Jeigu mūsų jūrų valstybėje pavyks iš lovos išlipti „teisinga, koja“ ir gauti nusipirkti atvėsintos (ne šaldytos) tuno filė, galima pabandyti paruošti šį tikrai ne prastą patiekalą.

Tunas dar yra vadinamas „jūros auksu“, turi ne tik visokių vertingų žmogaus sveikatai mineralų, bet ir baltymų. Visa bėda yra ta, kad tunas – žuvelė ne iš pigiųjų ir ne dažna. Todėl ant mūsų stalo patenka konservuota arba buvusi sušaldyta.

Jeigu nusipirkote tuno filė, tai žuvies valymas atpuola – lieka tik marinavimas. Gabalais supjaustę tuną dedame į reikiamo dydžio indą marinavimui. Ant viršaus pilame stiklinę vyno, du tris šaukštus medaus, du šaukštus aliejaus, įmetame keletą rozmarino šakelių, užberiame druskos arba pilame sojų padažo (pasirinktinai). Tuomet žuvies gabalėlius gerai apvoliojame marinate ir paliekame marinuotis šaldytuve. Kadangi garsioji Mikalda apie marinavimo trukmę nieko nepasakė, užteks ir poros valandų.

Kepame gerai įkaitintuose riebaluose iš abiejų pusių. Kepimui žinovai rekomenduoja sviestą, tačiau vengdamas sveikos gyvensenos apologetų represijų, verčiau nutylėsiu... Neperkepkite. Ši žuvis perkepimo itin nemėgsta!

Smidrus (šparagus) verdame pasūdytame vandenyje arba ruošiame garuose, jiems nupjaustę kietus storgalius. Sutinku, skamba triprasmiškai, bet jau kaip yra… Po 7-8 minučių smidrus traukiame iš verdančio vandens ir perpilame šaltu vandeniu. Esą šitaip jie geriau išsaugo žalią spalvą, nors aš asmeniškai didelio skirtumo nepastebėjau.

Iš anksto galima paruošti česnakinį padažą. Nedidelei valgytojų grupelei imame 2 šaukštus (kupinus) grietinės ir 1 šaukštą (kupiną) majonezo. Įspaudžiame 2 skilteles česnako, pagardiname smulkintais krapais bei druska. Gerai išmaišome.

Liko tik viską gražiai paserviruoti bei patiekti. Garnyrui tinka virti ryžiai. Daugelio manymu, šitaip paruošta neriebi žuvis – tunas – primena gerai savo sultyse ištroškintą veršieną. Gal ir taip… Tad gero apetito valgant jūros veršelį!

Į viršų