Skurdas – ne tik ekonominė, bet ir kultūrinė, socialinė problema. Manoma, kad žmonės neskurstų, jeigu turėtų daugiau ambicijų ir noro gyvenime ko nors pasiekti. Būtent dėl ambicijų trūkumo kartais tenka atsidurti ne itin palankioje situacijoje. Žinoma, tai nereiškia, jog politikams dėl to nieko nereikia daryti. Reikia, bet kartais atrodo, kad jie tiesiog nenori kažko keisti.
Turi per mažai lūkesčių
„Skurdo, socialinės atskirties, pajamų nelygybės nereikėtų sieti vien su ekonomika. Ekonominė gerovė ateina ne tik su pinigais, bet ir su gebėjimu mokytis, bendrauti, kultūriniu kapitalu“, – tokia mintimi Šiauliuose vykusią diskusiją „VOL.2 SPEAK UP! Išbalansuoti socialines ribas“ pradėjo sociologė Natalija Mažeikienė.
Anot jos, neseniai atlikti tyrimai įrodo, kad elitas – tai nebūtinai tik turintys daugiau pinigų. Tai grupė, kuri save bando išreikšti per švietimo sistemą. Leidžia vaikus į geresnę mokyklą, suranda daugiau užsiėmimų, mokosi užsienio kalbų. Kitaip tariant, neretai finansinė situacija yra susijusi su pasiekimais švietimo srityje, požiūriu į sveikatą, etiketą ir kitomis nuostatomis.
Finansinė situacija priklauso ir nuo socialinio kapitalo. Paprastai gyvenime labiausiai pasiseka turintiems daugiau draugų, pažįstamų bei tiems, kurie palaiko itin gerus santykius su artimaisiais, giminėmis, kaimynais, bendruomenėmis. Taip yra, nes sulaukiant aplinkinių paramos, palaikymo, padrąsinimo, galima nuveikti kur kas daugiau, galbūt net susirasti geriau apmokamą darbą.
„Visos šios kapitalo rūšys sąveikauja ir kiekvienai visuomenei, socialinei grupei būtų pravartu mokytis atpažinti, kaip tai veikia. Norint užtikrinti gerovę plačiajai visuomenei reikėtų galvoti, ne tik kaip didinti minimalų atlyginimą, pašalpas, pensijas, bet ir apie kitas gerovės formas“, – akcentavo N. Mažeikienė.
Pavyzdžiui, reikėtų teikti daugiau socialinių paslaugų, padėti socialiniams darbuotojams plėsti socialinės rizikos šeimų lūkesčių horizontą. Padaryti taip, kad jie patys panorėtų geresnio gyvenimo ir dėl to labiau stengtųsi. Manoma, kad skurdo problema nebūtų tokia didelė, jeigu žmonės plėstų savo horizontą, turėtų svajonių ir norėtų jas paversti realybe.
„Siūlau atkreipti dėmesį į kitas gerovės formas, ne tik į išmokas ir pačią ekonomiką. Galbūt tuomet skurstančiųjų būtų kur kas mažiau“, – problemos sprendimo būdą įvardijo sociologė.
Trūksta politinės valios
Politologas Liutauras Gudžinskas pritarė, kad skurdo negalima sieti tik su ekonomika. Tam įtakos turi ir priimami politiniai sprendimai.
Anot jo, neteisinga manyti, kad pajamų nelygybė, socialinė atskirtis turi įtakos tik labiausiai pažeidžiamiems visuomenėms sluoksniams. Iš tiesų šios problemos paveikia visą visuomenę. Net patys turtingiausi asmenys blogiau gyvena tose šalyse, kur pajamų nelygybė yra labai didelė. Ten žmonių, net ir didžiausias pajamas uždirbančių, fizinė sveikata arba gyvenimo trukmė yra žemesnė negu tose šalyse, kur skurdo rizika mažesnė.
„Nelygybė sukuria psichosocialinį stresą, kuris iš esmės paveikia kiekvieną visuomenės narį. Pavyzdžiui, turtingas žmogus pradeda bijoti prarasti savo turtą ir nukristi į visuomenės paribius, mažiau pasitiki kitais. O kai nėra pasitikėjimo kitais, mes turime kur kas blogesnes galimybes padėti vienas kitam ir kartu siekti didesnių tikslų“, – kalbėjo politologas.
Be to, galima įtarti, kad dėl aukšto skurdo lygio šalyse yra didelių problemų su lygiateisiškumu. Kaip žinoma, piliečiai turi teisę į viešąją erdvę, ekonominę, privačią nuosavybę, socialinę apsaugą, švietimą, sveikatos apsaugą, saugumą ir t. t. Tik ne visose šalyse šių teisių yra paisoma.
Kokioje padėtyje šiuo metu yra Lietuva, politologas negalėjo atsakyti, tik pasidalijo pastebėjimu, kad šalies valdantieji nesiekia lygiateisiškumo. Jie nemato poreikio įvairių socialinių grupių įtraukti į tam tikrą politinį procesą. Socialinės grupės taip pat nėra pakankamai susiorganizavusios, kad to pareikalautų.
Kita vertus, jau yra bandoma ieškoti priešnuodžių. Po truputį pereinama prie tam tikrų pokyčių, tik ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.
„Lietuvoje pamažu atsiranda suvokimas, kad pajamų nelygybės, skurdo rizika yra visos valstybės ateities klausimas. Tik klausimas – kiek bus politinės valios šiems dalykams išspręsti. Labai norėtųsi tikėti, kad ateityje tos valios daugės, o ne mažės“, – vylėsi L. Gudžinskas.
Stabdo nemokėjimas bendrauti
Politikas Gintautas Paluckas nesuskubo paneigti minties, jog skurdo mažinimas iš tiesų yra valstybės uždavinys. Anot jo, bėda yra ta, kad visko taip lengvai neįmanoma išspręsti. Štai turbūt ne daug kam teko girdėti sėkmingai pasibaigusių istorijų apie tai, kaip paprastas darbininkas, laimėjęs loterijoje milijoną, nugyveno laimingą ir ilgą gyvenimą. Paprastai tokios istorijas baigiasi nesėkme: pinigai greitai išleidžiami ir po metų žmogus lieka be darbo bei pajamų. Pasirodo, valdantieji panašiai mąsto ir apie galimą pašalpų, socialinių išmokų didinimą. Jie tiki, kad didesnė socialinė parama neišspręs skurdo problemos. Žinoma, tai nereiškia, kad piniginės paramos iš viso reikėtų atsisakyti, priešingu atveju – nedirbantis žmogus tiesiog negalėtų išgyventi.
„Piniginė parama skurdo problemos neišspręs. Vietoje to reikėtų kalbėti apie mokyklas, darželius, aukštąjį išsilavinimą. Tik, deja, šiandien visa politinė retorika yra nukreipta į absoliučiai priešingą pusę“, – sakė G. Paluckas.
Diskusijoje kalbėta ir apie tai, kad skurdo problemos nepavyksta efektyviai išspręsti dėl tam tikrų rinkos mechanizmų. Faktas yra tas, kad rinka pati sau kuria vartotojus ir nespėjantys sekti paskui, neturintys pakankamai pajamų naujam daiktui yra stumiami į užribį. Kitaip tariant, laikini bedarbiai, pensininkai, negalią turintys asmenys yra išstumiami už tos vertingos, normalios visuomenės ribų. Socialiniai tinklai šią atskirtį tik sustiprina, nes internete nespėjančius su vartojimu mėgstama kritikuoti, atstumti. O atskirtis lemia silpnesnius socialinius ryšius, menkesnį kultūrinį kapitalą. Štai jeigu tu neturi gerų draugų, tikėtina, kad nepateksi į uždarą vakarėlį, ten nesusipažinsi su aukštas pareigas užimančiais asmenimis ir vėliau negausi gerai apmokamo darbo. Vadinasi, valstybė turėtų imtis efektyvesnės socialinės politikos ir taip mažinti socialinę atskirtį ir skurdą.
Reikia aktyviau už save kovoti
Filosofas Gintautas Mažeikis kalbėjo, kad neteisingai įsivaizduojama, esą atskirties mažinimas turėtų veikti pagal kokį nors vieningą mechanizmą. Visuomenėje tenka išgirsti, kad kažkam negalint įsigyti tam tikro daikto jo statusas mažėja. Tuomet daroma išvada, kad galbūt skurstantiems reikėtų padėti tuos daiktus įsigyti, nors teisingiau būtų leisti jiems vadovautis jų pačių vertybėmis.
„Kai mes sakome, kad socialinės atskirties mažinimas yra vertybė, pakliūvame į tas pačias pinkles, apie kurias norėtų kalbėti kapitalizmas. Nereikėtų manyti, kad vertybės, kurias mes išimtinai puoselėjame, tinka visiems. Neteisinga galvoti, kad visuomenė turi laikytis vieningo mechanizmo, nesuteikiant jai įvairovės“, – išskyrė G. Mažeikis.
Anot jo, eiti teisiniu keliu – taip pat ne išeitis. Aišku, galima kreiptis į valdžią ir prašyti, kad politikai iš naujo persvarstytų vieną ar kitą įstatymą, bet daug racionaliau būtų patiems kovoti už savo teises.
Štai Italijoje paplitęs stiprių sąveikų raginimas. Jeigu kas nors priima darbininkams nepalankų įstatymą, kitą dieną dėl to prasideda masinės demonstracijos. Gyventojai išeina į gatves ir pradeda reikšti savo nepasitenkinimą. Tuo tarpu Lietuvoje to nėra. Kai reikia suorganizuoti mitingą, protesto akciją, beveik neatsiranda norinčiųjų prie to prisidėti. Daroma išvada, kad jeigu patys lietuviai labiau už save kovotų, galbūt šiandien ir skurdo problema nebūtų tokia didelė.
„Kažką tikrai išjudinti galima tik kieta reakcija, nes tik taip paprastai problemos išsprendžiamos gyventojų naudai. Žinoma, protesto aktai gali baigtis nebūtinai gerais pasiekimais, bet tuomet vis vien bus sulaukta kažkokios reakcijos, galinčios pakeisti valdininkų požiūrį į tam tikrus dalykus. Manau, kad kieta reakcija yra geriau už kreipimąsi į deputatą, prašant apsvarstyti tam tikrą klausimą“, – nepasiduoti ragino filosofas.
Diskusijos pabaigoje sutarta, kad sprendžiant skurdo, pajamų nelygybės, socialinės atskirties problemas, būtina galvoti ne vien apie išmokų didinimą, bet ir pokyčius švietimo, socialinėje srityje, nes tik tada, kai žmogus panorės pats keistis: mokytis užsienio kalbų, tobulinti žinias, keisti savo manieras, jis galės kažko daugiau pasiekti ateityje ir taip išlipti iš skurdo duobės.
G. Mažeikis ragino aktyviau kovoti už savo teises.
Eivido GRINIAUS nuotr.
Šiauliečiai domėjosi, kaip skurdas veikia visą visuomenę.
Eivido GRINIAUS nuotr.
