Tai įvyko. Pusantrų metų brandintas projektas „Ypatingas grožis“ atskleidė savo rezultatą – atidaryta unikalių fotografijų paroda Lietuvos Respublikos Seimo Europos informacijos biuro salėse. Trečiadienio popietę ten spinduliavo šiltos ir geros emocijos. Jautraus projekto esmė – meninėse fotosesijose atskleistas neįgalių žmonių ypatingumas, grožis, emocijos... Į Šiauliuose gimusio projekto parodos pristatymą suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos – ir tie, apie kurių grožį šis įvykis, ir tie, kurie jį įgalino.

„Tu gali...“
Truputėlis skaičių: projekte dalyvavo 109 modeliai, 74 fotografai, 50 grožio stilistų, 6 operatoriai, 5 dekoratoriai, floristai, 16 savanorių, 6 organizatoriai, 4 informaciniai partneriai, 11 rėmėjų – iš viso apie 300 žmonių. Modeliais tapo įvairaus lygio negalią turintys žmonės. Jauniausiai dalyvei – metai ir 7 mėnesiai, vyriausiai – 63. Žvelgiant į 109 nuotraukose meniškai įamžintus žmones, kartais net pamiršti, kad jie vienaip ar kitaip pažymėti likimo.

„Kai senka jėgos, bet esi arti, aš tikiu tavim, broli, tu gali!“ – paroda prasidėjo atlikėjo Omertos dainos, tapusios neįgaliųjų himnu, žodžiais. Susirinkusiems gražių ir padrąsinančių žodžių negailėjo Seimo narys ir parodos globėjas Stasys Tumėnas, socialinių reikalų ir darbo ministro patarėja Kristina Paulikė, Lietuvos paraolimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, kiti valdžios atstovai.

Kalbėta apie tai, kad šis jautrus projektas mums primena, jog viskas yra taip trapu ir per vieną akimirką gali pasikeisti kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Paraolimpinis čempionas, Lietuvos paraolimpinio komiteto prezidentas M. Bilius savo asmeniniu pavyzdžiu kvietė neįgaliuosius neužsisklęsti ir eiti pirmyn, tikino, kad žmogus, nežiūrint nieko, gali būti ir modeliu, ir čempionu.

Ministro patarėja K. Paulikė sakė esanti nustebinta šiauliečių iniciatyvos, pasklidusios po visą Lietuvą. „Šis projektas mus visus suvienodina, mes visi turime sielą. Nors esame įsipareigoję, tačiau ne taip sparčiai judame, kad pagelbėtume negalios žmonėms. Turėtume neišskirti žmonių, kiekvienas yra gražus, koks jis bebūtų. Universalus dizainas – puiki priemonė, keičianti požiūrį į žmogų“, – kalbėjo patarėja.

Gimęs Šiauliuose projektas tapo tarptautiniu
Projekto idėjos autorė ir organizatorė Edita Navickienė – aktyvi visuomenininkė, penkių vaikų mama, užauginusi neįgalias dvynes dukras. Viena jų – Vidmantė Raustytė tapo šio projekto koordinatore.

E. Navickienė po renginio pasakojo, kad projektu norėjosi sulaužyti stereotipus apie neįgaliuosius. Jai už akių užkliuvo užsieniečių patirtis, kaip jie fotografuoja neįgaliuosius. „Pamačiau, kad fotografuoja sveikus modelius neįgaliųjų vežimėliuose ir pan. Bendraujant su neįgaliais jaunuoliais, jie prasitarė, kad irgi norėtų, kad kas nors juos įamžintų nuotraukose. Tada nusprendžiau, kad reikia tai padaryti. Diskutavome su jaunimu, kaip tai turėtų vykti. Su Vidmante sukūrėme anketas, kurias reikėjo užpildyti norintiems dalyvauti, ir praėjusių metų birželį jas paleidome internetinėje erdvėje. Sakėme, kad būtų gerai, jei bent 50 modelių atsirastų, bet projektas labai sparčiai augo. Finansavimo neturėjome, galvojome, ką reikės daryti, jei savanorių fotografų neatsiras, mokėti neturėjome iš ko. Bet jie noriai jungėsi, vieni per kitus. Pradėjome Šiauliuose, paskui pamatėme, kad mūsų žemėlapis labai plečiasi. Vieną dieną mums parašė fotografas iš Londono, klausdamas, koks projektas ir sakydamas, kad nori dalyvauti. Jis pats pasiūlė ir modelį – Londone gyvenančios lietuvių šeimos neįgalų vaiką. Taip projektas tapo tarptautiniu. Tas fotografas pakvietė prisijungti kolegą iš Airijos...“ – apie pradžią pasakojo organizatorė.

Pradėjusios dirbti mama ir dukra ėmė burti komandą. Taip pamažu prisijungė Giedrė Brazlauskaitė, Ramūnas Snarskis, Gediminas Beržinis-Beržinskas. Nuotraukose savo istorijas pasakoja net 28 šiauliečiai. Ne ką mažiau įsijungė ir šiauliečių fotografų. Vieni jų – profesionalai, kitų fotografija – tik hobis, tačiau šios fotosesijos nepaliko abejingų nė vieno.

E. Navickienė džiaugėsi, kad pavyko iki pabaigos išlaikyti intrigą: tiek nuotraukų modeliai, tiek fotografai iki parodos atidarymo nežinojo, kokios jų nuotraukos bus eksponuojamos. Viena iš dalyvavimo projekte sąlygų – kol nestartuos paroda, nuotraukų niekur negalima viešinti net asmeninėse socialinių tinklų paskyrose.

Organizatoriai planuoja projektą tęsti – išleisti knygą su neįgaliųjų sėkmės istorijomis, sukurti antrą filmo apie fotosesijas dalį (pirmąją sukūrė R. Snarskis). O paroda po trijų savaičių išsikels į Druskininkus ir keliaus po Lietuvą. Paskutinė stotelė bus Šiauliai.

Tai, kas išliks ilgam
Projekto koordinatorė Vidmanė Raustytė: „Buvo ir tokių akimirkų, kai atrodė, kad nebegalėsiu, sustosiu. Visas anketas reikėjo perskaityti, diagnozes, istorijas. Buvo sunkiausia visa tai sugerti ir išlaikyti savyje. Šiandien toks emocijų antplūdis... Tuos pusantrų metų jaučiausi kaip transe. Kai kurie tiek modeliai, tiek fotografai neatlaikė ir pasitraukė iš projekto. Teko padirbėti ir psichologe.“

Projekto organizatorė Giedrė Brazlauskaitė: „Dalyvaudama projekto veikloje, pamačiau, kiek yra neįgalių žmonių. Didelė dalis jų slepiasi, neturi galimybių laisvai judėti miestuose, todėl nėra dažnai matomi.“

Fotografė Ieva Grinienė: „Kaip fotografei tokia fotosesija buvo išbandymas tiek dirbti su neįgaliu modeliu, tiek pati fototechnika. Man didesnį įspūdį paliko ne pats fotografavimas, bet tai, ką pamačiau po. Mano modelis sakė, kad savo nuotraukose slepia rankas. Dabar matau jos nuotraukas socialiniuose tinkluose ir ji nebeslepia rankų. Mes labai daug apie tai kalbėjome. Projekto esmė – parodyti žmogaus grožį ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam modeliui, kad jis patikėtų, kad yra gražus žmogus. Tai man ir buvo svarbiausia.“

Modelis Danguolė Garškaitė: „Tai viena brangiausių mano nuotraukų. Aš joje sau ypač graži. Buvo labai gera ir lengva dirbti su fotografe. Šiandien esu laiminga.“

2017 11 24 06

Modelis D. Garškaitė fotografės I. Grinienės nuotraukoje (apačioje) atrodo sau ypatinga.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2017 11 24 07

Projekto dalyviai...  
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų