(Tęsinys)                                                               
Prisijungę prie nuolatinio keliautojų, šerpų ir nešikų srauto kelyje į Everestą, vedantį į turgaus miestą Namche Bazar (3440 m) ir už jo esančią pagrindinę bazinę stovyklavietę, priartėjome prie Tengboče vienuolyno (3870 m).

Praeiname tradicinius vartus, sukrautus iš akmenų, po to nusileidžiame prie Tengboche vienuolyno. Pats vienuolynas su maldų vėliavėlėmis, stupomis ir Mani rašmenų akmenimis buvo įkurtas 1916 m. kaip meditacijos centras. 1989 m. jis buvo sudegęs, tačiau vėl atstatytas. Jo auksinės bokšto viršūnės spindi ryškioje kalnų saulėje. Vienuolynas yra kalvos viršūnėje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Dudh Kosi upę ir Inja Khila slėnį. Iš čia Everesto peizažas yra žavus ir nepaprastai stulbinantis su didinga viršūne, šaunančia aukštyn virš snieguotų kalnų keterų, kurios jungia Lhotse ir Nuptse ir kitas žemesnes viršūnes.

Šis vienuolynas įsikūręs viduryje didžiulės nuostabios pievos, aukštai ant kalnagūbrio, apjuosto rododendrų giraitėmis ir lyg sienomis apsuptas didingomis Himalajų viršūnėmis. Štai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, kur tarsi pats kosmosas nusileidęs į žemę, ir stūkso slėpiningas ir nepakartojamas Himalajų stebuklas – Tengboče vienuolynas.

Šiame budistų vienuolyne vienuoliai skaito mantras, vyksta įvairios apeigos, šventės, medituojama. Maldininkus traukia maldos ratai ant vienuolyno sienos. Norintys gauti palaiminimą turi sukti juos pagal laikrodžio rodyklę. Prie vienuolyno guli krūvos akmenų su iškaltais ant jų žodžiais: „Om mani padme hum“. Šalia jų aukštos kartys, apraišiotos įvairiaspalvėmis maldų vėliavėlėmis. Tengboče vienuolyne ilgai buvo saugomas sniego žmogaus skalpas ir letena. Dabar šias relikvijas primena nuotraukos ir įvairūs piešiniai.

Apsistojome šalia Tengboche vienuolyno pastatytame viešbutėlyje, pro kurio langus atsiveria įstabiausios Himalajų vietos: Ama Damblam (6856 m), Nuptse (7879 m), Lhotse (8516 m) ir kitos viršūnės. Kelios dienos buvo skirtos aklimatizacijai, kad kūnas priprastų prie aukščio ir išretinto oro.

Aplankėme  Tengboche vienuolyną, klausėmės budistų vienuolių skaitomų mantrų, įvairiais muzikos instrumentais išgaunamų garsų ir taktų. Žavėjo tamsiai raudonos spalvos apdarais vilkintys vienuoliai, jų  atsidavimas apeigoms ir  ritualams. Čia galėjome iki valiai medituoti, pasisemti slypinčios Himalajų kosmoso energijos ir galių.

Pabuvojęs šioje vietoje ir aš pajutau jos stiprų poveikį, spinduliuojančią kalnų energiją.  Užmigęs vienoje iš netoli vienuolyno esančių nakvynės namų, nubudau jau po vidurnakčio nuo keisto vidun besismelkiančio garso. Negalėdamas užmigti išėjau į lauką. Danguje švietė magiškas mėnulis, savo šalta šviesa išryškindamas snieguotas ir paslaptingas viršūnes. Nuo aukščio išretinto oro, slėgio ir nesiliaujančio keisto garso, sklindančio tarsi iš žemės gelmių, svaigo galva, kūnas, dvasia tarsi ištirpo erdvėje. Pajutau didelį susijaudinimą, širdį ir jausmus užliejo nenusakomo gerumo banga. Pripratusios prie tamsos akys pagaliau įžvelgė viename iš vienuolyno langų stovintį jauną vienuolį.  Jis rankose laikė pusiau apvalų, mėnulio šviesoje blizgantį daiktą, kurį pridėjęs prie lūpų išgaudavo tuos paslaptingus ir duslius garsus.

Pagaliau supratau, kad vienuolis rankose laiko didelę jūros kriauklę, kurią pūsdamas išgauna tuos savitus, mane paveikusius garsus. Nuo įspūdžių, vibracijos, paslaptingo garso, mėnulio šviesos, didingų viršūnių poveikio ir atsivėrusios beribės kosmoso erdvės ir staiga užplūdusios energijos pajutau pakylėjimą, jaudulį, dingo visos fizinės ir dvasinės negalios, apėmė ypatingas pakilimas, tarsi nušvitimas.

Sąmonę perskrodė netikėta mintis: ŠAMBALA, ŠAMBALA. Nežinau, kas tai buvo. Patyriau tokį jausmą, lyg čia būčiau stovėjęs amžinybę, o laikas sustojo. Nežinau, kiek laiko taip prastovėjau apimtas tokio jausmo ir reginio, akimirkos žavesio ir Himalajų didybės. Tą akimirką praeitis ir ateitis nustojo savo galios. Nebeliko ambicijų, planų, vilčių, kaip ir baimių. Visi penki pojūčiai pranyko protą užliejančioje esaties akimirkoje.

Taip ir liko mįslė, ar tai buvo Šambala, ar ypatinga būsena, savitaiga, akimirksniu parodžiusi kelią į slėpiningą Šambalos pasaulį. Tik vėliau atsitokėjęs supratau, kad kiekvienas iš mūsų širdyje turime savąją ŠAMBALĄ, tik ne kiekvienam lemta surasti kelią į jos pasaulį. Himalajai neskuba atverti savo paslapčių ir parodyti savo galių tiems, kurie tuo netiki. Reikia tikėti Šambala ir norėti surasti kelius į jos pasaulį. Anot lamų, Šambalą piurmiausia reikia rasti ne geografiškai, o dvasiškai.

Khumbu regione, Sagarmatos nacionaliniame parke, kuris įsikūręs Himalajuose, iš viso per dešimt dienų sudėtingais ir pavojingais kalnų takais nuėjome daugiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų. Parko būstinė ir turizmo centras įsikūrę Namche Bazar kaime, kuris yra pagrindinis kultūrinis Himalajų kalnų vedlių – šerpų centras. Dramatiškuose, įspūdinguose parko kalnuose, ledynuose ir žemumos slėniuose dominuoja pietinės Himalajų pusės kraštovaizdis.

Orai nelepino, buvo karšta ir drėgna. Šalies klimatą lemia musonas, pučiantis nuo birželio iki rugsėjo pabaigos.

Musonas atneša gausų lietų, dėl kurio stipriai padidėja vandens lygis upėse, kalnų takai tampa sunkiai praeinami. Tad geriausia Himalajuose keliauti nuo spalio vidurio iki gruodžio, trumpesniems žygiams geriausias laikas nuo kovo iki gegužės mėnesio. Nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio čia – musoninių liūčių laikotarpis. Nuo gruodžio iki vasario pabaigos Nepale – žiema. Vasarą Katmandu slėnyje, jo įlomose temperatūra svyruoja tarp trisdešimties ir keturiasdešimties laipsnių karščio, ir pamažu krinta artėjant prie Himalajų viršūnių, padengtų sniego ir ledo apklotu.

Kalnai diktuoja savo dienotvarkę. Neišvengiama kelionės po Himalajus dalis yra ankstyvas atsikėlimas. Kėlėmės su saule, anksti stojome nakvynei. Tokia taktika garantavo palankiausias sąlygas žygiuoti ir laisvas vietas kalnų užeigose, kurias per keliautojų antplūdį prižiūri vietos gyventojai. Vietiniai su mumis sveikinosi Nepale įprastu pasisveikinimu „namaste“ – (nepalietiškas pasveikinimas, reiškiantis „lenkiuosi tau ir sveikinu dieviškumą tavyje“) – sudeda rankas lyg maldai ir linkteli. Tokie pasveikinimai mus lydėjo viso žygio po Himalajus, metu.

Pailsėjęs ir sukaupęs jėgas mūsų grupės branduolys patraukė Everesto bazinės stovyklos link. Šis žygis tęsėsi kalvomis, kertant upes, slėnius ir kaimus. Kirtome ne vieną kalnų perėją su plevėsuojančiomis maldų vėliavomis, ryškiai dažytais maldų malūnais ir apgriuvusiomis stupomis. Lėtai kopdami į viršų, sutikome jakų ir ožkų bandų piemenis, didžiuliais malkų ryšuliais ant nugaros nešančių moterų, turistus lydinčius šerpus.

Nakvynė, po to kitą dieną vėl žygis kalnų takais ir vėl vakare nakvynė kituose užeigos namuose (tea hous‘es), ir taip visą žygio laiką. Nakvojome ne tik užeigos namuose, bet ir stovyklavietėse, todėl aplankėme tolimesnes Himalajų vietoves. Po kelių nelengvų dienų užkopus į reikiamą aukštį, pakliuvome į nepaprasto grožio baltų ir raudonų žiedų rododendrų giraites, pro kurių šakas iš visur matėsi Everestas.

Himalajų kalnų šlaitai išraižyti nedidelėmis terasomis. Šios žmonių rankomis supiltos terasos suteikia kalnų šlaitams ypatingą koloritą ir išskirtinumą. Jose auginami kviečiai, džiutas, citrusai, bananai ir daržovės. Per metus kai kurių kultūrų nuimami trys derliai. Nepale daug aukštų kalnų ir sniego, ir ši kelionė leido pajusti tikrą Himalajų dvasią ir jų kalnų grožį.

Žygis po Nepalą ir Himalajus iš viso tęsėsi dešimt dienų. Keliavome Sagarmatos nacionalinio parko trasa – gana siauru takeliu, kuriuo aukštyn ir žemyn traukia keliautojų grupelės ir alpinistų ekspedicijos, nepaliečių raginami jakai, apkrauti nešuliais, ir pavieniai nešikai, tempiantys už save sunkesnius nešulius.

Kelionės išbandymai laukė vis sunkesni, kelias kilo vis aukštyn, patirti įspūdžiai buvo nepakartojami. Žygyje nuo prakaito buvo permirkę marškinėliai, nors gręžk. Kelios žygeivės neišlaikusios išbandymų, patraukė atgal, paklydo trasoje, bet paskui viskas baigėsi laimingai, jos vėliau susirado stovyklą.

O grupė kilo toliau į kalnus. Trijų kilometrų aukštyje baigėsi miškas ir prasidėjo sniego zona. Kopti darėsi vis sunkiau. Kuo aukščiau tuo vis labiau retėjo oras, buvo sunku kvėpuoti. Žygis iš Luklos į Namche Bazarą truko daugiau kaip šešias valandas. Pakeliui kirtome sraunią kalnų upę Dudh Kosi (pieno upė) ir jos intaką Kusum Kholą, rytuose matėme Usum Kangru (6369 m) viršūnę.

Toliau keliavome rododendrų mišku per slėnį į šiaurės vakarus, kur virš miškingų keterų iškilusios Nupla (5885 m) ir Kongde Ir (6093 m) viršūnės. Takelio posūkyje atsivėrė didingai iškilusi Thamserku (6808 m) viršūnė.

Iš Tengboče mūsų grupė leidosi Imja Khola, prieš tai pakilę, ir išilgai takelio patraukę į nedidelį Pangboche (3901 m) kaimelį. Čia aplankyta Pangboche Gompa – Khumbu seniausią vienuolyną (per 300 metų senumo). Visu didingumu atsivėrė Ama Dablam – viena iš labiausiai didingų viršūnių Himalajuose.

Toliau kalnų kelias vedė į Dingboche (4360 m), kurį juosia gražiausios slėnio vietos: Everestas, Lhotse ir Nuptse. Šių viršūnių vaizdą iš vienos pusės riboja Tawetse, iš kitos pusės Ama Dablam. Tiesiog virš keliautojų galvų iškilusios Kantega ir Thamserku. Užbaigiant 360 laipsnių kalnų panoramą iš vakarų supa Khumbla ir Kongde Ri. Toliau maršrutas kertant senojo ledyno vidutinę moreną atvedė į Tuglha gyvenvietę, įsikūrusią 4620 metrų aukštyje. Po poilsio keliauta į Lobuche (4930 m).

Visą kelią lydėjo įvairių viršūnių vaizdai Cholatse ir Lobuche, kurios apsuptos kontrastingo ir žavingo kraštovaizdžio. Žygeiviai judėjo Dhugla Ridge keteros skardžiu ir per moreną iki Khumbu ledyno, gėrintis Pumori ir Nuptse įspūdingais vaizdais. Takas ėjo šalia Khumbu ledyno, vingiuodamas per moreną palei Gorak Shep (5288 m) gyvenvietę.

Everesto bazinė stovykla (4930 m) įsikūrusi tarp ledyno ir aukščiausių pasaulio viršūnių, dviejų ledynų susikirtime ir prisiglaudusi kalnų: Lingtren (6697 m), Pumori (7145 m), Nuptse (7745 m) ir Everesto (8848 m) amfiteatre. Visų akys krypsta į Everesto masyvą. Jo uolėtos atramos tiesiai prieš keliautojus. Matosi šiuolaikinių ekspedicijų į Everestą bazinės stovyklos. Anksčiau tai buvo ežero stovykla, dabar žinoma kaip Gorek Shep. Daugybė snieguotų viršūnių užpildo erdvę, žemiau slėnyje išsidriekęs Hgozumba – didžiausias ledynas Nepale. Nepaprastos ežero spalvos užbaigia panoramą.

Grįžimas atgal. Leidžiamės į slėnį pro klasikinius šerpų kaimelius palei prekybinį Tibeto kelią. Praeiname įvairias Himalajų gyvenvietes, šventyklas ir miškus. Pakeliui apsistojame nedideliuose nepaliečių nakvynės namuose, įsikūrusiuose akmeninėse ar iš molio drėbtose trobelėse. Šie nedideli nameliai, išsibarstę kalnų atšlaitėse, prie takų.

Net pusketvirto tūkstančio metrų aukštyje įsikūrę kalniečių kaimeliai, pavienės sodybos ir kalnų užeigos. Jose galima gauti lovą nakvynei, karštos arbatos ir maisto, pasišildyti prie cilindro formos krosnelės. Palyginti didelė svetainė – valgomasis su krosnele viduryje, aplink kurią paprastai buriuojasi visi keliautojai ir šeimininkai, miegamieji kambariukai su mediniais gultais ir gana šiltais paklotais. Šiose kalnų užeigose buvo galima nusipirkti maisto, atsigerti karštos arbatos, sušilti prie židinio, pernakvoti.

Be poilsio ant gultų, šiltos krosnelės, o neretai ir dušo (viskas už 1-2 dolerius), turistai čia visuomet gali sočiai pavalgyti. Sušilti ir jėgas atgauti padeda masala tea – tradicinė prieskonių arbata, virta piene, arba tibetietiška sviesto arbata. Tai arbata, druska ir sviestas, išplakti specialia muštuve. Visa tai puodelyje dar sumaišoma su tsampa, vietinių girnomis sumaltais miltais. Šis karštas maistas turi daug kalorijų, kurios suteikia jėgų ir žvalumo šaltyje ir dideliuose aukščiuose.

Himalajuose ir jų priekalnėse dar verda labai skanias arbatas su imbieru, citrina ir medumi. Populiarūs pagrindiniai tradiciniai nepaliečių patiekalai: dhal bhat (lęšių sriuba, ryžiai ir daržovių karis), thukpa (tiršta sriuba iš makaronų su kiaušiniais, įvairių daržovių, prieskonių ir daržovių sultinio; gali būti aviena ar vištiena), momos (kepti ar garuose troškinti koldūnai su mėsos įdaru, į kurį dedama daug prieskonių).

Saulei nusileidus, temperatūra kalnuose greit krinta, todėl soti žygio vakarienė padeda atsigaivinti ir sušilti. Užeigos šeimininkai dar gamina skaniai iš ryžių, jakų mėsos ir pieno produktų. Čia galima gauti kokakolos ar net alaus. Tiesa, kuo aukščiau, tuo brangiau – 2-3 kartus.

Mūsų žygis tęsiasi dar į kitus du vienuolynus savarankiškai ir kelionė atgal į Katmandu per Namche Bazarą, šerpų gyvenvietę, įsikūrusią ant šoninio kalno šlaito beveik 3500 m virš jūros lygio link Luklos oro uosto.

Nuo vaikystės šerpai gano jakus ir ožkas aukštikalnių ganyklose, vaikšto per perėjas, kai kartais tenka kabarotis uolomis ir nešti sunkius nešulius ant savo kupros. Stebina šerpų sugebėjimas panešti sunkius neretai net 60 kg sveriančius nešulius. Stačiais ir klastingais kalnų takais jie kantriai tipena, tempdami už save didesnius krovinius. Šioje vietoje be šerpų, apsigyveno prekiautojai druska, gyvulių augintojai, žemdirbiai. Šiandien vietinių gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis – turistai, atvykstantis iš įvairių pasaulio šalių, tačiau nepaliečiai laikosi savo visuomeninių ir kultūrinių tradicijų. Kasmet rudens pradžioje vyksta šokių šventė, skirta kalnams pagerbti. Kaukėti lamos, pasipuošę spalvingais drabužiais, atlieka ritualinius šokius vaizdingų kalnų fone.

Kelionė atgal užtruko keturias dienas. Mūsų grupelė leidosi žemyn paskui jakų karavanus, lenkė po milžiniškomis naštomis sulinkusius šerpus. Leistis buvo sunkiau nei kilti į kalnus. Kaip aiškina mokslininkai, kopiant į viršų kampas yra didesnis. Taip yra dėl to, kad lipant žemyn prireikia daugiau energijos, nes raumenys privalo nuolat įsitempti ir stabdyti. Patyrę keliautojai ir alpinistai tai puikiausiai žino. Tad sugaišome kur kas daugiau laiko leisdamiesi nuo kalno nei kildami į jį.

Pagaliau pasiekėme kalnų oro uostą – Luklą (2800 m). Tai paskutinis mūsų žygio saulėlydis kalnuose, nes baigėsi trekas Himalajuose.

Lukla yra vienintelis oro uostas Everesto regione. Kasmet tūkstančiai alpinistų ir mėgėjų iš čia pradeda savo kelionę į Everestą. Vos 550 metrų ilgio Luklos oro uosto nusileidimo ir pakilimo takas, nutiestas 2800 metrų virš jūros lygio ir pasibaigiantis ties 700 metrų bedugne, laikomas vienu iš pavojingiausių nusileidimo takų pasaulyje. Skrydis iš šio oro uosto yra nepakartojamas. Žavi rytinių Himalajų kraštovaizdis ir aukščiausios pasaulio kalnų viršūnės.

(Bus tęsinys)

Tengboche vienuolyne.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Nepalietis berniukas Himalajuose, užeigos namuose
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
       

Maldos malūnai ir budistų simboliai Katmandu.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
       

Nepalo vaikai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.