Tradicinė žiemos šventė – Užgavėnės – mums yra tokia diena, kai po namus vaikšto persirengę vaikai, visi valgo blynus, deginama Morė, o Kanapinis nugali Lašininį. Tačiau taip buvo ne visada: senovėje Meška nugalėdavo Briedį, o aukštaičiai nepažinojo Morės... Dabar nedaugelis žino, kokia yra tikroji šios šventės prasmė, kaip laikui bėgant ji keitėsi. Išsamiau apie tai ir papasakojo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.

Žiemos pabaiga ir pavasario laukimas
Užgavėnėmis yra pažymima žiemos pabaiga ir pavasario laukimas, bet tai nereiškia, kad jau nuo rytojaus ir prasidės pavasaris. S. Milvidienė papasakojo, kad Užgavėnių šventės data per ilgą laiką keitėsi.

„Kalendorinės šventės data, manoma, taip pat pakitusi. Seniau Užgavėnės buvo švenčiamos jau kovo mėnesį, tuomet buvo galima sakyti, kad tai yra tikrai pavasario laukimo šventė. Įsigalėjus krikščionybei, kai kurios kalendorinės šventės pakeitė savo datą. Ir netgi pavadinimą Užgavėnės vieni apibūdina kaip užsigavėjimą. Tai reiškia, kad per Užgavėnes reikia sočiai pavalgyti, o nuo rytojaus nieko nevalgyti. Kiti tyrinėtojai mano, kad Užgavėnės buvo švenčiamos vėliau, po Gavėnios, net po Velykų“, – pasakojo etnografė S. Milvidienė.

Užgavėnės švenčiamos daugelyje šalių. Spalvingi karnavalai vyksta visame pasaulyje. Tų šalių papročiai ar šventės išraiška kitokia, bet esmė yra panaši. Latviai, baltarusiai, lenkai, rusai taip pat švenčia Užgavėnes. Pravoslavai švenčia savaite vėliau, viską lemia kalendorius. Užgavėnių šventėje prie Žaliūkių malūno dalyvaus ukrainiečių asociacija „Karpatai“, kuri susirinkusius  nustebins tradiciniais savo tautos valgiais, gėrimais, muzika, dainomis, parodys, kaip ukrainiečiai išvaro žiemą.

Užgavėnės – labiau žemaitiška šventė
Per Užgavėnes persirengėlių vaikštynės labiau buvo paplitusios Žemaitijoje. Tik šiais laikais žemaitiškos tradicijos paplitusios po visą Lietuvą, todėl  sunku atsekti, kas  būtent tam regionui būdinga.

Etnografė S. Milvidienė teigė, jog šiais laikais Užgavėnes įsivaizduojame kaip didelį žmonių susibūrimą, masinę šventę, visiškai užmiršdami pagrindinį, senovišką Užgavėnių šventės veiksmą – persirengėlių vaikštynes. Šiais laikais didžioji dalis gyventojų gyvena mieste, net kai kuriuose kaimuose šios persirengėlių vaikštynės yra primirštos, nors būtent kaimuose tą tradiciją  lengviau išlaikyti – juk čia visi vieni kitus pažįsta. Tai mieste drovimasi eiti pas nepažįstamus žmones į namus.

Neįsileidi persirengėlio – lauk nelaimės
Senovėje Užgavėnės buvo tik suaugusiųjų šventė. Į vaikštynes eidavo tik suaugusieji, bet ne vaikai. Jie tik stebėdavo, semdavosi patyrimo iš jų. Šiais laikais Užgavėnes švenčia visa šeima, nepalikdama vienų vaikų.

Etnografė S. Milvidienė papasakojo, kaip pati švenčia Užgavėnes ir kas atsitinka, jei persirengėlių neįsileidžiama.

„Aš kiekvienais metais nusiperku saldainių, kurie persirengėliai ateina – tuos įsileidžiu. Nieko nėra liūdniau tiems, kurie dar išlaiko tą tradiciją, ir jų neįsileidžia. Esu kažkada pakvietusi užeiti į vidų pavalgyti blynų, bet jie baisiai susidrovėjo. Šiuolaikiniai vaikai nežino, kad anksčiau taip ir būdavo, kad kviesdavosi į svečius, bet saldainius jie tikrai mielai paima. Senovėje, jei persirengėlių neįsileisdavo, tai galėdavo duris kuo nors negražiai išmaliavoti, akėčias ant stogo užkelti, kieme viską suslėpti, kad rytą šeimininkas nieko nerastų. Buvo labai negražu, jei neįsileisdavo, bet taip būdavo retai“, – teigė etnografė S. Milvidienė.

Papročiai susiję su būsimuoju derliumi
Persirengti kaukėmis yra labai senoviškas paprotys, o kaukė – labai svarbus Užgavėnių šventės atributas.

Etnografė S. Milvidienė papasakojo, kad anksčiau ne tik per Užgavėnes vykdavo persirengėlių vaikštynės, vykdavo ir per Kalėdas. Pasislėpimas po kauke simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ryšį.

„Tai reiškia, kad toje šventėje mes esame ne vieni, norime rasti ryšį su savo protėviais, su jų vėlėmis. Tai toks gilus pamąstymas, kuris dažnai užmirštamas. Visi personažai: žydai, ubagai, velniai, gervė, ožys, vengrai, meška, arklys netiesiogiai iliustruoja personažą, bet jis dar turi ir kažką veikti, kiekvienas jų veiksmas paremtas per amžius susiklosčiusiomis tradicijomis. Visi personažai, kurie turi svetimų tautų pavadinimus, netiesiogiai juos iliustruoja, bet ir nepašiepia. Šie personažai vaizduoja būtybę, atėjusią iš mirusiųjų pasaulio.

Visi Užgavėnių papročiai  susiję su būsimuoju derliumi, kas šiais laikais ne taip aktualu. Norima turėti geresnį derlių, aukštesnius javus, ilgesnius linus“, – teigė etnografė S. Milvidienė.

Kaukei reikia pasirinkti personažą
Seniau kaukes dažniau gamindavo iš medžio. Būdavo, kad žmonės pasirinkdavo tam tikrą personažą ir jį nugludindavo iki pat tobulumo. Kiti kiekvienais metais darydavo vis kitokią kaukę, nes norėdavo išsiskirti, nustebinti, ir kad niekas nepažintų. Jei norima pasidaryti kaukę iš medžio, reikia turėti minkšto medžio kaladę, gerų įrankių ir užsispyrimo. Taip pat praverstų, jei šalia būtų geras meistras, kuris patartų ir pamokytų. Jei nėra galimybės pasidaryti iš medžio, galima pasigaminti iš kailio gabaliuko.

„Tame kailyje iškerpame skyles akims ir burnai, priklijuojame raudoną liežuvį iš raudono audinio skiautės, dar galima pasidaryti ir ragelius. Ir išeina puikus velniukas. Yra tokių kaukių, kurioms nereikia drožinėjimo įgūdžių, o reikia kitokių sugebėjimų. Pavyzdžiui, norint pasigaminti gervę, kurios snapas sugebėtų kam nors pačiupti už sijono, reikia mokėti sujungti snapą su virvute, esančia kaukės apačioje. Yra dar tokia būtybė Malpa su didele galva. Šis personažas nieko neveikia, tik visus gąsdina. Ši kaukė užtvirtinama virš žmogaus galvos ir per Malpos pilvą yra žiūrima.

Pavyzdžiui, norint pasigaminti arklį su raiteliu, reikia žinoti, kaip sujungti visas konstrukcijas. Dažnai vaikai ateina pas mus į Žaliūkių malūnininko sodybą ir daro Užgavėnių kaukes tiesiog papjė mašė technika. Tokias kaukes gali pasidaryti kiekvienas“, – teigė etnografė S. Milvidienė.

Jei nepavaišinama – blogas ženklas
Tradiciniai Užgavėnių patiekalai – visi sotūs, riebūs, mėsiški valgiai. Per Užgavėnes buvo galima daug ir sočiai pavalgyti, atsigerti, o po šios šventės prasidėdavo gavėnia ir reikėdavo laikytis pasninko.

„Būdavo verdamas šiupinys su kiaulės uodega, bet tai nereiškia, kad neįdėdavo ir daugiau mėsos. Prieš Kalėdas, kai skersdavo kiaulę, sakydavo ir pokštaudavo, jog Kalėdoms bus valgoma kiaulės galva, o Užgavėnėms liks tik jos uodega. Taip pat troškindavo kopūstus su daug spirgučių, mėsa, žemaitišką troškinį kiunkę. Etnologas Libertas Klimka yra minėjęs, kad blynai ne pats svarbiausias Užgavėnių valgis, tai gaspadinės išsigelbėjimas. Kai į namus ateidavo daug  persirengėlių, kopūstų ar kažkokio mėsiško patiekalo visiems galėjo ir neužtekti. Geriausias išsigelbėjimas buvo blynai, nes jei atėjusių persirengėlių nepavaišinama – blogas ženklas, kitais metais gali ir nesisekti“, – pasakojo etnografė S. Milvidienė.

Per Užgavėnes tradiciniai gėrimai buvo degtinė, alus ir gira. Degtinė skiriama tik vyrams, o moterys galėjo rinktis alų arba girą. Tą dieną nebuvo galima gerti vandens, tik stipriuosius gėrimus.  

Aukštaitijoje deginamas Gavėnas
Morės deginimas simbolizuoja žiemą, negerumus, mūsų vargus, kuriuos reikia sudeginti ir tuomet  tinkamas laikas laukti pavasario. Žemaitijoje Morė dar buvo vadinama Kotre ar Magde, net yra sakoma Raseinių Magdė. Morė vaizduojama kaip išraiškingų formų moteriška būtybė, gaminama iš tokių medžiagų, kurios nesunkiai dega: šiaudai, medis, audiniai.

Žemaitijoje deginama Morė, o anksčiau Aukštaitijoje Morės niekur nebuvo galima rasti, nes ten buvo kita būtybė – Gavėnas.

Lašininio ir Kanapinio kova taip pat vaizduoja žiemos išvarymą. Lašininis toks nusipenėjęs per žiemą, drūtas, geriau apsirengęs, poniškesnis, lašinių paltį pasikabinęs ant kaklo, užsidėjęs dešros rinkę, cibulių pynę, į kišenę įsidėjęs duonos, sotus ir patenkintas, o Kanapinis sukūdęs, vaizduojantis artėjantį pasninko laikotarpį, visas suvargęs, bet jėgų lašininį įveikti turi. Kanapinio apranga labai neišsiskiria iš kitų personažų. Jo aprangoje dominuoja tradiciniai audiniai, gali būti susijuosęs virve, prisiklijavęs kanapinę ar kailinę barzdą. Jie tarpusavyje kaunasi, mušasi, ritasi. Kanapinio pareiga yra išvaryti lašininį iš kaimo, kaip mes išvarome žiemą.

„Yra sakoma, kad senovėje buvo ne Kanapinis ir Lašininis, kurie galynėdavosi, bet  briedis ir meška. Briedis buvo žiemos simbolis, o meška – vasaros. Meška turėjo nugalėti briedį. Tai buvo tais laikais, kai metų sezonai buvo skirstomi tik į vasarą ir žiemą“, – pasakojo etnografė S. Milvidienė.

Į viršų