Spanguolė – lotyniškai Ozycocaus. Lietuviški sinonimai: spalgena, spangėlė, spangė.

Tai erikinių šeimos augalų genties augalas, jo yra 3 rūšių. Paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, daugiausia vidutiniškai šilto, vėsaus ir šalto klimato srityse. Kartais spanguolių gentis priskiriama prie šilauogės ir laikoma jos pogenčiu.

Auga ir savaime, ir plantacijose
Spanguolė – daugiausia visažalis augalas laibu sumedėjusiu, gulsčiu ir puogulsčiu 5–20 cm aukščio stiebu. Vaisius – kiaušiniška arba rutuliška raudona uoga. Auga aukštapelkėse ir tarpinėse pelkėse, miškuose, kartais žemapelkėse, užpelkėjusiuose pušynuose, ežerų liūnuose, pelkėtuose miškuose. Mėgsta drėgmę, bet augavietė neturi mirkti po vandeniu. Paplitusi visoje Lietuvoje, yra dažnas augalas.

Didžiausią reikšmę turi stambiauogė spanguolė, kuri auginama plantacijose Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Paprastoji spanguolė auginama gana retai, jų uogos dažniausiai renkamos gamtoje.

Uogos vartojamos šviežios arba perdirbtos. Jose gausu organinių rūgščių, vitaminų, mineralų junginių, rauginių medžiagų.

Lietuvoje auga dvi rūšys. Paprastoji smulkiauogė spanguolė gana reta. Soduose ir plantacijose auginama stambiauogė spanguolė. Šviežios uogos ir iš jų gaminami farmaciniai preparatai naudojami medicinoje.

Vadinamos pelkių vynuogėmis
Kai tik pirmas šerkšnas pabalina pelkių samanas, ryškiais ugnies raudonumo lašais sušvyti spanguolės, džiugindamos kiekvieną mėgėją. Nelengva rinkti uogas iš samanų, bet žmonės spanguoles noriai renka, daug priruošia žiemai.

Visą vėlyvą rudenį ir žiemą raistuose bei pelkėse vis dar raudonuoja spanguolių uogos. Jos nebijo šalčių, tad po sniego apklotu puikiai išsilaiko iki pavasario.

Raudonų uogų rūgštelė žmonių žinoma ir vertinama nuo seno. Mūsų močiutės iš spanguolių virdavo gardų kisielių, jų sultimis su medumi gydydavo peršalusius vaikus.

Neatsitiktinai spanguolės vadinamos pelkių vynuogėmis. Pagal organinių komponentų sudėtį vynuogės ir spanguolės labai artimos.

Spanguolės vartojamos šviežios, sirupams, sultims, girai, kisieliams, uogienėms ir želė gaminti, kaip įdaras saldainiams, rauginant kopūstus. Jos puikiai išsilaiko vos ne ištisus metus, nes jose yra bakteriocidinių ir benzoinės rūgščių.

Spanguolėse gausu vitaminų C, P, B1, B2, PP, karotino, pektinų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, fosforo, mangano, geležies, jodo, vario, sidabro, aliuminio. Spanguolės pasižymi antibakteriniu poveikiu.

Specialistai pataria uogas valgyti šviežias arba šaldytas, nes verdant suyra dalis antioksidantų.

Daug savybių spanguolėms priskiria liaudies ir oficialioji medicina: kraują stabdančios, uždegimą slopinančios, antitoksinės, antiskorbutinės ir kt.

Iš šviežių spanguolių gaminamas morsas, karščiuojantiems ligoniams, kamuojamiems troškulio.

Gydomosios savybės
Pačiuose seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose spanguolės jau buvo minimos kaip vaistinis augalas. Spanguolių sultimis gydė skorbutą, plaudavo įvairias žaizdas. Jos dar vadinamos vaistais nuo kosulio, yra puiki karštį mažinantį priemonė.

Tyrimais įrodyta, kad spanguolių uogose yra medžiagų, veiksmingai naikinančių puvimo, pūlinių bakterijas, taip pat daugelį parazitinių grybelių. Geriant spanguolių sultis didėja šlapimo rūgštingumas, tad jos tinka šlapimo takų ligoms gydyti, padeda išvengti akmenligės bei smėlio susidarymo inkstuose.

Liaudies medicinoje vartojamos ir šviežios, ir perdirbtos spanguolės – jų sultys, ekstraktai, gėrimai, gira. Spanguolių gira ir sirupai vartojami maiste sumažėjus vitaminų, taip pat po sunkių ligų, operacijų, traumų. Spanguolių preparatai vartojami nuo įvairių uždegimų, sukeliančių aukštą temperatūrą.

Spanguolių tepalas ypač veiksmingas gydant odos ligas. Du valgomuosius šaukštus gerai sunokusių uogų reikia sutrinti ir išspausti per marlę. Sultis sumaišyti su lanolinu bei vazelinu po 50 g. Paruoštą tepalą reikia laikyti šaldytuve.

Spanguolių sultys
Iš uogų galima pasigaminti sulčių: uogas reikia sugrūsti mediniu grūstuvu ir išspausti. Išspaudas sumaišyti su vandeniu ir dar kartą išspausti. Po to sultis perkošti per marlę ir emaliuotame inde kaitinti iki 100 laipsnių, pasaldyti ir greitai išpilstyti į butelius arba stiklainius.

Maždaug prieš 10 metų mokslininkai nustatė naujų spanguolių sulčių gydomųjų savybių. Spanguolių sultys padeda moterims kaip profilaktinė ir gydymo priemonė esant šlapimtakių infekcijai. Poveikio mechanizmas kol kas dar visiškai neišaiškintas.

Ichakas Ofekas iš Tel Avivo medicinos universiteto jau daugiau kaip 20 metų tiria populiariąsias liaudies medicinos priemones. Savo naujausiame darbe Izraelio profesorius įrodė, kad dvi stiklinės spanguolių sulčių per dieną yra puiki profilaktinė priemonė moterims, sergančioms šlapimtakių infekcija. Tai paskelbta spaudoje.

Spanguolių sultys, išspaustos iš visai sunokusių uogų, stiprina ir tonizuoja visą organizmą, padeda pasisavinti maisto medžiagas, skatina seilių, skrandžio sulčių bei kasos sekreto išsiskyrimą. Šių uogų sultimis liaudies medicinoje gydomas gastritas, taip pat mažas skrandžio rūgštingumas.

Spanguolių sultis rekomenduojama gerti turint temperatūros, sergant peršalimo ligomis, cukriniu diabetu, medžiagų apykaitos sutrikimų sukeltu artritu, reumatinėmis ligomis bei podagra. Šių uogų sultys skatina šlapimo išsiskyrimą, tad jomis gydomos inkstų bei šlapimo pūslės ligos, hipertenzija, apsinuodijimai.

Jeigu jus kamuoja kosulys, rekomenduojama gerti spanguolių sulčių, sumaišytų su cukrumi ir medaus sirupu, po vieną valgomąjį šaukštą 6–8 kartus per dieną.

Spanguolių sulčių rekomenduojama kuo dažniau gerti sergant glaukoma – po pusę stiklinės 3 kartus per dieną, išmaišius sultyse valgomąjį šaukštą medaus.

Tačiau reikia atsiminti, kad spanguolių bei jų sulčių negalima vartoti žmonėms, sergantiems skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opalige, esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui.