Pasirodė pirmosios voveraitės. Šiemet jos suvėlavo trimis savaitėmis, nes paprastai jų galima rasti dar prieš Jonines, į pietus atsuktuose kalvų šlaituose, eglynuose, kur netrūksta šilumos ir drėgmės, kur neaukšta žolė ir samanos. Žinoma, dar masiško šių grybų dygimo reikės palaukti – kol kas mūsų krašto miškų lietūs nelepino.
Tačiau pakalbėti norėčiau ne vien apie miško teikiamas gėrybes, bet ir apie mus, žmones ir mūsų požiūrį į mišką. Kadangi kiekvieną savaitę ir kone kiaurus metus lankausi miškuose, randu čia paliktus kitų miško lankytojų pėdsakus – ne visada gražius, o kartais susitikę pasikalbame. Visokių žmonių esama. Ne be reikalo sakoma, jog genys margas, o pasaulis...
Miško draugai
Ne kartą mintyse esu bandęs suskirstyti miško lankytojus į tipus. Gal ir nėra tas sisteminimas be trūkumų, bet vis dėlto padeda geriau suprasti tiek žmones, tiek ir jų poelgius gamtoje.
Miško draugus toje įvairovėje atskirti nesunku: atvykę elgiasi santūriai, netriukšmauja, nešiukšlina ir nepalieka šiukšlių kalnų arba neužgesinto laužo. Jie myli mišką, nori jį geriau pažinti. Ir visai nesvarbu, ar grybauja, ar uogauja, ar atvažiavo išsikepti šašlykų... Jie yra gamtos namuose, todėl ir elgiasi, kaip savo antruose namuose. Ir neklauskit, ar tai žmogaus vidinės kultūros atspindys, ar auklėjimo rezultatas. Galbūt ir viena, ir kita. Susitikimai su šitokiais žmonėmis paprastai palieka malonių prisiminimų, gerų minčių.
Gimiau ir augau miškų apsuptame krašte, nuo mažumės girdėdavau su pilnomis pintinėmis grybų grįžusių artimųjų šnekas ir laukiau nesulaukiau, kada gi jie pasiims ir mane su savimi kartu. Tačiau mano prašymai kaskart atsimušdavo į jų atsikalbinėjimus, esą, esi mažas ir greitai pavargtumei, o grybaujant tenka, oi, kaip daug vaikščioti...
Mama nusivesdavo į mišką rinkti uogų. Iš manęs, 4-5 metų vaikėzo, mažas pagalbininkas, o ir žemuogių arba mėlynių rinkimas atrodė esąs be galo nuobodus užsiėmimas: kad ir kiek jų bedėtumei į kibirėlį, anas nė kiek nepilnėja... Kas kita uogas valgyti: su pienu, su kaimiškos duonos kampučiu!
Tačiau bėgo metai ir kartą broliukas mane pasikvietė „į grybus“. Medžiai, grybų kvapai ir jų įvairovė, visokie garsai, šnaresiai bei neišpasakytas laisvės pojūtis giliai įsispaudė atmintyje. Matyt, tada ir gimė širdyje meilė miškui.
Vieną sykį su metais jaunesniu kaimynėliu susiruošėme į toli esančią girią, kur, anot jo, tiltais auga baravykai – anądien jo tėvas su broliu pasakojo parėję. Sumanymas gal ir nieko, bet buvo rugsėjis, o po pamokų dar ir pailgintos dienos grupė... Namo grįžome vakare, kol dar susirengėme, o iki girios eiti apie 4 kilometrus, pievomis. Rimtas žygis 10-11 metų grybautojams. O saulė žemai, beveik liečia horizontą. Taip, baravykų radome, labai daug ir gražių, tik begrybaujant sutemo, medžių viršūnėse pasirodė pilnatis, kuri leido šiek tiek orientuotis tankmėje… Bandydami išeiti nuklydome nežinia kur ir miglos nugultomis pievomis pasiekėme kaimelį, kuriame, kaip vėliau sužinojome, nuo senų laikų gyveno rusai sentikiai… Languose jokių šviesų, žmonės tikriausiai miegojo. Ėmė amsėti šunys. Grįžome į mišką ir, nemažai paklaidžioję, jau gerokai po vidurnakčio, su nuotykiais pasiekėme namus, kur mūsų laukė nerimo apimti ir blogiausius scenarijus galvose besukantys artimieji, apvaikščioję bei apklausinėję visus kaimynus ir neturintys jokio supratimo, kur mudu su draugeliu prapuolėme.
Motina tada mane smarkiai išbarė, bet atgrasyti nuo miško jau niekas nebūtų galėjęs…
„Važiuoju, kaip man patinka“
Kita grybautojų grupė – atsargieji. Juos atpažinsi iš karto: lauke dvidešimt laipsnių šilumos ar net daugiau, bet vaikšto aklinai užsagstytomis striukėmis, galvas apsimuturiavę šalikais, skarelėmis, užsimaukšlinę šiltas, nertas žiemines kepures… Kodėl? Kad erkė neįsisiurbtų! Patys to nežinodami, jie tapo medikamentų reklamos aukomis. Kraugeriškos erkės vaidenasi visur, taip ir betykančios, kaip šokti nuo šakos ant nieko neįtariančio grybautojo, it desantininkai į priešo užnugarį. Nors iš tikrųjų erkės ne šakomis ropoja – slepiasi žolėje. Todėl šitie vargetos vaikšto po mišką palikę nepridengtas tik akis – kaip musulmonų moterys. Ne didelis džiaugsmas šitoks grybavimas! Ir būtinai avi aukštaaulius guminius batus, net jei miške sausa – kad kartais į koją gyvatė neįkirstų!
Bandai tokiems paaiškinti, kad erkių baubas – gerokai išpūstas, perdėtas, kaip po lova tamsoje lindintis pavojus vaikų pasišnekėjimuose. Juk kasmet autoįvykiuose žūva keli šimtai žmonių, o nuo erkių sukeliamų ligų miršta 1-2 žmonės. Juolab ne kiekviena erkė nešioja ligų sukėlėjus. Kur tau! Būtinai papasakos tragišką istoriją, kurioje nuo erkinio encefalito nukentėjo jų giminaitis, kaimynas, bendradarbis… Kiek tame tiesos – galima diskutuoti, tačiau aišku viena, jog atsargieji – nuolatinis ir pats ištikimiausias vaistų pramonės rėmėjas.
Trečias miško lankytojų tipas – triukšmingieji. Juos išgirsi pusvalandžiu anksčiau, negu pamatysi. Ar jie grybautų, ar keptų kepsnius, būtina atributika – garsiai bumsinti aparatūra. Panašiai bumsi statybvietėje polius kalanti technika. O kadangi dėl decibelų pertekliaus susišnekėti sunku, šitokie lankytojai kalbasi labai užaukštintais tonais, nors stovi vos per žingsnį vienas nuo kito, atrodo, jog dėl kažko tarpusavyje riejasi ir vaidijasi…
Neretai į mišką atsivežami ir žmonių draugai, kurie laigo kur tik nori, pribėgę apuosto, apurzgia, aploja, aptaško seilėmis, krimsteli į pintinės kraštą... Jų šeimininkai iš tolo šaukia, kad gyvūnas labai geras ir visai nepiktas – tiesiog dantytas ir uodeguotas angelas! Tada tik belieka sau pažadėti, jog kitą kartą vykdamas į mišką būtinai pasiimsi ašarinių dujų balionėlį…
Dar viena miško lankytojų kategorija – vartotojai. Ir tai viską pasako. Į mišką tokie, atsiprašant, grybautojai atvažiuoja vieną du kartus per metus po to, kai pamato grybus turguje arba kažkas pasako, kad „jau dygsta“. Vartotojas pats niekad nevažiuos į mišką, kad sužinotų, kokie grybai ten auga ir apskritai ar auga – neekonomiška.
Kadangi į mišką žiūri kaip vartotojas, tokiam nesvarbu, kas bus po jo. Paliekamos šiukšlės, buteliai, išdraskomos samanos ieškant baravyko „brolio“ ir pan. Jis – vienadienis grybautojas. Pridergęs čia, kitą kartą nuvažiuos į kitą vietą – miškai juk dideli… Tikra nelaimė. Šitoks nepaliks net mažyčio, vos matomo grybuko – šluoja viską ir iš eilės. Žinoma, juos turėtų bausti ir drausminti aplinkosaugininkai, tačiau tai vargina – kur kas paprasčiau pasigauti ir nuvirkdyti kokį užsižiopsojusį poilsiautoją, kam tas lauželį ne vietoj susikūrė ar mašiną per arti vandens pastatė… Grybauju daug metų, tačiau nė karto nesu sutikęs jokio kontrolieriaus ir nesu girdėjęs, kad kiti būtų juos matę… Nei miškuose, nei prekyvietėse.
Laimė, vartotojai pažįsta vos keletą grybų rūšių, tad po jų dar galima rasti piengrybių, žaliuokių, gudukų, kelmučių, žvynabudžių ir kitų grybų, kuriuos jie laiko šungrybiais. Žinoma, jeigu tik jų neišspardo…
Kadangi dažnas vartotojas save laiko pasaulio bamba – arogantiška elgsena jiems labai būdinga. Darau, ką noriu, o visa kita – tik nusispjauti!
Štai prieš porą metų, rudeniop, susiruošėme grybauti su draugais. Vėlavome, todėl į sutartą miško vietą skubėjome labiau nei paprastai. O čia pasivijome ta pačia kryptimi važiuojantį populiarios markės visureigį. Keliukas nors ir gana lygus, bet siauras. Neaplenksi. Visureigis vos juda, stovinėja prie kiekvieno klanelio, ne didesnio už tą, kokį palieka mano katinas gamtos prispirtas, pastovi ir vėl tingiai pajuda… Taip važiavome apie du kilometrus. Pamirksėjau šviesomis. Nereaguoja. Matosi, labai įsimylėjęs savo visureigį… Egzistuoja tokiais atvejais nerašyta taisyklė, kurios laikosi dauguma miško lankytojų: kai tik gali, pasuk į šalikelę, į kelio praplatėjimą, keliukų kryžkelę ir praleisk tą, kuris skuba. Bet toji taisyklė visureigio savininkui greičiausiai buvo negirdėta.
Visureigis sustojo ant kalvelės, kur paprastai pradedame grybauti. „Ir judu čia grybausite?“– nustebo. – „Bičiuli, – mandagiai paklausiau pusamžio vairuotojo, – ar nematei, kad skubu? Juk buvo, kur pasukti.“ – „O aš važiuoju, kaip man patinka!“ – atšovė tas ir su kartu važiavusia moteriške nuskubėjo į mišką, kol mes nenurinkome „jų grybų“.
Žinoma, kažką toliau kalbėti nebuvo prasmės – prieš akis tipiškas vartotojas: mano miškas, mano mašina, mano keliukai, mano grybai – darau ką noriu!
Po penkiolikos minučių jie grįžo su tuščiais kibirais, susėdo į visureigį ir išvažiavo kitur. Anksčiau, nei mes pradėjome grybauti. Pasivaikščioję tose vietose valandą-pusantros, grįžome prie mašinos su pilnais krepšiais voveraičių, lepšių, baravykų... Atrodė, jog miškas slepia savo turtus nuo vartotojų...
Tikra palaima ateina vėlų rudenį ir žiemos pradžioje, kai atsitiktinių grybautojų miškuose nebelieka – gali valandų valandas vaikščioti vienas ir mėgautis miško ramybe. Manęs kartais klausia, ar nebijau? Sakau, kad ne: su laukiniais žvėrimis kaip nors susitarsiu, o žmonių retai besutinku...
Profesionalai ir smalsučiai
Vaizdas būtų nepilnas, jeigu nepaminėčiau grybautojų profesionalų. Jų nedaug, bet jie kiekvieną dieną miške ir gyvena iš to, ką jiems duoda miškas: grybai, mėlynės, spanguolės, avietės, bruknės... Jie taip užsidirba pragyvenimui arba prisiduria prie pensijos, todėl ir profesionalai.
Bene aukščiausia grybautojų kasta – smalsučiai. Tokiems svarbu ne tiek valgyti grybus, bet ir juos pažinti. Jei grybautojas vartotojas žino vos vieną kitą grybų rūšį, smalsuoliai jas skaičiuoja dešimtis. Toks grybautojas ieškodamas retesnės rūšies grybo gali valandų valandas praleisti miške, rinkti informaciją internete, skaityti knygas... Jam malonumą teikia pats procesas. Didelis džiaugsmas apima, kai pagaliau suranda retą, nežinomą grybą ir jį nufotografuoja! O jei jis – dar ir gurmanas, laimė padvigubėja...
Žinoma, tokių grybautojų nėra daug. Esu prisijungęs prie keleto forumų, kuriuose keičiamasi informacija ir galima greitai sužinoti, kur ir kokie grybai pasirodė. Dauguma lietuvaičių pranešimai labai jau stereotipiški: nuotraukoje pilna bagažinė baravykų ir laimingasis jų radėjas. Nieko blogo, tik kai neretai dauguma baravykėlių – nykštukai, tik užuomazgos, tik embrionai, jei vartotume kiek kitokią terminologiją. Ir giriasi dėdės ir tetos: aš užvakar radau tris šimtus baravykų! Aš penkis šimtus! Aš pilną bagažinę ir dar keturis kibirus!
Didžioji dalis nuotraukų – baravykai, tarsi kitokių grybų nė nebūtų. Už tai rusiškuose grybautojų forumuose – didesnė randamų grybų įvairovė. Ir požiūris kitoks, sakyčiau profesionalesnis, gilesnis. Radau kartą miške kažkokį grybą.
Įdomu paliko, kas jis toks, nes aplinkui jų augo tiltai – o jeigu valgomi? Vos įkėliau į rusiškąją grybautojų svetainę, po kelių minučių gavau atsakymą: toks ir toks grybas! Ir lotynišką jo pavadinimą nurodė, idant galėčiau pasirinkti daugiau informacijos. Tautiečiai visiems nežinomiems grybams turi vienodą pavadinimą – „šungrybis“.
Autobusu ar savo automobiliu?
Jeigu iškyla klausimas, kaip nuvažiuoti į mišką – savo automobiliu ar autobusu, siūlau išbandyti ir vieną, ir kitą. T. y. ir nuosavą mašiną, ir visuomeninį transportą. Savas automobilis, žinoma, yra didelis patogumas, bet ir autobusas turi privalumų. Ir ne vien ekonomiškumo sumetimais. Važiuodamas mašina tarsi izoliuojiesi nuo miško, nuo viso, kas jame ir stebi aplinką tarsi televizoriaus ekrane. O kai užvėręs duris nuvažiuoja tave atvežęs autobusas ir lieki vienas akis į akį su laukine gamta – pojūčiai visiškai kitokie. Tada pasirodo, kad šitas tarsi ir ne esminis klausimas, yra svarbus.
Važiuodamas autobusu dažnai sutinku kitų grybautojų arba randu įdomių pašnekovų, ir kelionė neprailgsta – išlipu praturtėjęs, sužinojęs kažką naujo, maloniai pabendravęs su bendrakeleiviais ir bendraminčiais. O vienoje palei mišką esančioje sodyboje susiradau draugą – šunę, kuri atbėga pabendrauti ir padėti suvalgyti sumuštinių likučių, kol aš laukiu autobuso į Šiaulius.
Važiuodamas savo mašina viso šito neturi. Be to, ir paklydus (nė vienas nuo šito neapsaugotas) yra paprasčiau parsirasti namo pagavus pravažiuojančią mašiną, nes nebereikia sugrįžti į pradžios tašką, kur liko tavo automobilis.
Tiek pamąstymų apie mišką šiam kartui. Pažinkime mišką, mylėkime mišką ir būkime jo draugai!
Miško dovanos.
Autoriaus nuotr.
Esant miške pakankamai drėgmės ir šilumos, prieš Jonines pasirodo pirmosios voveraitės.
Autoriaus nuotr.
