Su Lietuvos biblioterapijos asociacija bendradarbiavimo sutartis pasirašė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorius Bronius Maskuliūnas, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos skyriaus pirmininkė Regina Vertelienė. Įvyko pirmasis Šiauliuose praktinis poezijos terapijos užsiėmimas, kurį vedė Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė psichoterapeutė dr. Jūratė Sučylaitė ir Lietuvos biblioterapijos asociacijos valdybos narė, literatūrologė, žurnalistė, individualiosios psichologijos konsultantė Rasa Derenčienė.

Jūratė Sučylaitė atsakė į kelis „Šiaulių naujienų“klausimus.

– Kada ir kodėl sukurta biblioterapijos asociacija?
– Biblioterapija yra iš graikų kalbos žodžių biblion – knyga, therapê – pagalba, gydymas. Tai sveikatinimo būdas pasitelkiant literatūros kūrinius, kitaip tariant, sveikstama skaitant.

2017 m. lapkričio paskutinę dieną Klaipėdoje 30 žmonių pasirašė, kad būtų įsteigta Lietuvos biblioterapijos asociacija, išsirinkome 8 žmonių valdybą, aš tapau prezidente.

Lietuvoje daugėja žmonių, besidominčių biblioterapijos idėjomis: šitas procesas tęsiasi apie dvidešimt metų. Per pastaruosius du dešimtmečius biblioterapijos idėjos daug kartų pristatytos Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos ir Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos rengtuose patyrimų seminaruose, Lietuvos bibliotekose vyko nemažai renginių, skirtų biblioterapijai.

Manau, kad noras mokytis biblioterapijos metodų, dalytis patirtimi paskatino vienytis ir telktis į organizaciją. Be to, galima sieti su pilietine atsakomybe: žinome opias Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos problemas ir tai, kad vien medicina negali jų išspręsti. Keletas entuziastų prieš keliolika metų Kaune surengė poezijos terapijos seminarą, kuriame labai gausiai dalyvavo psichologai. Trijose Birštono viešosios bibliotekos konferencijose „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ dalyvavo daug bibliotekininkų, medikų, psichologų. Nuspręsta Lietuvos biblioterapijos asociaciją įsteigti Klaipėdoje, kai ten vyks Lietuvos mokslų tarybos remiamas tarptautinis seminaras.

– Kokią prasmę turi sutarčių pasirašymas su Šiaulių miesto bibliotekomis?
– Tai reiškia, kad šiauliečiai turės puikias sąlygas dalyvauti užsiėmimuose, projektuose, nuolatos bus informuojami apie edukacinius renginius. Pirmiausias uždavinys – padėti susiburti visiems, tikintiems meninio žodžio galia. Biblioterapija – ne vien skaitymas, ji apima ir pokalbius, ir rašymą. Siekiama padėti žmogui pasijausti sveikesniam, laimingesniam. Reikia ir literatūros, ir psichologijos žinių. Biblioterapijos metodus galima panaudoti ir pedagoginėje veikloje, ir klinikinėje praktikoje. Biblioterapijos negalima mokytis vien iš knygų, reikia praktikos: stebėjimų, išgyvenimų, savo veiklos ir kitų žmonių reakcijų analizavimo. Naujoji asociacija kelia sau tikslą: sudaryti sąlygas mokytis biblioterapijos to norintiems.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo biblioterapija?
– Baigiau mediciną, bet savo esybe esu humanitarė. Ieškojau psichologijos žinių, padedančių išgyventi, rinkausi psichiatriją. Bet realiame gyvenime nėra lengva derinti gydytojo ir menininko pašaukimus, ne kartą išgyvenau vidinį konfliktą. Kai buvau bebaigianti medicinos institutą, gydytoja psichoterapeutė Nijolė Goštautienė pasakė, kad eidama poezijos terapijos keliu galėčiau daugiausia padėti žmonėms. Tada dar negalėjau įsivaizduoti, kad pajėgsiu vadovauti grupelei žmonių. 1998 m. laimėjau ArtsLink stipendiją, skirtą Rytų ir Vidurio Europos menininkams. Keli mėnesiai praleisti JAV labai pakeitė mano gyvenimą, nes ten išdrįsau pasakyti, kas aš esu ir ką galiu. Po metų suradau JAV Nacionalinę interaktyviosios biblioterapijos asociaciją. Psichiatras Stivas Rojcewiczius man patvirtino, jog turiu eiti poezijos terapijos keliu. Vėliau jis tapo mano poezijos terapijos mokytoju. Edukologas ir menotyrininkas profesorius Albertas Piličiauskas ne tik skatino poezijos terapijos praktiką, bet ir ragino stoti į doktorantūrą. Tarp kitko, Artūras Lerneris, vienas iš biblioterapijos pradininkų, irgi iš Lietuvos.

– Ar tokie užsiėmimai tinka tik mėgstantiems poeziją?
– Nebūtinai. Į seansus ateina žmonės, kurie nori spręsti savo psichologines problemas, pavyzdžiui, našlės ar priklausomybių turintys asmenys. Mėgti poeziją nebūtina. Žinoma, jeigu kategoriškai nusistatęs prieš – nieko gero. Praktikoje pasitaikė, kad iki tol neskaitęs vaikinas klausė, ar gali pats bibliotekoje susirasti ir panašiai skaityti. Be abejo, gali. Vedančiam svarbu žinoti, kokia auditorija. Tie skaitymai nukreipia į psichologinį augimą. Poezija – kelias prakalbinti sielą. Žmonės ilgisi gilesnių pokalbių. Praktiškai sveikiems užtenka sustoti, iš naujo pažvelgti į pavasarį, į tai, koks grožis už lango.  Pasitenkiname 3–5 susitikimais. Pastebėjau, jei grupė ta pati, po trijų susitikimų kyla bendravimo kokybė. Jeigu yra gilesnių psichikos sutrikimų, prireikia ir 2 metų. Puiku, kai be jokių vaistų pasiseka išgydyti.

– Kaip tinkamai atsirinkti skaitomus tekstus?
– Kartais labai didelė pagalba sau – padėti į lentyną psichologines knygas ir pradėti skaityti noveles ar romaną.

Nuolatinis savo gyvenimo apmąstymas ir perdėtas racionalumas gali užblokuoti visumos pajautą ir nieko neduoti. Yra jausmai, jų nevalia ignoruoti, esame ne tik mes, bet ir pasaulis šalia mūsų, kurį reikia atrasti.

Meninės literatūros skaitymas atplėšia nuo stresą keliančių minčių – tai jau gerai. Gali išlaisvinti iš prietarų, klaidingų įsitikinimų, kad už tave kiti yra geresni, padidinti savivertę. Pavyzdžiui, asmenį, sielvartaujantį dėl artimojo netekties, gali sustiprinti Alės Rūtos eilėraščiai. Jaunam žmogui atradimu gali tapti Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“. Man labai tinka V. Mykolaitis- Putinas, J. Strielkūnas, L. Andriekus. Praktika rodo, kad laimime su klasika. Jei kūrinys labai sudėtingas, metaforiškas, – sunku. Žmogus nori atpažinti savo išgyvenimus, patirtį. Kūrinys turi būti suprantamas ir atsakantis į daugelį egzistencijos klausimų, suteikiantis vilties.

Biblioterapija ar poezijos terapija – tai žodžių žaismas. Ne taip svarbu, ką skaityti, bet į vieną eilėraštį sutelpa daug daugiau egzistencinės išminties negu į pusės puslapio prozos tekstą. Eilėraščio skaitymui reikia mažiau laiko: vienos valandos terapiniuose susitikimuose laikas labai greitai lekia, o reikia išgirsti visus.

Aš esu interaktyviosios biblioterapijos atstovė, man svarbu ne tik knygos turinys, bet ir terapinis bendravimo procesas grupėje, kurį lengvina skaitomas kūrinys. Svarbu ir paties skaitymo kokybė: skaityti neskubant, protu ir širdimi. Naujų atradimų gali suteikti skaitymas balsu, o svarbiausia terapijoje – dalytis mintimis.

– Ar visada terapijos seansus baigiate savo eilėmis?
– Terapijos metu paprastai neskaitau savo kūrybos, nebent to paprašo klientai, baigiantis susitikimui, kaip šį kartą. Terapijoje kartais griebiuosi poetinės improvizacijos, čia pat gimstančio poetinio teksto, į visumą susiejančio visų mintis. To pavyzdį irgi matėte. Manau,  įdomiau yra klausytis ekspromtu sukurto teksto negu mokytojiško terapinės valandos apibendrinimo.

– Užsiėmimo metu vis pabrėžėte – nėra klystančių. Ar visada taip?
– Kartais tenka ieškoti tiesos. Savižudybės idėjai negali pritarti, pasitaiko grupių su stipriu negatyvu. Reikia profesionalumo. Nieko negali numatyti. Kartais patenku į situacijas, kai nieko nežinau. Tokiu atveju iš kažkur ateina poetinio mąstymo žodžiai, jie nuskaidrina ir atrandu, ką turiu daryti kaip terapeutė. Tie iškalbami eilėraščiai lieka neužrašyti, bet nusėda į pokalbio dalyvių sielas. Toks ir yra tikslas.

Poezijos terapijos patirtis
Biblioterapijos asociacijos valdybos narė B. Šimkūnienė prieš pristatydama seminaro vadoves perskaito ištrauką iš M. Buroko eilėraščio: „Knygos yra mano takeliai ir sodas / prieglobstis ir ligoninė (…) lukštenu  eilėraščių vaistus  glotnius  it akmenukai  prie Juodosios.“ Tinkama pradžia, ypač žinant, kad netrukus Knygos diena.

Psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė išdalija visiems Volto Vitmeno eilėraštį. „Šis stalas yra padengtas lygiai visiems...“ Skaitome tyliai. Balsu perskaito seminaro vadovė, tada dalyviai kiekvienas po eilutę ar dvi – balsu, nes garsinis skaitymas paveikus, žadina mintis. Skiriamos kelios minutės apgalvoti, kokias mintis sukėlė tekstas. Iš pradžių labai reikia padrąsinimo, nes grupėje dar slepiasi nejaukumo šešėlis – vieni kitų nepažįstame. Paskui pasiūloma išsirinkti eilutę arba kelis žodžius ir išplėtoti mintį. Kelios minutės susimąstymo ir atsiveria kūrybinė erdvė. Vienas po kito skaitome savo sukurtus tekstus. Visai neblogai sekasi, pavyzdžiui: „Ar stebina dienos šviesa? / Tai tu mane stebini. / Tavo žodžiai, šią valandą ištarti, / Rytoj sudygs mano sieloj. / Gal ne rytoj – / Bet pražys.“

Vadovė nieko nepeikia ir negiria. Kai kurių posmus palydime plojimais. Paskui išrenkame po eilutę iš savo perskaitytų tekstų ir vėl kuriame. Vienų posmuose humoro gaida, kituose – nuoskauda, trečiuose trykšta gyvenimo džiaugsmas. Vadovė reziumuoja: „Grožis ateina iš visai paprastų dalykų. Svarbiausia – leisti sau kalbėti. Tarsi iš butelio ištrauktume kamščius. O buteliuose – ašaros.“ Paskui perskaito savo ekspromtu sukurtą eilėraštį. Tuo pačiu principu – pavartodama mūsų pasiūlytas eilutes. Rezultatas – vienos dalyvės liūdesį reiškiantis lagaminas pavirsta kelione į šviesą.

Kita dalį vedė R. Derenčienė. Ant grindų išdėliojo atvirukų. Išsirinkome po vieną. Užduotis: parašyti stulpeliu 1, 2, 3, 4 žodžius į kiekvieną eilutę. Paskutinėje eilutėje pavartoti žodį „aš“. Rezultatas – eilėraštis, kuriuo apibūdini save, savo nuotaiką.

J. Sučylaitės teigimu, tai dar nebuvo tikra terapija, tik pusantros valandos žaidimas. Turėtume sėdėti ratu, kad matytume vienas kitą, kad atsivertume. Kurdami tekstus, mokėmės atpažinti, įvardyti savo jausmus, atverti savyje tai, ko bijai. Ar pavyko? Buvo labai įdomu.

Po seanso einu per senąjį parką, kuris iki šiol atrodė niūrus, apleistas. Baltai švyti ožkabarzdžių plotelis, senosios skulptūros irgi lyg  pašviesėjusios, o virš galvos išgirstu nuolatinių parko triukšmadarių balsą: –  Gerrra… gerrra…

J. Sučylaitė: „Biblioterapija ar poezijos terapija – tai žodžių žaismas. Ne taip svarbu, ką skaityti, bet į vieną eilėraštį sutelpa daug daugiau egzistencinės išminties, negu į pusės puslapio prozos tekstą.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.