„Kviečiame į Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės poezijos knygos „Širdies varteliai“ pristatymą“, – pirmiausia akys pamato šio gražaus prašymo žodžius ateiti (2018-02-20 16 val.) į Šiaulių universiteto biblioteką.

Bemat prisimenu dėstytojos Eglės Prėskienienės paskutiniame publikuotame (2011-02-16) eilėraštyje triskart kartotą frazę  – „Tu buvai, esi, Tu būsi.“ Ši apibendrinta visų gyvųjų mintis, atgręžus „liūdną veidą praeities prisiminimų pusėn“, tinka pačiai autorei.

„Širdies varteliai“ parengti  pedantiškai skrupulingo prof. Broniaus Prėskienio rūpesčiu. Knygos pratarmėje  sudarytoja prof. Džiuljeta Maskuliūnienė nurodo, kad „šios eilių rinktinės pavadinimą“  pasufleravo dėstytojos penkiaeilis: „Tegul mūsų / Širdies varteliai / Visad būna atviri, / Kad niekam nereikėtų / Į juos belstis.“

Atsiminiau buvusios kolegės plačių plačiausiai atlapotus širdies vartelius dailininkei Marijai Cvirkienei ir identišką josios reakciją meno gerbėjos asmenybei.  

M. Cvirkienė sakiusi Arvydui Juozaičiui („Naujoji Romuva“, 1990, nr. 2): „Esu jautri, man visuomet nesunku pravirkti. Kartais rašau laiškus. Šiauliuose gyvenančiai vienai dėstytojai esu parašiusi gal jau 50 laiškų.“

Išskirtinio dėmesio vertas pasirodė A. Juozaičio straipsnio apie dailininkę teiginys: „Šeimininkė priima svečius retai.“ Mintyse prie jo glaudžiu 2014 m. išleistos prisiminimų knygos apie Eglės „buvimo spindulius“  fragmentą: „Man teko du kartus lankytis Eglės ir Broniaus namuose. Tie du kartai – tikrai daug, nes Eglė mažai kam atverdavo savo namų duris“ ( Irena Baliulė, p. 535).

Į klausimą, kodėl „šeimininkė  priima svečius retai, A. Juozaičio lyg ir atsakyta straipsnyje („Kam nusišypso laimė, tas pavagia brangiausią jos dovaną – dienos šviesą“). Žinant M. Cvirkienės (1912–2004) laiškų E. Prėskienienei (1932–2011) turinį, šį atsakymą galima plėtoti papildant jį ir kitais aspektais.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           Beveik ketvirtį amžiaus trukęs susirašinėjimas
1994-09-22 Marija laiške Eglei rašė: * tvarkydama savo foto ir laiškų „archyvą“ – radau Jūsų pirmą laišką, kuris datuotas 1975 m. – man pasirodė neįtikėtina. Kitąmet švęsim sukaktuves! Taigi, dėstytojos ir dailininkės susirašinėjimas tęsėsi maždaug 25 metus. Eglės archyve išlikę, berods, 56 laiškai, kurių du rašyti ant velykinių atvirukų, o vienas – ant reprodukcijos „Marija Cvirkienė. Studentė. 1965“. Čia ir prierašas: * Atleiskit, kad rašau atvirlaiškius – nerandu namuose popieriaus.

Pirmasis  dailininkės laiškas datuotas  30. III. 89, o paskutinysis – 22. XII. 2000.  Kai kuriais metais atsiųsta 9–13  laiškų, o kitais pasikeista vos vienu-trimis. Priežastys, matyt, susijusios su dailininkės sveikata ir / ar namų rūpesčių gausa (gyveno su dukra Elena Pivoriūniene ir vaikaičiu Aidu). Labai dažnai M. Cvirkienė pabrėžia šiaulietės Eglės pareigingumą atsakyti į laišką: * Jūs taip greit atsakote, o tai man prie širdies (1. IX. 94 ); * Buvau išlepinta Jūsų greitais atsakymais, dėl to ir dabar susirūpinau ( 5. XI. 94 ); (Susirūpinta negavus atsakymo po 2 ar 3 savaičių nuo savojo išsiuntimo); * lauksiu nors kelių žodelių, žinau, kad Jūs labai užimti, bet ... laišką gausiu! (28. VI. 95 ) ir t. t.

Darytina išvada, kad dailininkė nebuvo užsidarėlė, vengianti bendrauti su žmonėmis. Ji tik ieškojo  santykių, grįstų interesų bendrumu, tarpusavio supratimu. Jai, be abejo, buvo svarbus bendravimo  patvarumas, psichologinis artumas ir kiti dalykai, patvirtinantys, kad žmogų tikrai galima vadinti  bičiuliu.

Aiškindama, kodėl vėlavusi parašyti atsakymą, M. Cvirkienė dažnokai  nurodo sveikatos stoką arba slogią, gal net depresinę nuotaiką: * Jaučiuosi labai kalta, kad taip ilgai tylėjau... Prisipažinsiu, kad labai kaltas mano amžius, sirguliuoju, amžinai kur nors gelia, skauda, nuotaika bloga. Buvau visą gyvenimą aktinga, vis ką nors dirbdavau, vis kur skubėdavau, o dabar sėdžiu sustingus, be svajonių, be norų – pusiau gyva... ( 25. II. 93); * Mieli p. Egle ir p. Broniau, / Aš dar gyva!.. Nepasiduodu, nors dažnai būna labai, labai liūdna ( 22. II. 98) ir kt.

Dailininkės šeimos rūpesčiai ir džiaugsmai
Kaip matyti iš laiškų Eglei, M. Cvirkienė buvo šeimos žmogus: * Aš tokia Barbė-devyndarbė, vis blaškaus tarp virtuvės ir teptuko, taip labai sunku... (12. II. 94); * Paskutiniu laiku turėjau daug rūpesčių su savo anūko egzaminais, ne dėl to, kad jam ką padėčiau, bet, būdama nebloga kulinarė – taikau jam skaniau pavalgyti, kad tik geriau pasiruoštų  (27. VI. 94). Žinia, iš akių nepaleidžiamos ir kitų artimųjų  bėdos, rūpesčiai. Močiutei-Mamai  skauda širdį, kad * serga sunkiai  vyriausia proanūkė Dominyka [...] persišaldė kojytes ir apsirgo inkstų uždegimu [...] gaila sūnaus, jis ypatingai pergyvena (30. III. ?) ir t. t. Kad ir kaip Mama-Močiutė Marija būtų paskendusi buities smulkmenose, nors ir baisingai pavargsta prie viryklės, tačiau patenkinta: * šeima didelė – aš dar visiems reikalinga. Reikalingumo jausmas, matyt, švelnina savigraužą, kad labai stinga laiko tapybai. Atrodo, tik kelissyk menininkė guodžiuojasi Eglei namų šeimininkės, t. y. virėjos, dalia, pvz., * Tik šiandien turiu valandėlę laisvo laiko, galiu pasikalbėti su Jumis. Mane ta buitis baigia sunaikinti. Nebegaliu taip greitai dirbti, kaip anksčiau, pietų virimas užima beveik pusę dienos, laimė, kad tik 3 dienas į savaitę turiu tuos pietus virti... (28. IV. 96). Bet juk visa tai dideliai natūralu, žmogiška – kiekvienas mūsų pasibėdojame nuovargiu, kuris teikia pasitenkinimo: * O tas mano užimtumas gerai daro – laiko mane „ant paviršiaus.“  (14. X. 94).

Bėdodama savo, artimųjų, namų problemas, M. Cvirkienė nepamiršta nustebti ir pasigėrėti E. Prėskienienės laikysena sudėtingesniais ar sunkiais gyvenimo momentais:* Miela p. Egle, Jūs toks stiprus žmogus, taip mažai dejuojat apie savo dukters nelaimes – anūkėlės bėdą – iš Jūsų reikia pasimokyti, kaip nugalėti bėdas ir sugebėti šypsotis. Jūs mane daug ko pamokėte – ačiū už tai (94. IV. 29); *  Sujaudino mane Jūsų kojos lūžis – ir stebina, kaip Jūs ramiai pasakojate apie tai. Jūs stipri kaip uola! (8. VIII. 95).

Be sustabarėjusių, kasdien besikartojančių darbų darbelių (barškinti indais, lupti bulves), prorečiais būta ir neeilinių rūpesčių, tiksliau sakant, šeimos švenčių. Pvz., kviesdama  bičiulius  šiauliečius į svečius, Marija laiške rašo: * lauksiu po 14 d. II mėn. (anksčiau – ne), nes yra mano mylimo sūnaus gimimo diena ir būsiu užsiėmus „torto“ kepimu – o tai man sunkus uždavinys, sunkiau negu peizažą piešti  (12. II. 94); * Rudenį – mano gimtad., namie „susimesim į krūvą“, tik savų bus 11–15 suaug.  ir 21 vaikai ( pro-, proanūkiai)  (28. VI. 97). Kada tik Mama-Močiutė Marija laiškuose Eglei berašytų apie dukrą ar sūnų, apie anūkus ar „proproanūkius“, iš tų eilučių sklinda nuostabus jausmas, nusakantis rašančiosios aukštą savo artimųjų vertinimą, didžiavimąsi jų buvimu. Galima būtų minėti ir  nemažai kitų laiškuose išsakytų analogiškų  atvejų,  liudijančių  rašančiosios jausmų  kultūrą.

Matydama, kaip artimųjų ir / ar jos pačios gyvenimas vienu ar kitu atveju virsta sunkiai nešamu kryžiumi, Mama-Močiutė vadovaujasi nuostata – svarbu ištverti, svarbu nesugniužti, svarbu išlaikyti pusiausvyrą, svarbu į šalia esantįjį žvelgti su meile, kuri, pasak Tėvo Stanislovo, daug pakelia, daug supranta, daug atleidžia ir daug pasiekia. Taigi, atsidavimas ir aukojimasis  artimiesiems irgi gali būti svarus argumentas, kodėl „šeimininkė priima svečius retai“.

Orumo ir pinigų stygiaus dilema
Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje TV žiūrovų dėmesį buvo prikaustęs pagal Onore de Balzako romaną sukurtas filmas, kurio turinio esmę apibrėžė du antonimai: spindesys ir skurdas. Minėta žodžių priešprieša savo laiku (o gal ir iki šiol) labai tiksliai charakterizavo Lietuvos menininkų galimybes užsidirbti pinigų sau / savo šeimai oriai pragyventi.

Nesakysi, kad tuos meno žmonių gyvenimą apibūdinančius žodžius be išlygų galėtume taikyti M. Cvirkienei, tačiau sąsajų nemažai.

2018 02 16 30

M. Cvirkienės laiško fragmentas, kuriame piešta tabletė: „Štai tau ir dailininkė – nebemoku tokios kapsulės nupiešti!“
Iš Prėskienių šeimos archyvo

Į viršų