yra maždaug keturi kilometrai į rytus nuo Frauenzello ir maždaug keturi kilometrai į pietvakarius nuo Kimratshofeno. Gschnaidto piligrimystė pirmą kartą paminėta 1665 m. Mažoje gyvenvietėje įsikūrusios dvi piligriminės koplyčios ir užeigos namai „Zum Kreuz“.

Legenda pasakoja, kad Gschnaidte kadaise gyveno pamaldus atsiskyrėlis. Ant  kalno jis pastatė medinį namelį, kuriame meldėsi iki mirties. Vieną dieną jį rado mirusį ir garbingai palaidojo ant to paties kalno. Vėliau žmonės ant jo kapo pastatė nedidelę koplyčią (1845). Dar po kiek laiko pastatyta antroji koplyčia (1859).

Yra išlikę pasakojimų, kad  1843 m. čia įvykęs Sniego stebuklas – kovo mėnesį  sniege aptikta mistinių ženklų. Pro koplyčias Kryžiaus kelias su 14 Kryžiaus stočių veda iki stebuklingojo šaltinio, kurio vanduo padedąs regėjimo ligomis sergantiems. Tuoj už koplyčių prasideda Kryžių miškas.

Paslaptingasis mirties miškas
Vienuose šaltiniuose teigiama, kad šiame miške pastatyta per tūkstantį kryžių, kituose – 2000.

Istorija, legendos šiek tiek primena mūsų Kryžių kalno istoriją. Ten irgi ne kartą buvo kryžiai naikinami, bet vėl atsirasdavo.

Pasak ponios Liudos, Kryžių miško pradžia laikoma XIX a. vidurys, bet straipsnio autorei teko skaityti, kad pirmieji kryžiai prie koplyčios atsiradę 1985 m. Tai nėra vilties ir maldavimų kalnas, kaip mūsiškis. Jame sudedami kryžiai, kurie atlieka po mirusio žmogaus laidotuvių, kurie laikinai papuošė mirusiųjų kapus. Negražu esą sunaikinti kryžių, ant kurio artimo žmogaus vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai, neretai – ir nuotrauka. Toks kryžius keliauja į Gschnaidtą.

Iš pradžių statydavo prie koplyčių, bet kryžių vis daugėjo, kryžiai eina vis gilyn į mišką. Kai kurie yra labai švieži. Kiti per daug metų supuvę nuo vėjo ir lietaus.

Nei L. Stankienė, nei jos draugė tame miške nesilankė, bet girdėjo pasakojimų, kad savaip šiurpus yra šis miškas. Jame mirties kvapas sklinda. Keista mirusiųjų atminimo vieta.

„Unikalumas toks, kad kapas – vienintelis, o kryžių tūkstančiai, – sako L. Stankienė. – Anksčiau nieko panašaus nebuvau girdėjusi.“

Nepamiršo savo šaknų
Liuda Stankienė gimė 1927 m. vasario 19 dieną Kelmynės kaime, Tauragės rajone. Taigi netrukus jai bus 93. Mergautinė jos pavardė lietuviška – Naujokaitė, bet jos mama buvo vokiečių kilmės: proseneliai ir seneliai vadinosi Feidmanais. Moteriai visą gyvenimą labai svarbu atrodė išsaugoti tautinį savitumą. Ji iki šiol nepamiršo vokiečių kalbos, skaito vokiškus žurnalus.

Sudėtinga moters gyvenimo istorija, kaip ir daugelio jos kartos žmonių. Vaikystėje mokėsi Tauragės pradžios mokykloje, tėvams prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlus į Šiaulius, su jais, galima sakyti, suaugo. Įsiminė didelė, graži liuteronų bažnyčia, kapinaitės kalnelyje. Gal dėl to vėliau ėmėsi atkurti vokiškas tradicijas, suburti tautiečius.

1941 m. su tėvais repatrijavo į Vokietiją, iki 1944 m. mokėsi Bad Doberano mokykloje. Būdama persikėlėlių stovykloje mokėsi mašininke ir stenografuoti. Įgijo Vokietijos pilietybę. Taip dauguma vokiečių kilmės šiauliečių prieš karą išvažiavo į Vokietiją, jei tik galėjo dokumentais įrodyti, kad bent vienas šeimos narys vokiečių kilmės.

Karo metu tėvas žuvo, o ji su mama 1947 m. grįžo į Lietuvą. Vienas iš mamos brolių taip pat grįžo ir netrukus atsidūrė Sibire. Liudai su mama pavyko tremties išvengti, dėl to kaip peliukės gyveno mažame miestelyje. Mama į Vokietiją vėl repatrijavo 1959 m. Liuda  jau buvau ištekėjusi ir pasiliko Lietuvoje. Mamos kapelio, deja, jau nebėra, nes Vokietijoje kitokia tvarka – senos kapinės užlaidojamos iš naujo.

Nors moteris save bemoksle vadina, bet to bendraudama nepasakysi – tokia graži, turtinga jos kalba, veržiasi vidinė šviesa ir gyvenimiška patirtis. L. Stankienei teko dirbti Kupiškio grūdų bazės laboratorijos vedėja, Šiaulių vaistinės fasuotoja. Minske lankė juridinius kursus ir tapo Šiaulių liaudies teismo 1-osios apylinkės darbuotoja,  vėliau buvo  Šiaulių vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriaus sąskaitininkė, o paskutinė mylimiausia darbovietė – Šiaulių politechnikumas. Jame 20 metų dirbo sekretore.

L. Stankienė ilgai, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bijojo ištarti vokišką žodį, kad nebūtų pavadinta fašiste. Tik 1991 m. pradėjo domėtis, kas dar iš vokiečių Šiauliuose yra likę.
1993 m. su bendraminčiais įregistravo Vokiečių bendriją.

„Mes ir dainuodavome, ir mieste koncertuodavome, ir labai gražiai sugyvenome su kitomis bendrijomis – žydų, baltarusių, rusų. Kultūros centre Mykolas Žalneravičius kasmet rengdavo tautinių mažumų bendrijų susitikimus „Pabūkime kartu“. Mes atsinešdavome savo darbelių, nacionalinių patiekalų, padainuodavome, pašokdavome ir pabendraudavome, – pasakoja L. Stankienė. – Turėjome ansambliuką – vaikų ir jaunimo. Į koncertą net Vokietijos ambasadorius buvo atvykęs.“

Bendrijai priklausė 40–60 žmonių, o nuveiktas didelis kultūrinis darbas: atkurta per tūkstančio vokiškų knygų biblioteka, surinkta dokumentinė medžiaga apie vokiečių bendruomenės kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Veikė vokiečių kalbos mokymo kursai, palaikomas ryšys su Vokietijos kraštiečių organizacijomis „Landsmanschaft“ (Vokiečiai iš Lietuvos), „Verein“ (Labas), kasmet dalyvaudavo respublikinėse vokiečių dainų šventėse.

Tačiau laikui bėgant vieni paseno, kiti į užsienius išvažinėjo. „Neberūpi jauniems tautiškumas, –  atsidūsta L. Stankienė. – Mano draugės amžinybėn išėjo, o aš sūnelio Antano globoje likau.“

Kasdienybės spalvos
Ponia Liuda – jau 19 metų našlė. Išaugino du sūnus. Vyresnysis dirba vairuotoju, vis užsieniuose, o jaunėlis Antanas – čia pat, jis mamos kojos ir rankos. „Anksčiau, bendrijos klestėjimo metu, buvo mūsų vadybininkas, dabar mano globėjas, –  sako L. Stankienė. – Kasryt pusrytėlį paruošia, laikraštį nuperka. Paeiti viena nebegaliu, prastai girdžiu. Bet skaityti labai mėgstu: ir vokiškai, ir lietuviškai. ,,Šiaulių naujienų“ užsisakyti nepajėgiu, tai bent šeštadienines perkame. Kelionių aprašymai ypač įdomu. Per televizorių smagiausia sporto varžybas žiūrėti. Klausa suprastėjo, o galvelė dar šiek tiek dirba.“

L. Stankienė džiaugiasi, kad draugė, gyvenanti Vokietijoje, jos nepamiršta, spauda ir laiškais aplanko, naujienas praneša. Telefonu bendrauti sunku darosi.

Didžiuojasi moteris dideliu būriu anūkų ir proanūkių, kurie Vilniuje gyvena. Vieno anūko šeimoje  net trynukai auga.

Buvusi Vokiečių bendrijos vadovė primygtinai siūlo vokiškų žurnalų paskaityti ir dar norėtų visą vokiečių įsikūrimo Šiauliuose istoriją papasakoti, bet laikas atsisveikinti, nes netrukus futbolo varžybos prasidės. Būtinai reikia sužinoti, kas laimės.

Išlydėdamas Antanas prisimena neseną kelionės nuotykį Vokietijoje: „Važiuojame dviese traukiny. Naktis. Prieina policininkai, prašo dokumentus parodyti. Vienas grąžindamas pasą sako lietuviškai: „Labas vakaras.“ Į mano nustebimą atsakė: Kryžių kalnas, cepelinai...“ Pasirodo, prieš porą metų šis pareigūnas tarnavo NATO misijoje Šiauliuose.“

2019 06 06 1

Kryžių miškas Bavarijoje.
Autorės nuotr.

Į viršų