Kaune ir Vilniuje baigėsi LIDL-MKL U-14 ir U-18 mergaičių finalinio ketverto varžybos. Turnyro favoričių vardą pateisino ir aukso medalius U-14 grupėje iškovojo Šiaulių krepšininkės, o U-18 grupės Šiaulių krepšininkės iškovojo sidabro medalius. Šiaulių miesto krepšinio akademijos „Saulė“ trenerės Jūratės Bertulienės auklėtinės šių metų sezone rungtyniavo ne tik moksleivių krepšinio lygos čempionate, merginos debiutavo ir Lietuvos moterų lygos čempionate, kuriame turėjo galimybių įgyti puikios patirties.

Apie pasiektus laimėjimus, lūkesčius ir krepšinį papasakojo ir Šiaulių krepšininkės Dominyka Paliulytė ir Augustė Virbalaitė.

„Laimi tas, kuris labiau nori laimėti“
Šiaulių KA „Saulė-ASKA“ žaidėja D. Paliulytė teigė, jog kai nuslūgo visos emocijos, dabar supranta, kad padarė labai didelį darbą. Anot jos, daug naudos davė žaidimas Lietuvos moterų krepšinio lygoje, tai atsispindi ir moksleivių krepšinio lygos rezultatuose.

„Rezultatus lemia darbas ir talentas, bet daugiausia noras ir tikėjimas. Nelaimi tas, kuris stipresnis, laimi tas, kuris labiau nori laimėti. Finale gal ir labiau norėjome nugalėti, matėme, kad mūsų progresas buvo tikrai daug didesnis, bet gal kažkiek pritrūko sėkmės, keliose situacijose pametėme koncentraciją. Pati kamuolį jau nuo mažens laikau rankose, mama pasiūlė nueiti į krepšinio treniruotes. Įdomus dalykas buvo tas, kad tuo metu mokykloje lankiau ir chorą. Todėl teko rinktis ir pasirinkau krepšinį. Ateityje žadu dirbti arba trenerių štabe arba kažkur kitur, bet vis tiek savo ateitį siesiu su krepšiniu. Moterų krepšinis nėra populiarus, jam dar daug trūksta iki populiarumo, bet manau, kad ateityje jis taps populiaresnis ir situacija Lietuvoje pagerės“, – pasakojo sidabro medalį iškovojusi Šiaulių KA „Saulė-ASKA“ žaidėja D. Paliulytė.

Šiaulių „KA Saulė-I“ žaidėja Augustė Virbalaitė teigė, jog įspūdžiai iškovojus aukso medalius yra labai geri, tokio rezultato ir tikėjosi.

„Nuo pat pirmų varžybų sekėsi gerai, bet buvo sunku, kai netekome savo lyderės. Tačiau kaip komanda susiėmėme ir patekome į ketvertuką. Visos su noru ir jėga pasiekėme savo tikslą. Mūsų rezultatus nulėmė visų noras, užsidegimas laimėti. Labai norėjome antrą kartą tapti čempionėmis. Žinojau, kad galime nugalėti, jei to pačios norėsime. Pati galvojau, kaip padaryti derinius, nepasimesti, atsipalaiduoti. Turėjome ir psichologo konsultaciją, kuris padėjo mums pasiruošti varžyboms, kad atsipalaiduotume ir mėgautumėmės žaidimu. Svajoju savo ateitį sieti su krepšiniu“, – pasakojo aukso medalį iškovojusi Šiaulių „KA Saulė-I“ žaidėja A. Virbalaitė.

„Man jų sidabras prilygsta auksui“
Išsamiau apie komandų pasiektas pergales, trenerės darbą ir krepšinio sporto šaką papasakojo Šiaulių krepšinio akademijos „Saulė“ trenerė J. Bertulienė.

– Kokių laimėjimų pasiekėte?
–  U-14 grupės mergaitės moksleivių krepšinio lygos čempionate laimėjo aukso medalius, o U-18 – sidabro. Noriu pasidžiaugti abiejų komandų pasiektais rezultatais ir padėkoti kiekvienai atskirai ir visoms kartu. Per visą sezoną buvo nuveiktas didelis darbas. Noriu padėkoti ir tėveliams, kurie planavo atostogas, savaitgalius pagal moksleivių krepšinio lygos tvarkaraštį.

Vaikai tikrai aukojosi. Kai buvo švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, net vyresnės mano auklėtinės negalėjo dalyvauti, nes  rytą turėjome treniruotę prieš svarbias varžybas. Pareigos jausmas nerealus, visos merginos yra kaip šeima, jų bendri interesai, kartu leidžia laisvalaikį, visada kartu, jos gyvena tuo. Man jų sidabras prilygsta auksui.
Didžiuojuosi kiekviena savo auklėtine, jų nuveiktais darbais aikštelėje. Krepšinis – ne vien sportas, tai savotiška gyvenimo mokykla. Mano auklėtinės augo kaip vaikai, kaip žaidėjos, o aš tobulėjau kartu su jomis. Tobulėjau kaip trenerė, pedagogė ir žmogus.

Krepšinyje išmokstame punktualumo, atsakomybės, iniciatyvos, mokomės pastovėti už save, kartais ir už draugą. Lavinami ir socialiniai įgūdžiai. Kai ateina merginos, kurios ilgą laiką sėdėjo prie kompiuterio, joms  sunku susirasti draugą, nemoka išreikšti jausmų, pasakyti „nenoriu“. Viso to mokomės, kol ateiname iki krepšinio. Tai, ką jos padarė aikštelėje, yra labai didelis žygdarbis.

Kai nuvažiuoji į finalinio ketverto varžybas, ten silpnų komandų nėra, nugalėti nori visi, niekas nesisaugo, būna kova už būvį. Kai vyresnės žaidėjos žaidė su Alytumi, pirmieji du kėliniai nelabai kaip sekėsi, paskui sužaidėme idealiai. Atrodo, įsivažiavome, viskas buvo gerai, bet kitą dieną nebuvo tos sėkmės, viskas ėjo priešingai, nors išvakarėse buvome viską sutarę.

Merginos kaip Lietuvos oras, vietomis yra nenuspėjamos. Su vyresniųjų komanda dirbau ne viena, padėjo ir dar vienas treneris, kurio indėlis buvo labai didelis. Net ir trenerių darbas buvo komandinis, krepšinis nestovi vietoje, jis eina toliau, turi spėti.

– Ar tokių rezultatų ir tikėjotės?
– Visada tikiesi. Po reguliaraus turnyro su U-14 grupės merginomis turnyrinėje lentelėje buvome pirmos, o su U-18 grupės merginomis buvome antros, bet vienodai surinkusios taškų su vilnietėmis. Tačiau vis tiek tikėjomės nugalėti. Mano nuomone, pačios sunkiausios yra atkrintamosios varžybos.  Tą barjerą kai pereini, kai papuoli tarp keturių stipriausių komandų, ta viltis nugalėti skatina vis toliau eiti. Viskas pasisekė dėl darbo ir sėkmės. Buvo didelis ir tėvelių palaikymas su visa atributika, dūdomis, būgnais.

– Kaip manote, svarbiau yra darbas ar talentas?
– Abu vienodai. Talentas, žinoma,  svarbu, bet talentas be darbo laikui bėgant pražus. Lyderis yra komandos pagrindinė grandis, bet lyderis – tai ne komanda. Nebus komandos, nebus ir lyderiui kur  atsiskleisti. Krepšinis – komandinis žaidimas, vienur reikia įmesti, kitur apsiginti, dar kitur ir perdavimą paduoti. Krepšinio sezone yra daug situacijų, kurias reikia išdirbti. Kitą kartą koją pakiša ir jaudulys. Pavyzdžiui, finale nelabai sekėsi mesti baudas, nors treniruotėse pataikydavome 70–80 proc. taiklumu. Aikštelėje, kaip ir gyvenime, stresinėse situacijose žmogus elgiasi kitaip. Dabar įtampa nukrito, geriname įgūdžius. Tikiu, kad kai kurias pakvies į U-14, U-16, U-18 rinktines, manau, kad kažkas atstovaus Lietuvai. Yra daug perspektyvių merginų ir tik nuo jų darbo priklauso kaip joms seksis, o krepšinį žaidžiančių merginų ir dar talentingų nėra daug.

– Ar Šiauliuose moterų krepšinis populiarus?
– Lieporių mokykla ir mano auklėtinės rodo, kad tai populiaru. Kai žaisdavome moterų krepšinio lygos varžybose, jos būdavo kitokios, nei kai žaidžia vyrai. Tiek nesulaukdavome žiūrovų, ateidavo tik patys artimiausi. Mūsų siekis, kad palaikančiųjų būtų daugiau. Linkiu, kad visos buvusios ir esamos žaidėjos kažkada pasirinktų krepšinį. Nors ne dėl paties žaidimo, tai vien dėl laisvalaikio praleidimo būdo.

– Koks turi būti treneris?
– Pirmiausia reikia mylėti vaikus. Aš turiu sūnų, o dukros neturiu, bet sakau, kad turiu daug valdiškų dukterų. Jei mano žaidėjos gauna kažkokią traumą ar  kokia nelaimė atsitinka, aš labai dėl to nerimauju. Dabar joms esu didelė draugė, bet treniruotėse esu labai reikli. Turi išmokti laviruoti, nes jos praeina ir vaikystę, paauglystę ir įeina į suaugusių gyvenimą. Vieną kartą pasakai kažką griežčiau, o kitą kartą – nusileidi. Mano vyresnės auklėtinės išmoko pagrindinį žodį – „koncentracija“, jos net  pažadintos pasakytų šį žodį. Tai todėl, kad koncentracija krepšinyje yra visur.

– Nuo kada reikia pradėti žaisti krepšinį?
– Pradinėse klasėse galima jau pradėti žaisti, po to jau per vėlu. Mes mokome visko po truputį, o atėjęs naujas žaidėjas turi mokėti viską. Yra juk susiformavusi technika, kitos turi žaidybinės patirties. Kuo toliau, tuo yra sunkiau. Jei labai nori ir daug esi pasiryžęs dirbti, tada galima pasiekti maksimumą.

2018 05 04 29

Šiaulių KA „Saulė-ASKA“ žaidėja D. Paliulytė teigė, kad rezultatus lemia darbas ir talentas, bet daugiausia noras ir tikėjimas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 05 04 30

Šiaulių „KA Saulė-I“ žaidėja A. Virbalaitė teigė, jog žinojo, kad gali nugalėti, jei to pačios norės.  
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų