Prieš kelerius metus pasaulį nustebino San Diego ligoninėje gimę dvynukai: mergaitė Jaelyn gimė paskutinę metų minutę, o jos broliukas Luisas – jau sausio 1-ąją. Teko girdėti ne vieną atvejį, kai paskutinėmis metų valandomis gimusius kūdikius tėvai įregistruodavo kaip gimusius sausį, kad nepasendintų metais. Tačiau egzistuoja ne viena teorija, kad horoskopas turi įtakos žmogaus gyvenimui, jo charakteriui. Gal keisdami gimimo datą žaidžiame su likimu? Ar tikėti astrologų pranašystėmis, paliekame spręsti skaitytojams. „Šiaulių naujienos“ pakalbino tris gerai šiauliečiams pažįstamus žmones, kurių gimtadieniai beveik sutampa su Naujųjų metų švente.

Svarbiausia – neparsiduoti
Numerologai teigia, kad 31 dieną gimusieji pasižymi sąžiningumu, kruopštumu ir tikslumu. Tai  labai ryžtingi ir iniciatyvūs žmonės. Net jeigu kūnas laikinai nejuda, protas visada išlieka aktyvus, idėjos keičia viena kitą, o nuobodulys visiškai neegzistuoja. Juos galima būtų lyginti su kate – nepriklausoma, išdidžia individualybe. Tai etiškas individualistas, kuriam labai rūpi nepriklausomybė, tačiau niekada neužmiršta amžinųjų vertybių – tikėjimo, meilės, vilties.

Vilmantas Dambrauskas – Šiauliuose gimęs, augęs ir čia dirbantis dizaineris, fotografas, dailininkas – yra tikras mūsų miesto kūrėjas: jo plakatai, afišos, logotipai ir net nuotraukos skirtos gimtajam miestui. Šiaulių miestą pristato ne tradiciniais miesto vaizdais, bet tikrųjų miesto kūrėjų portretais.  „Galime pasodinti naujus medžius, jie sužaliuos mūsų vaikams, galime iščiustyti gatves ir aikštes, bet svarbiausia, kad jomis vaikščiotų žmonės – tikroji miesto gyvybė“, – sako menininkas. Jis nebedėsto Šiaulių universitete ir apgailestauja, kad mažėjant studentijos prarandamas miesto spalvingumas. Vadinamųjų „pieštukų“ (Menų fakulteto studentų) išmonė toli pranokdavo Vilniaus dailės akademijos studentų renginius, įnešdavo į miesto gyvenimą žavesio.

Deja, per 20 pedagoginio darbo metų docentas pastebėjo, kad jaunimo kūrybiškumas priblėso. Gal priveikė vartotojiškas požiūris, kuris vis stiprėja atgavus nepriklausomybę: išvykstu, nes ta šalis man nieko nedavė. Tik užmirštama paklausti: o ką aš daviau savo šaliai?

Jis jaučiasi nemažai miestui davęs nuo to laiko, kai 1989 m. grįžo po studijų Dailės akademijoje į Šiaulius, su Rolandu Parafinavičiumi pasinėrė į veiklą, kultūros namuose fotostudiją įkūrė, net laikraščius leido.

V. Dambrauskas save vadina šeštos kartos šiauliečiu, pažįsta kiekvieną miesto kampelį, galėtų vardyti, kokios skulptūros stovėjo pamėgtose vietose, puikiai iš pasakojimų įsivaizduoja, kaip „Valerijono“ vaistinės rūsiuose buvusiame KGB kalėjime uždarytam seneliui žvitri mergaičiukė, Vilmanto teta, įgrūsdavo per langelį maisto ryšulėlį. Bando suprasti ir pagarbos vertą senelių šeimos istoriją, kai močiutė, išvogta iš vienuolyno, tapo senelio žmona, ir nors abu už pasipriešinimą tėvų valiai buvo jų pasmerkti, puikiai sutarė. Sovietizmo negandai užklupus močiutė su maža dukrele tarsi dekabristo žmona važiavo paskui vyrą į tolimąjį Sibirą. Sunku net įsivaizduoti, iš kur žmonės sėmėsi tiek stiprybės.

„Manęs nestebina Vanago ištvermė, stebina tie bestuburiai šiandieninių partijų vyrai, kurie parduoda viską“, – svarsto Vilmantas ir sakosi  kategoriškai nebefotografuojąs nė vienos partijos. „Esu fotografavęs, bet nelaimėjo. Aš juk parodau, kokie iš tikrųjų yra“, – lyg pajuokauja, bet laikosi nuomonės, kad partijų rietenos yra didžiausia blogybė, o tokiame mažame mieste susiskaldymas į interesų grupuotes – žeidžia. „Godumas ir negarbė yra mūsų pražūtis. Kaip toks parsidavinėjantis tipelis paskui gali į šeimą grįžęs vaidinti tobulą tėvą?“ – retoriškai klausia.

Kaip dizaineris Vilmantas darbo nestokoja. Nors ne po visais savo kurtais firmų, korporacijų ženklais pasirašytų. „Daug ženklų esu padaręs, kurių niekada neįsidėsiu kaip savo kūrinio. Nesi laisvas, nes kuri užsakovui. Tik Eidrigevičiaus plakatai yra tikras menas. Kiti – užsakymas, taikomoji produkcija.“

Fotografiją V. Dambrauskas laiko savo hobiu – sielos atgaiva, susitikimai su fotografuojamais žmonėmis – nepaprasta patirtis. Dažniausiai pasirenka menininkus, garsias asmenybes. Žmonės, kurie daug pasiekę, „iškentėję tą žinomumo statusą“, jam yra įdomūs. Labai lengvai jie kalba, moka klausytis. Jų nepažinojai, bet atrandi tokių gyvų dalykų, net balso tembras pasikeičia. Neretai pajunti, kad jie be galo vieniši. Vienatvė pasirenkama, nes tai gera apsauga. Ne su visais pavyksta susitikti, bet sielvartauti dėl to Vilmantas nelinkęs. Jeigu Facebook‘e atsiliepė į žinutę, tai neoficialus kontaktas įvyko. Dažniau tenka viduje apgailestauti dėl tų, kuriuos kažkada fotografavo, bet jie pasikeitė, gyvena pagal principus, kurie jam nepriimtini. Išeina, kad kūrėjas tarsi atsakingas už savo personažą, nors jo gyvenimo negali ir nesiekia valdyti. Vilmantas pastebi, kad tokių netekimų daugėja: „Nebepasiilgstu tokių žmonių, ir tiek.“

Visuomenėje V. Dambrauskas labiau linkęs prisiimti vienišiaus poziciją. Prisipažįsta, kad renginių nemėgsta, parodų atidarymo iškilmes laiko tuštybe. Ir dabar, kai žmona ragina tęsti tradiciją ir surengti jubiliejinę kūrybos parodą, atidėlioja. „Tai, ką darau, nereikšminga. Jei nepadarysiu, niekas nepasikeis. Kam verstis per galvą? Bet jei darai, privalai kaip profesionalas padaryti kuo geriau, kaip gali tą minutę. Reiklumas sau privalomas“, – tvirtina kūrėjas.

Drąsiai gali atsiversti 2014 metais išleistą albumą „Mano miesto portretai“, kuris pripažintas gražiausia metų knyga. Joje pristatomi žmonės spinduliuoja išmintį, kiti – trykšta jaunyste. Miestas pateikiamas kaip kartų atsinaujinimas, patirties perdavimas. Beveik su Biblija autorius lygina solidų albumą „Šiaulių berniukų gimnazija“. Juk jis pats – janonietis.

Malonus siurprizas miestui – kalėdinės eglės tvorelė centre. V. Dambrauskas pasidžiaugia pradėtu projektu, skirtu Pasaulio lietuvių metams. Parodyti viešumoje gimtąjį miestą ir Lietuvą garsinančius šiauliečius – svarbi socialinė misija. Bulvare jau puikuojasi plakatai su smuikininkės Augustės Emilijos Janonytės, rašytojos Dalios Staponkutės ir pianisto Rimanto Vingro portretais. Užrašytos jų mintys, skirtos mums. Tokių prasmingai į gimtinę grįžtančių bus daugiau.

„Prasmė yra vaikai. Visa kita – tuštybė. Esu be galo turtingas, – sako Vilmantas. – Ką turiu, man užtenka. Anksčiau tik skaitydavau tokius protingus žodžius – dabar supratau: nėra jachtų, namų, prabangių automobilių ir nereikia.

Didžiausias turtas yra šeima, kartu praleistos atostogos, pasėdėjimas ant sofos. Sunkiausias darbas gyvenime – išauginti dorą žmogų. Klaidų padarome kiekvienas, prasiveržia negeras žodis, poelgis, – atvirauja menininkas ir prisipažįsta, kad malonu, kai išgirsta vyresnėlį jaunesniam sakant: nepamiršk, tu esi Dambrauskas. – Tada švyčiu.“ „Gimtadienis – geras laikas ant lūžio – apmąstyti, kas nuveikta. Pabūti vienam, pasverti, susumuoti. Nepykstu ant savo senėjimo. Man patinka tas laikas, kurį gyvenu. Padariau gražių darbų. Kiekviena diena gali būti šventė, o gimtadienis per Naujuosius kartais naudingas – fejerverkų pirkti nereikia... – juokais ar rimtai šneka Vilmantas. – Anksčiau kas penkerius metus darydavau jubiliejines parodas. Dabar nebesinori. Bet žmona yra variklis, kuriam atsispirti sunku. Praktiškai esu surinkęs darbų, gal bus paroda metų pabaigoje.“

Rūpi Šiaulių išskirtinumas
Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Dainos Kinčinaitienės dokumentuose įrašyta, kad gimusi sausio 1-ąją. Visa šeima švęsdavo drauge Naujuosius metus, jos ir tėčio gimtadienį. Tik šešiolikos sulaukusi Daina sužinojo, kad tikrasis jos gimtadienis – gruodžio 27-oji.

„Gal įstaigos tuomet neveikė, gal taip įregistravo tėtis savo džiaugsmui, o gal norėjo, kad jaunesnė būčiau“,–  juokiasi moteris. Mamai apie šią paslaptį prasitarus su draugais ir draugėmis pradėjo tikrąjį gimtadienį švęsti. Ir dabar 27 dieną širdyje mamai už gyvenimą padėkoja. Bet mano, kad verta pripažinti žaidimo niuansą ir laikas grįžti prie dokumentuose įregistruotos dienos minėjimo.  

Už savo gražų vardą mamai, jos poetiškai sielai dėkinga. Mama buvo žurnalistė ir eiles rašydavo. Ketveriais metais vyresnė sesuo Svaja, o ji – Daina. Kur svaja, ten daina – gal mintys iš mamos eilių? Tačiau vardu tarsi užprogramuoji likimą. Daina ir muzika jų šeimoje buvo šalia. Tėtis grojo smuiku ir birbyne, turėjo instrumentus, nors buvo baigęs matematiką ir lietuvių kalbą. Daina taip pat nepabėgo toli nuo muzikos: dainavo chore ir ansamblyje, baigė muzikos mokyklą, net rimtai svarstė, ką pasirinkti – muziką ar dailę. Nulėmė simpatiškas, įtaigus, įdomus piešimo mokytojas.  Eidavo į jo papildomas pamokas. Dailės studijas baigė Šiauliuose.

D. Kinčinaitienė gimė ne Šiauliuose – Pasvalyje, vaikystė prabėgo Skuode, nuo antros klasės užaugo Kupiškyje. Po studijų buvo gavusi paskyrimą Vilniuje, bet ten neužsibuvo – grįžo į Šiaulius. 10 metų dirbo Dailės galerijoje, išmoko parodas rengti, jas pristatyti, suaugo su miesto kultūra.

Dukra jau suaugusi, todėl visas Dainos laikas – darbui. Moteris sako neįsivaizduojanti, kaip atskirti,  kurios valandos darbo, kurios – sau. Parodų lankymas, dalyvavimas miesto renginiuose yra jos gyvenimo būdas. „Mėgstu žiūrėti, klausytis ir nuolat galvoju, ką galėtume pakeisti, patobulinti, kad jaunimą pritrauktų, sudomintų“, – prasitaria Daina.
Paklausta, kam patiki savo stilių, nes visuose renginiuose elegantiškai atrodo, Daina šypteli: „Turbūt iš „pieštukų“ laikų išliko įpročiai, vidinės nuojautos. Jaunystėje stipri kova už būvį – svarbu buvo patraukti dėmesį, „iš nieko“ gražiai atrodyti. Man dabar svarbiausia, kad patogu būtų, nevaržytų. Stilistų pagalbos dar neprireikė.“

Dabartiniame administraciniame darbe mažiau kūrybos, bet D. Kinčinaitienė ir jame ieško, ką patobulinti, kokiais projektais miesto visuomenę nudžiuginti. Kultūros skyriaus vedėja džiaugiasi kūrybingais, aktyviais šiauliečiais: tiek menininkais, tiek biudžetinių įstaigų tarnautojais, tiek nevyriausybininkais. Dirbti be jų paramos, gyventi be kūrybos liepsnos sunku būtų.

Didelis vedėjos rūpestis, kad užtektų lėšų kultūrai skleistis, realizuoti idėjas ne prasčiau nei praėjusiais metais. Norisi, kad miestas būtų patrauklus jauniems žmonėms, kad į mūsų renginius atvyktų iš rajonų ir aplinkinių miestų. Reikia idėjų, autoritetų, kad išjudintų jaunus žmones, kad jų kuo mažiau iš miesto išvyktų. Neįmanoma išvardyti visų darbų ir rūpestėlių, bet vedėją džiugina kiekvienas kultūrinis judesys: tarkim, Pasaulio lietuvių metams įgyvendinama idėja – žymių šiauliečių fotoreprezentacijos, tęsiant jaunų menininkų akcijos „Dovanoju Lietuvai“ tradiciją.

Siekti kuo geriausio rezultato
Skaičius 1 charakterizuoja stiprius ir nepriklausomus žmones, pasižyminčius lyderio savybėmis. Tai  artistiškos natūros žmonės, nemėgsta sėdėti namuose, jiems reikalingas bendravimas. Be to, šio skaičiaus žmonės yra labai charizmatiški, jaučiama didelė jų įtaiga. Jie nemėgsta didelių apribojimų ir neprašytų patarėjų, mėgsta vadovauti ir dominuoti tarp aplinkinių, nugalėdami juos savo intelektu ir ekspansyvumu.

Remigijus Ruokis, gimęs 1964 m. sausio 1 d. Klaipėdoje – dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris, visuomenės veikėjas, renginių organizatorius ir vedėjas, fank jazz muzikos propaguotojas, gimtadienių nemėgsta: „Žinau, kad visi švenčia ne mano gimtadienį, o Naujuosius metus. Tenka susitaikyti. Kodėl turėčiau atimti iš žmonių šventę?“

Šiais metais jis  pakvietė draugus muzikantus ir Žemaitkiemio dvare dalyvavo karnavale „Holivudas“, pagrojo „šiek tiek“ – 3 valandas – ten susirinkusiems žmonėms. Ne taip dažnai tenka groti tik savo malonumui. Panašiai R. Ruokis savo gimtadienius švęsdavo ir anksčiau.

Pasak jo, ne šlovė esminis dalykas. Susireikšminimas pagrįstas tik kovojant dėl gero produkto, gero „draivo“. Turi džiaugtis ir dovanoti tą džiaugsmą kitiems; džiazo festivaliai, Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA), „Šiaulių naktys“,  „Rumshk“, daugybė populiarių televizijos laidų. Už inovatyvias idėjas 2013 m. skirta Šiaulių miesto kultūros premija. Sunku išvardyti visas veiklas. Gyvendamas tarp Vilniaus ir Šiaulių, Remigijus lieka ištikimas jį pamilusiam miestui.„Žinoma, ne visiems ta muzika patinka, kurią mes kuriame, bet puiku, kad nuolat nešame naujas idėjas, – svarsto R. Ruokis. – Šiauliai tapo žinomi, nes juose vyksta įdomūs festivaliai. Daug smalsuolių pritraukia V. Kinčinaičio „Virus“. Mūsų „Kilowac“ ir „Šiaulių naktys“ pravėrė naują skrynią. Kad neapviltum 100 tūkst. žiūrovų, negali visko sutalpinti į vieną parą. „Naktys“ jau truks 10 dienų. Parengtas projektas, žinomi atlikėjai, kurie dalyvaus. Bus iš užsienio dalyvių, bus siurprizų, verslo padėkos vakaras. Bendradarbiauja Kėdainių, Elektrėnų, Tauragės džiazo festivaliai, semiamės patirties vieni iš kitų.“  

Darbas televizijoje ne praeitis. Atsikūrė senoji komanda. Internete amarachi tv. galima pamatyti laidas. Archyve sudėtos prieš 20 metų sukurtos laidos su M. Mikutavičiumi, V. Mainelyte, A. Mamontovu, kt. Žurnalistė ir menininkė Ligita Juknevičiūtė analogų neturinčioje laidoje „Meno detektorius“ kalbina menininkus ir tapo jų portretus. Prieš Kalėdas paleista laida su seserimi N. Sadūnaite. R. Ruokio teigimu, tai mūsų Džeimsas Bondas, tik kažkodėl nekviečiama niekur – gal per daug žino.

Pasak R. Ruokio, reiklumas sau, kai nori pačio geriausio rezultato – yra privalumas ir kančia. Kitos vertingos asmenybės savybės – humoro jausmas, tvirtumas, savo įsitikinimų nelaužymas. Ir meilė tėvynei. „Lengviausia spjauti ir išvažiuoti, bet ar dėl to kovėsi mūsų seniai, kad savo žemės nemylėtume, ją išduotume?“– klausia laisvę branginantis kūrėjas. Vergauti pinigui, jo teigimu, yra sunkiausia vergystė. Tik apgailestauja, kad žaidimo taisyklės mūsų šalyje neteisingai sustatytos: Amerikoje 20 proc. laikomas geras pelnas, pas mus – norima 300 proc.

Renginių organizatorius, prodiuseris savo patirtį siekia perduoti Kūrybinių industrijų fakulteto studentams VGTU, o Šiaulių miesto festivalių kokybei užtikrinti įkūrė viešąją įstaigą „Šiaulių naktys“– vienintelę tokią Lietuvoje.

„Festivaliai Šiauliuose bus,– patikina R. Ruokis. – Reikia, kad apie miestą plačiai žinotų, festivaliai rodo, kad vyksta kultūrinis judesys.“

2019 01 04 27

D. Kinčinaitienė: ,,Be bendradarbiavimo, be kūrybos ugnies sunku būtų.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2019 01 04 26

V. Dambrauskas: „Esu be galo turtingas: prasmė yra vaikai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2019 01 04 33

R. Ruokis: ,,Atimk iš miesto festivalį – atimsi jo gyvybę.“             
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų