Lietuvoje mažai įmonių, kurios būtų buvę įkurtos dar XIX amžiuje ir iki šiol veiktų toje pačioje vietovėje. Gal tik alaus daryklos ir viena jų – Šiaulių „Gubernija“. Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabrikas, įkurtas 1883 metais Švenčionyse, sėkmingai dirba iki šių dienų. Tiesa, keitėsi jo vardas, savininkai, teko pergyventi daug sukrėtimų, tačiau jo veikla išliko tokia pati.

Visame pasaulyje nuo gilios senovės žmonės gydymui vartojo vaistinius augalus. Lietuvoje taip pat įvairios ligos, sužeidimai buvo gydomi vaistažolių arbatomis, antpilais, trauktinėmis, pavilgais.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje birželio pabaigoje vykdavo garsios vaistažolių mugės, į kurias parduoti savo surinktų vaistažolių atvažiuodavo vaistažolių rinkėjai iš viso Vilniaus krašto. Nederlingos Vilnijos žemės vertė kaimo žmones ieškoti papildomų pajamų šaltinių, vienas jų ir buvo vaistinių augalų rinkimas.

1883 metais Švenčionių vaistininkas, nuovokus verslininkas, provizorius Naumas Taraseiskis Švenčionyse įsteigė vaistažolių supirkimo punktą, užveisė vaistinių augalų plantaciją, įsigijo įrengimų ir pradėjo pramoniniu būdu gaminti vaistažolių mišinius – arbatas. Švenčionių apylinkių gyventojai noriai ėmėsi vaistažolių rinkimo, džiovinimo. Kalvotos žemės miškai, pelkės ir raistai, visa dirvožemio įvairovė sukūrė palankias gamtos sąlygas vaistiniams augalams augti.

Provizoriui N. Taraseiskiui sekėsi, jis plėtė gamybą – carinės Rusijos rinka vaistažolėms  buvo plati. Pirmasis pasaulinis karas pagailėjo įmonės – ji išliko nesunaikinta. Tačiau atplėštas nuo Lietuvos Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai. N. Taraseiskis savo įmonę pavadino „Taraseisky i sinowie“, didesniuose Lenkijos miestuose įkūrė firmos skyrius reklamuodamas savo produkciją ir supirkinėdamas vaistažoles.

Švenčionių įmonė tapo Lenkijoje žinoma. Ji dalyvavo ir tarptautinėse parodose, jos produkcija buvo įvertinta sidabro medaliais, pagyrimo raštais, gamyba plėtėsi. Kaip rodo 1934 metų įmonės „Taraseisky i sinowie“ išleistas kainynas ji gamino 85 vaistinių augalų mišinius, 11 arbatų pagal žymaus vaistinių augalų žinovo Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus J. Mušinskio receptūrą ir daugybės augalų rūšiuotą, pjaustytą, maltą vaistinę žaliavą. Produkciją fabrikas parduodavo vaistų pramonei, vaistų sandėliams, vaistinėms, siųsdavo užsienio firmoms.

Matydami, kaip plečiasi Taraseiskio įmonė, Švenčionyse 1927 metais įsikūrė jai konkurentinė firmna „Ziola Lecznicze“. Jos savininkai buvo vos pradžios mokyklą baigęs prekybininkas Ruvimas Abromovičius ir šiek tiek agronomijos mokslų ragavęs, prieš revoliuciją Ukrainoje sodininku dirbęs Vasilijus Gromovas. 1928 metais Švenčionyse pradėjo veikti „Ziola Lecznicze“ vaistažolių perdirbimo fabrikas ir greitai paveržė iš N. Taraseiskio įmonės dalį rinkos. 1933 metais Vilniuje jos gaminiai parodoje buvo įvertinti didžiuoju sidabro medaliu, o Londono parodoje įmonė gavo didįjį aukso medalį.

Švenčionių įmonių vaistažolių produkcija pasiekdavo Angliją, Belgiją, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Palestiną, Šveicariją ir kitas šalis.

Vaistažolių perdirbimą ir eksportą Vilniaus krašte parodo docento E. Kanopkos 1960 metais „Kauno valstybinio medicinos instituto darbuose“ paskelbti duomenys: 1929 metais buvo eksportuota 407,7 tonos vaistažolių, o 1937 metais – net 936,6 tonos.

1936 metais provizorius N. Taraseiskis mirė. Įmonė atiteko jo sūnui, farmacijos magistrui Volfui Taraseiskiui. Jis tęsė tėvo darbą.

1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga praėjo karą prieš Lenkiją, ir po kelių dienų jai atiteko visas Vilniaus kraštas. 1939 m. spalio mėnesį perdavus Vilnių ir dalį Vilniaus krašto Lietuvai, Švenčionys liko Sovietų Sąjungos žinioje. Čia tuoj buvo įvesta sovietų valdžia.

1940 metų pradžioje abu vaistažolių perdirbimo fabrikai buvo nacionalizuoti, o jų savininkai, kaip kapitalistai ir darbininkų išnaudotojai, suimti ir išsiųsti į lagerius. Nacionalizuotos įmonės buvo sujungtos į vieną įmonę – Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriką ir perduotos Maskvoje esančiam vaistinių augalų trestui „Lekrastrest“. Ši nauja įmonė turėjo keturis mūrinius dviejų aukštų pastatus, dvylika vaistažolių sandėlių, trys šildomas vaistažolių džiovyklas ir gretimame Cirkliškių kaime – vaistažolių plantaciją.

Tačiau ši priklausomybė tęsėsi vos metus – iki vokiečių okupacijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabrikas atiteko bendrovei „Sodyba“, kuri vertėsi vaisių ir daržovių, bei vaistinių augalų supirkimu ir perdirbimu. Gyventojai buvo raginami kuo daugiau paruošti vaistažolių, už jas buvo mokami ne tik pinigai, bet ir duodami „taškai“, už kuriuos buvo galima nusipirkti druskos ir kitų karo metais normuojamų prekių, nes Vokietijos vaistų pramonei reikėjo žaliavos.

1944 metais grįžtančio fronto mūšių metu Švenčionių miestas sudegė. Buvo sunaikintas ir Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabrikas. Apie 80 procentų pastatų buvo sugriauta, tačiau pavyko išgelbėti kai kuriuos įrengimus – vaistažolių pjovimo, malimo mašinas. Buvo sunaikintos ir vaistažolių plantacijos.

1944 metų vasarą atkūrus sovietų valdžią Vilniaus krašte, Švenčionių vaistažolių perdirbimo įmonės savininku vėl tapo „Lekrastrestas“. Tačiau, kad iš sunaikintos įmonės nebebuvo jokios naudos, 1945 metų liepos mėnesį „Lekrastrestas“ perdavė LSSR Sveikatos apsaugos liaudies komisariato Vyriausiajai farmacijos valdybai (VFV) karo nesunaikintą Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko dalį – pusiau sugriautą pastatą Švenčionių miesto centre su išlikusiais įrengimais ir pagalbinį ūkį Cirkliškių kaime.

Perimto ūkio direktoriumi buvo paskirtas ilgametis fabriko darbininkas, vaistažolių specialistas nors ir mažo mokslo, Antanas Bilkis. Tačiau vos po kelių mėnesių jis buvo atleistas ir naujuoju direktoriumi buvo paskirtas partijos narys Zinenka.

1944 metais fabrike ir pagalbiniame ūkyje dirbo 42 darbuotojai. Tačiau VFV fabrikui atkurti lėšų neturėjo, todėl 1946 metų gruodžio mėnesį Cirkliškių ūkis buvo perduotas Mašinų-traktorių stočiai, o 1947 metų lapkričio mėnesį SAM VFV viršininko įsakymu fabrikas buvo užkonservuotas – paverstas vaistažolių paruošų punktu. 1948 metais įmonėje buvo atnaujinta šiokia tokia gamyba – smulkintos vaistažolės pradėtos tiekti vaistų gamybos įmonėms. Fabrikas buvo pervestas į ūkiskaitą, o nuo 1950 metų, kaip cechas, prijungtas prie Vilniaus farmacijos fabriko „Gegužės pirmoji“.

1952 metais Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabrikas pradėjo veikti kaip atskira įmonė. Direktore buvo paskirta jauna tik 1951 metais Kauno medicinos institutą baigusi provizorė Antanina Šadzevičiūtė. Jai teko atstatinėti sugriautus pastatus, remontuoti įrengimus, organizuoti gamybą. 1953 metais buvo perdirbta 73 tonos vaistinių augalų, o 1954 metais pagaminta 1600 kilogramų fasuotų vaistažolių arbatų.

Provizorė A. Šadzevičiūtė sunkiai susirgo ir po ligos į fabriką nebegrįžo. Laikinuoju fabriko direktoriumi buvo paskirtas agronomas, žemaitis Petras Jasūda, dirbęs Švenčionių inkubatoriaus direktoriumi. Vadovavimas fabrikui buvo jo antraeilės pareigos. Specialistų Švenčionyse tuo metu labai trūko. Po kelių mėnesių direktore buvo paskirta jo žmona, farmacijos magistrė Vanda Jasūdienė, iki tol buvusi Pabradės vaistinės vedėja.

Po truputį įmonė pradėjo atsigauti. Gamino arbatas, net kurį laiką – kiaulių pašarų priedą su vaistažolėmis „Mūsų kiaulytės“, jų gamybą perėmusi iš Kauno chemijos farmacijos fabriko „Sanitas“.

1956 metais fabriko direktore buvo paskirta vaistininko padėjėja Joana Danilavičienė, beveik dešimtmetį vadovavusi didžiausiai Panevėžio vaistinei. Dirbdama fabrike J. Danilavičienė neakivaizdiniu būdu baigė Kauno medicinos institutą, gavo provizorės diplomą. Ji buvo sumani, gera organizatorė ir fabrikas pradėjo sparčiai augti. J. Danilavičienė fabrikui vadovavo daugiau kaip 20 metų.

1958 metais buvo pastatyti nauji vaistažolių sandėliai, o 1960 metais – naujas gamybinis administracinis pastatas.

1959 metais fabriko vyriausiuoju inžinieriumi paskirtas Kauno medicinos instituto auklėtinis provizorius Vladas Rogalskis, žemaitis.

Jo tėvas buvo malūnininkas, todėl nuo pat vaikystės jam teko susipažinti su technika. Per savo darbą fabrike 1959–1971 metais jis stengėsi mechanizuoti gamybą, jo vadovaujami fabriko mechanikai pagamino vaistažolių sijojimo, arbatų maišymo įrenginius, vaistažolių perdavimo iš sandėlių į gamybą transporterius. Įrengimų nebuvo kur pirkti, be to, tam nebuvo lėšų. Sovietų Sąjungoje bankai kreditų įsigyti įrengimams neduodavo, o ir Sovietų Sąjungoje tokie įrengimai nebuvo gaminami.

Fabrike gaminamos arbatos buvo siunčiamos visoms sąjunginėms respublikoms, jos pasiekdavo ir tolimąjį Sibirą. Kasmet įvairių fasuotų arbatų buvo pagaminama per 500 tonų. Be to, fabrikas fasuodavo ir vienarūšes vaistažoles – meškauogių lapus, šalpusnių, dilgėlių lapus, pataisų sporas, kmynų vaisius ir kitas vaistažoles. 1989 metais buvo pagaminta produkcijos už 2778 tūkst. rublių, fabrike dirbo 71 darbuotojas.

Fabrikas vykdė ir vaistažolių paruošas, kasmet paruošdamas apie 300 tonų sausos vaistinės augalinės žaliavos. Vaistiniai augalai buvo superkami iš gyventojų, aktyviai paruošose dalyvavo mokyklos. Kasmet buvo rengiami mokyklų konkursai – vaistažolių dienos. Tačiau gamybai paruoštos žaliavos neužteko, be to, kai kurie augalai Lietuvoje neaugo, todėl trūkstamą žaliavą tekdavo įsivežti iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių.

1977 metais provizorė J. Danilavičienė išėjo į pensiją, ją pakeitė provizorė Ž. Bičkauskienė. Specialistų Švenčionims labai trūko, jauni žmonės čia neužsibūdavo. Daugelis dirbę fabrike pasuko mokslo keliu – tapo mokslininkais.

Vienas jų šiaulietis Liudvinas Švambaris. Baigęs Irkutsko medicinos institutą, nes į Sibirą buvo ištremti 1948 metais, jo tėvai iš Šiaulių, Augustinas Švambaris buvo Šiaulių vaistų sandėlio priėmimo skyriaus vedėjas. 1960 metais šeima grįžo į Lietuvą ir provizorius Liudvinas VFRV viršininko buvo paskirtas Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko eksperimentinės laboratorijos vedėju. Vėliau jis dirbo techninės kontrolės laboratorijos vedėju ir fabriko vyr. inžinieriumi, tyrinėjo smiltinio šlamučio biologiją ir apgynęs disertaciją gavo gamtos mokslų daktaro mokslinį laipsnį. Nuo 1974 metų dėstė Kauno medicinos institute, tapo docentu.

Gamtos mokslų daktaru tapo Švenčionių fabriko eksperimentinėje laboratorijoje 1965 metais pradėjęs dirbti telšiškis Romualdas Citavičius, taip pat Švenčionyse darbo krikštą gavo profesorius, habilituotas medicinos daktaras A. Toleikis, medicinos mokslų daktaras, provizorius, docentas R. Klimas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabrikas tapo savarankiška įmone, po privatizacijos – akcine bendrove „Švenčionių vaistažolės“. Parėmus Sveikatos apsaugos ministerijai ir gavus banko kreditą, 2000 metais Švenčionyse šalia senųjų pastatų išaugo naujas daugiaaukštis modernus pastatas, buvo mechanizuota gamyba, beveik nebeliko rankinio darbo.

2000 metais įmonė buvo parduota Kipro kompanijai „VIP progres limited“ ir tapo UAB „Švenčionių vaistažolės“. Ši kompanija specializuojasi gaminti fitoterapinius preparatus, maisto papildus. Užsieniečiai pasirinko Švenčionių įmonę todėl, kad Švenčionys ekologiškai švarus rajonas.

Privatizavus įmonę ji buvo pertvarkyta pagal Europos Sąjungos standartus. Šiandien UAB „Švenčionių vaistažolės“ yra didžiausias vaistažolių perdirbimo fabrikas Baltijos šalyse. Jame dirba 120 žmonių, kasmet pagaminama apie 300 tonų produkcijos – 4 milijonai pakelių įvairių arbatų, kasmet sukuriama keliolika naujų produktų pasitelkiant mokslininkų ir dirbančiųjų įmonėje specialistų patirtį. Įmonė turi kokybės tyrimų laboratoriją ir yra įdiegta kokybės valdymo sistema (Good Manufacturing Practise).

„Švenčionių vaistažolės“ dabar gamina įvairias vaistinių augalų ir vaistines arbatas, vaistažolių kapsules, pastiles, sirupus, skirtus gydymui ir ligų profilaktikai.

Pagaminta produkcija tiekiama Lietuvos vaistinėms, prekybos įmonėms, eksportuojama į daugelį užsienio šalių: Latviją, Estiją, Airiją, Austriją, JAV, Didžiąją Britaniją, Izraelį, Nyderlandus, Japoniją, Prancūziją, Vokietiją, Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją ir kt.

Vaistiniai augalai superkami Lietuvoje, auginami savo ūkyje, su Lietuvos ūkininkais sudaromos vaistažolių auginimo sutartys, trūkstama žaliava importuojama iš Lenkijos ir kitų kraštų.

Prieš 135-erius metus vaistininko Naumo Taraseiskio įkurta įmonėlė Švenčionyse Vilniaus krašte surinktų vaistininkų augalų perdirbimui, šiandien – moderni, šiuolaikiška įmonė, turinti naujausią technologinę ir laboratorinę įrangą, apdovanota daugybe įvertinimų ir sertifikatų, aukščiausios kokybės vaistažolių produkciją tiekianti Lietuvai ir užsienio rinkai.

Į viršų