Kai lankome Gedimino kalną, mūsų šalies laisvės ir stiprybės simbolį, skaudžiai pliki jo šlaitai jau nebeliūdina. Kalnas ilgus metus kantriai saugojo skaudžią paslaptį – išniekintus 1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vadų ir dalyvių kūnus. 20 garbingų vyrų, mūsų ir kaimyninių šalių laisvės kovotojų, pagaliau iškilmingai palaidoti Vilniuje, Rasų kapinių koplyčioje. Apie tai, kaip vyko sukilėlių kūnų paieška ir identifikavimas, šiauliečiams Chaimo Frenkelio pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus archeologas Gytis Grižas.

Atsitiktinumų virtinė
2016 m. vasarį nuslinko pirmoji Gedimino kalno nuošliauža, spalį – grėsmingai nušliaužė didelė šlaito dalis. „Išlindo suskilę, sutrūkinėję rostverkai – kalno sutvirtinimo grandys,  – pradėjo pasakojimą G. Grižas. – Ačiū Dievui, kad ne visas kalnas jais buvo sutvirtintas.“  Tie rostverkai labai pavojingi kalną gelbstintiems darbininkams. Nutarta pilies aikštelės viduryje įrengti polių inkarą, prie jo lynais pritvirtinti rostverkus. Darbai užsitęsė iki 2017 m. sausio.

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai darbą pradėjo tik sausio pradžioje. „Ką tik pasnigę, visai gražus oras. Tąsyk kolega Valdas Steponaitis, buvęs šiaulietis, sakęs: „Na, vyrai, kasime kokias tris dienas...“ – prisimena G. Grižas. – Kasėme visą mėnesį.“ Jau pirmosiomis dienomis archeologai rado palaikus – pakartas vyras, surištomis rankomis už nugaros, apipiltas kalkėmis. Pakasinėję piečiau, rado dar tris vyrus, užkastus vienoje duobėje. Vasarą pratęsė tyrimą arčiau bokšto į vakarus. Rado 3 duobes. Kasinėjimai tęsėsi ir kitais metais.

Pasak G. Grižo, archeologai 2017-2018 m. tyrė apie 170 kv. m ploto teritoriją. 14-oje duobių rasta 20 palaikų. Vienoje duobėje buvo užkasti trys, keturiose – po du ir 10 duobių – po vieną žmogų. Vyrai buvo nuo18 iki 53 metų amžiaus. Anot G. Grižo, visi jie sumesti buvo į duobes, užkasti  netaisyklingoje padėtyje, kai kurie už nugaros surištomis rankomis, kai kas su maišu ant galvos. Palaikai apipilti kalkėmis.

Keliuose kapuose buvo aptikta kulkų ar jų fragmentų. Šalia palaikų rasta  sagų, sagčių, katalikiškų kryželių, sidabrinių medalikėlių. Dauguma medalikėlių buvo su Aušros vartais, Šnipiškių koplytėle, stovėjusia Kalvarijų gatvės pradžioje. Tai rodė, kad palaikai yra XIX a. vidurio, daryta prielaida, jog kalne užkasti 1863 metų sukilėliai. Laukė kruopštus istorikų, antropologų, teismo medicinos ekspertų darbas, dokumentų analizė, faktų gretinimas.

Egzekucijos Lukiškių aikštėje
Sukilėliai 1863-1864 m. siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemę. Lietuvoje sukilėliai ypač akcentavo kovą dėl varžomų Katalikų bažnyčios teisių, o Baltarusijoje sukilimas ir jo lyderis Konstantinas Kalinauskas siejami su modernios baltarusių tautos formavimusi. Sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų.
Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. 1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui.

Pasak G. Grižo, pirmieji sukilėliai buvo sušaudyti. Nušauto asmens kūnas būdavo užkasamas čia pat – aikštėje paruoštoje dubėje. Per tą vietą pražygiuodavo apsaugos dalinys. Naktį auką išveždavo užkasti slaptoje vietoje. Pakorimas, M. Muravjovo, įsitikinimu, buvo veiksmingesnė atgrasymo priemonė, pakartasis per dieną kybodavo aikštėje, tik naktį buvo nuimamas ir užkasamas.

Gedimino kalnas nužudytiems sukilėliams slėpti buvo tinkama vieta, nes tuomet tai buvo uždara teritorija. O būtinybe slėpti kovotojus valdžia įsitikino, kai žmonės ėmė lankyti S. Konarskio palaidojimo vietą.

Pirmasis sušaudytas Lukiškių aikštėje kunigas Stanislovas Išora, kuris, kaip ir Raimundas Ziemackis, bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą. Tokių kunigų, pasak G. Grižo, buvo daug, tačiau pasirinkti šiedu, kaip būdas parodyti, jog valdžia, baudžianti kunigus, yra labai stipri.

Identifikavimo detektyvas
„Pagal turimus istorinius duomenis, buvo žinoma, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmė įvykdyta 21 sukilėliui. Sukilėlių tapatybes atskleisti padėjo ir egzekucijų kalendorius, nes tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo užkasami vienoje duobėje“, – sakė G. Grižas.

Archeologas paaiškino, kaip buvo identifikuojami palaikai. Išstudijuoti bausmės vykdymo dokumentai, sugretinti duomenys, kiek tą pačią dieną pakarta ar sušaudyta, koks maždaug nužudytųjų amžius. Buvo žinomos tik 8 asmenų fotografijos. Pavyko rasti kai kurių gyvų arba mirusių giminaičių, kad galėtų palyginti DNR. Svarbi buvo bet kokia informacija, prisiminimai apie sužeidimus, persirgtas ligas, ūgį, amžių ir pan.

Pavyzdžiui, sąraše buvo vienas atvejis, kai sušaudyti du: kunigas Raimundas Ziemackis ir bajoras Albertas Liaskovičius. Atitiko amžiaus skirtumas, Liaskovičius perpus jaunesnis, be to, sutapo jo kaukolės sugretinimas su fotografija. R. Ziemackio giminaitis, Vilniaus universiteto profesorius K. Ziemackis palaidotas Bernardinų kapinėse. Iš kapo paimti mėginiai parodė aiškią giminystę su vyresniuoju asmeniu, t. y. R. Ziemackiu.

Kitas įdomus atvejis, kai vienoje duobėje, remiantis DNR, rasti artimų giminaičių palaikai. Nužudytųjų sąraše – broliai Aleksandras ir Juozapas Revkovskiai. Prie jų palaikų rastas sidabro medalikėlis – vienoje pusėje Aušros vartai, kitoje Kristus, nešantis kryžių. Beje, faktas, kad visi rasti medalikėliai sidabriniai, rodo užkastųjų asmenų  statusą, nes nebuvo eiliniai valstiečiai ar miestiečiai nešiojo alavinius medalikėlius.

Archeologas papasakojo apie ypatingesnį atvejį, kai asmenį nustatyti padėjo istoriniai duomenys apie sužeistąjį. Duobėje rastas kūno ir drabužių klosčių atspaudas kalkėse. Antropologai nustatė, kad kūne buvo šešios šautinės žaizdos ir dvi durtinės, be to, jos gijo, vadinasi, žmogus kurį laiką kalėjo. Tai buvo Vladislovas Nikoliajus. Jis – liuteronas, todėl medalikėlių neturėjo.

Kai kur duobes iškasti kliudė pamatai. Pavyzdžiui Boleslovas Koliško buvo užpiltas tais pačiais išdaužytų pamatų akmenimis, o sušaudytas Julijonas Lesnevskis užkastas kojas statmenai atrėmus į pamatus. Jį atpažinti padėjo nuotrauka.

Tarp sukilėlių buvo ir rekrūtų, pabėgusių iš carinės armijos. Tai patvirtino sagos, petnešos, rastos prie Kazimiero Sičiuko ir Jokūbo Čekanos palaikų.

Mįslę užminė keista duobė, kurioje rasta tik sagtelė, kelios sagos, dešinės rankos kaulas, kalkėmis aplieti pėdos kaulai, aplinkui pribarstyta rankų ir kojų pirštų. Pasirodo 1916 m. įrenginėjant žaibolaidį, iškasta kaulų, jie garbingai sudėti Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. Remiantis prisiminimais, palygintos duobėje rastos liekanos ir Rasų kapinėse palaidoto Aleksandro Dolevskio DNR. Nustatyta, kad tai sukilėlio Tito Dolevskio, Z. Sierakausko žmonos brolio, palaikai.

Atvedė žiedas
Jau minėta, kad pirmoje duobėje rastas jaunas vyras už nugaros surištomis rankomis, su dvipusiu medalikėliu. Jo viduje šv. Kazimieras ir Nukryžiuotasis Jėzus. Kaukolės ir nuotraukos sugretinimas parodė, kad tai K. Kalinauskas, kuriam mirties bausmė įvykdyta vėliausiai – 1864 m. kovo 10 d.

Nesunkiai identifikuoti kito jauno vyro, maždaug 30 metų amžiaus, palaikai. Ant piršto buvo auksinis žiedas su lenkišku įrašu: „Zigmantas, Apolonija, 1862“. Su šiuo žiedu Z. Sierakauskas buvo įsiamžinęs vienoje iš paskutinių nuotraukų. Sugretinus kaukolę ir nuotrauką, prielaida patvirtinta.

G. Grižas papasakojo istoriją,  kai po vestuvių viešint Paryžiuje, Z. Sierakausko žmona Apolonija Dalevskytė pametė vestuvinį žiedą. Baimindamiesi negeros lemties jaunavedžiai pasidarė kitą žiedą ir jį palaimino. Žiedas pasitarnavo asmenybei atpažinti, patvirtino, kad Gedimino kalne paslėpti svarbiausių sukilimo vadų kūnai.

Žvilgsnis iš XIX amžiaus
Vienoje duobėje rasti trijų asmenų palaikai. Nustatyta, kad 1863 m. rugpjūčio 28 d. pakarti Janas Benkovskis, Eduardas Čaplinskis, Jonas Marčevskis už pasikėsinimą į Vilniaus bajorą Aleksandrą Domeiką. Sukilimo komitetas jam skyrė mirties bausmę už bendradarbiavimą su caro valdžia.

Pasikėsinimas nepavyko, bajorą tik sužeidė, o J. Benkovskiui teko sprukti iš miesto. Kadangi jis buvo rudaplaukis, policija išgaudė visus miesto rudaplaukius. Nors J. Benkovskis persidažė plaukus, geležinkelio stotyje buvo sučiuptas, sugauti ir jo bendrininkai. Visi kūnai sumesti duobėje, panardinti kalkėse. Vienam ant kaukolės gulėjo plyta. Ją nukėlus, kalkėse galima buvo įžiūrėti nosies formą, lūpas, smakrą. Padarius atlieją, atkurtas E. Čaplinskio veidas. ,,Tai sukilėlio žvilgsnis iš XIX a., – sakė G. Grižas. – jis turėjo būti užmirštas, bet galime pajausti jo dvasią.“

Tik vienoje duobėje rastas škaplierius, nes organika greitai sunyksta. Šalia gulėjo sagtis su 1862 metų data. Čia užkasti pakartų Ignacijaus Zdanovičiaus ir Mečislovo Dormonovskio palaikai. Atpažino fotosugretinimo būdu. Be to, ant M. Dormonovskio galvos buvęs maišas, kurio atspaudas matėsi kalkėse, liudija, kad aukas kardavo ir į duobę įmesdavo su maišu ant galvos.

Neįmintos mįslės
Vienoje duobėje gulėjo tą pačią dieną pakarti jaunuoliai Juozapas Jablonskis ir Karolis Sipavičius. Nėra nei giminių, nei nuotraukų, neaišku, kuris yra kuris.

Prie vieno vyro, įmesto veidu į duobę, buvo net 4 medalikėliai. Vienas jų – stačiatikių su šv. Varvaros ir Aleksandro Nevskio atvaizdais. Gali būti, kad jame slėpta širdžiai brangi relikvija, medalikėlis kažkodėl sulaužytas. Visos Henriko Makoveckio relikvijos rastos medžiaginiame maišelyje, tarp jų mažas popierėlis su labai smulkiu įrašu. Kol kas mokslininkams nepavyko jo perskaityti.

Iki šiol nerastas sukilimo dalyvis kunigas Stanislovas Išora. Jo giminės dar gyvi, gauti jų DNR mėginiai, tačiau nė su vienais iš palaikų jie nesutapo. Taigi tarp atrastųjų palaikų jo nėra. Yra išlikęs vienos moters liudijimas esą ji mačiusi, kad kunigas R. Zemackis po egzekucijos palaidotas Trijų kryžių kalne. Gal ji supainiojo pavardes, juk buvo praėję daug laiko – pasvarstė archeologas.

„Vis dėlto 20 narsių vyrų jau ramiai ilsėsis Rasų kapinėse, o mes turėsime dar vieną iškilmingą vietą, kuri svarbi ne tik mums, bet ir mūsų kaimynams – Baltarusijai, Lenkijai, Ukrainai“, – baigdamas paskaitą sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Gytis Grižas.

2019 12 04 13

Gedimino kalnas.
Autorės nuotr.   

Į viršų