Dizaineris, fotomenininkas, fotoalbumo „Mano miesto portretai“ autorius Vilmantas Dambrauskas vėl pradžiugino savo gimtojo miesto žmones nauju fotoportretų albumu „Universitetas. Doctorum et studentium“, skirtu Šiaulių universiteto 20-mečiui.

Albume – universiteto bendruomenės atstovai: seniai gerai šiauliečiams pažįstami profesoriai, daktarai ir studentai, jauni absolventai, kurie dar tik pradėjo kopti karjeros laiptais.

Apie tai, kaip gimė šis fotoalbumas, ir kalbamės su jo autoriumi.

– Kiek iš viso fotoalbume yra portretų?
– Buvo net 86 fotosesijos. Ir tai yra mano rekordas, nes dar tiek nesu daręs. Ir dar per tokį trumpą laiką – maždaug per mėnesį. Krūvis didžiulis, nes buvo taip, kad per dieną turėdavau net 8 fotosesijas. Dvejojau, ar pavyks.

Albume yra ir emeritų, ir dabar dirbančių profesorių, dėstytojų, ir administracijos darbuotojų. Yra ir tų universiteto atstovų, kuriuos jau esu fotografavęs. Tai Vytenis Rimkus, Algirdas Musneckis, Zenonas Ripinskis. Labai norėjau Kazimierą Župerką ir kitus nufotografuoti. Tokios asmenybės traukia kaip magnetas. Jų nepažįstu, bet susipažinau dabar su jais. Tai nieko nereiškia, nes nebūsim draugai. Fotosesijos yra pridėtinės vertės, ne su jais pabendrauji.

Žinoma, yra portretų studentų, kurie dar studijuoja ir kurie neseniai yra baigę studijas, bet jau kuria sėkmingas karjeras, įgyvendinę sėkmės formules. Norėjau, kad studentų būtų daugiau. Labai bijojau, kad albumas nebūtų labai senas gerąja, teisingąja prasme.

Be to, savo pirmiesiems nuotraukų albumams ar ciklams pats rinkdavausi žmones, o dabar gavau sąrašą. Tad dirbau pagal sąrašą ir nežinojau, kokie žmonės ateis. Nors pats dirbau universitete beveik 20 metų, visų vis tiek nepažinojau. Tad kai jie sėdėjo ant tos pačios sofos, mes per tą trumpą laiką susipažinome.

Apskritai sąrašas buvo ilgas ir tas papuolimas į albumą tapo savotišku prestižu.

– Kuo šis albumas išskirtinis?
– Su prorektoriumi Remigijumi Bubniu kalbėjome, kad tas albumas turėtų bendruomeniškumą iškelti į pirmą planą. Ir labai šito norėjome. Aš nežinau, ar tai pavyko, bet tikiuosi, kad albumas yra tikrai pavykęs.

 Aš pats negaliu patikėti, kad šiame albume yra toks kiekis žmonių. Portretų galerijai dariau 30 ir tai ėjau iš proto, kaip tiek galima padaryti. O dabar buvo beveik 3 kartus daugiau.

Man pačiam iššūkis buvo, kad jis būtų įdomus. O juk sąlygos tos pačios: mano studija ir viena kėdė – visiškas minimalizmas, mažai išraiškos priemonių.

Aš visada stengiuosi, kad žmogus jaustųsi gerai pas mane ir studijoje, ir nuotraukoje. Noriu, kad jis nuotraukoje būtų garbingas, talentingas, žavus, tikras. Tai yra mano tikslai, kuriuos visada sau keliu. Be to, albume sau leidau naujadarą – įvedžiau spalvą. Ne, nespalvotas nuotraukas, bet spalvas šalia nuotraukų, o tame spalvotame puslapyje taip pat atsirado tekstas.

Trejopas buvo darbas: pirmas – kaip pamačiau tą žmogų, pas mane sėdintį, antras – tekstas, kurį jis rašė apie save, o trečia – spalva, kurią visi modeliai rinkosi patys. Vieni nupasakojo savo spalvą, kai kurie – net penkiais sakiniais, ir aš tada galvojau, kokia ta spalva turėtų būti.

O tekstas parodė tų žmonių iškalbą, kaip žodžius valdo. Gerai tiems, kurie – lituanistai, humanitarai: jie valdo žodį arba žodis valdo juos. Matematikai ir fizikai kitaip atrodė. Bet visi jie rašė.

Man smagu buvo bendrauti su tais mokslų daktarais, absolventais. Smagu buvo matyti, kaip per fotosesijas jie pas mane jautėsi, o paskui kaip jie atrodė bendrame kontekste – albume.

Apskritai pirmasis įspūdis yra geras: albumą spaudė Šiaulių spaustuvė, tie patys žmonės, kurie spaudė albumą „Mano miesto portretai“. Tai jau tampa kokybės ženklu.

Labai džiugu, kad yra dar vienas šiauliečių portretų albumas. Kol esu dar gyvas, norisi, kad jų būtų kuo daugiau, kad pamatytų Lietuva, kaip mes patys gerbiame Šiaulius ir šiauliečius, kaip juos tausojame, pateikiame kaip rokenrolo žvaigždes.

Taip, taip, šiauliečiai yra pateikiami lygiai tokiais pačiais principais. Tie portretai yra psichologiniai, nes juose identifikuojamas ne pats žmogus, bet jo būsenos. Tai yra portreto aukštasis pilotažas. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau tokį kelią.

– Kokius matote savo kūrybos pokyčius?
– Pokyčių nenoriu. Mano koncepcija yra tokia: žmonės ateina pas mane į svečius, mes pabendraujame ir aš padarau portretą. Girdžiu tokių pasakymų, kad aš nedarau nieko naujo. Žmonės nesupranta, kad jei norėčiau, tai stebinčiau, šokiruočiau, daryčiau kitaip.

Tačiau man tai tiesiog neįdomu. Juk galiu turėti privilegiją daryti tai, ką aš noriu.

Tiesiog darau taip, kaip darė šio meno genijai, kuriuos labai gerbiu. Vienas visus fotografavo vis tam pačiame senos drobės fone, kitas – prie plytinės sienos savo studijoje. Ir niekas nesikeičia, keičiasi tik žmones.

Menas, kuris šaukia, rėkia, yra ne mano menas. Nereikia rėkti, šaukti, gestikuliuoti rankomis, šokinėti labai aukštai. Man yra geriau susėsti ir tyliai kalbėti. Tada išgirstu, ką šneka kitas. Man didžiulė vertybė yra pokalbis su tuo žmogumi. Pokalbis ir tampa portretu.

Turiu tam prijaučiančių žmonių (tiesa, internete) ir jie yra labai rimti fotografai, pasaulinės žvaigždės. Ir man to užtenka. Žinoma, tas bendravimas yra virtualus, netikras, tačiau...

Kai kas galvoja, kad aš kartojuosi, tai tegul taip ir galvoja. Manęs jų galvojimas nežeidžia. Ir aš nenoriu, kad jie pakeistų tą nuomonę. Kai yra žmonių, kurie kardinaliai nepriima to, ką aš darau, jaučiuosi stipresnis.

O tie žmonės, kurie priima... Menininkas jaučia kito menininko darbus. Aš nesijaučiu vienišas, gyvenu kitame kontekste. Svarbu, ką darai ir kaip tu jautiesi. Aš matau, kad žmonės džiaugiasi tuo, ką aš darau.

– Ar visus norinčius portretų paveiksluojate? Juk nusifotografuoti pas Dambrauską – prestižo reikalas.
– Man yra sunku dirbti su nepažįstamais žmonėmis. Nors būna, kad žmonės prašosi fotosesijos, o kai sutinku, jie dingsta. Labai įdomus reikalas, ar ne?

Atsisakau, ypač kai sako norintys nuotrauką savo sūnui 18 metų proga. Esu kažką panašaus daręs, bet pajutau, kad tai ne man. Nėra tos pridėtinės vertės, kaip dirbant su pažįstamu žmogumi.

Man geriausias portretas yra tada, kai žmogus pas mane ateina nelinksmas, liūdnas, nusivylęs. Prieš fotosesiją mes pasikalbame (kai kas sako, kad tai yra lyg terapija) ir aš pajuntu, kad jis gerai išsikalbėjo, kad nebėra fotografavimosi baimės.

Aš fotografuoju ir visiškai negarsius žmones, mano didžiausias prioritetas yra, ar šis žmogus susijęs su Šiauliais. Beje, dabar yra geras Šiaulių bumas – būtent tai, ko aš ir norėjau pradėdamas fotografuoti šiauliečius. Beje, paklausiau Viliaus Purono, kodėl niekas nefotografavo šiauliečių. Tai jis atsakė: o kas fotografavo vilniečius, kauniečius? Kas fotografavo žmones, kad parodytų lokaciją? Niekas to nedarė.

Žmogus, kuris nėra žvaigždė, man yra žvaigždė.

– Kur jūsų autoportretas šiame albume?
– Nėra. Apskritai per metus padarau vieną autoportretą, kai netingiu. Arba kai studijoje laukiu modelio, o jis nebegali ateiti ar vėluoja.

– Jūs save atpažįstate veidrodyje ar autoportretuose?
– Veidrodis parodo, koks aš esu iš tikrųjų, o autoportretuose matau, koks turėčiau būti ar norėčiau būti. Autoportretuose vis tiek mes pasitempiame, pasideriname. Tai neišvengiama.

O veidrodį namuose mes esame prisijaukinę ir jis rodo mūsų baimes.

2017 10 06 34

Profesorius emeritas Vytenis Rimkus.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

2017 10 06 10

Kompozitorius Gediminas Dapkevičius.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

2017 10 06 35

Absolventė Roberta Stonkutė.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

2017 10 06 12

Absolventė Gabrielė Gendvilaitė.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

 

Į viršų