Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje vasario 20 d. 17 val. atidaroma klaipėdiečio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) paroda „Iš(va)duota tikrovė“. Ekspozicijos pagrindą sudaro autorine technika sukurti darbai iš paskutinio jo kūrinių ciklo „Fotografika“ (2002–2007), beveik prieš du dešimtmečius prieštaringai vertinto ne tik kolegų, bet ir fotografijos kritikų. Parodą lydi praeitų metų pabaigoje išleistas pirmasis A. Dapkevičiaus kūrinių albumas, retrospektyviai pristatantis jo kūrybą nuo pirmųjų fotografijų, užfiksuotų 1960 m. iki koliažų, sukurtų paskutiniais fotomenininko gyvenimo metais. Šiauliuose šią parodą bus galima aplankyti iki kovo 11 d.

Iš(va)duota tikrovė – dviprasmė sąvoka, kuria siekiama įvardinti pagrindinę A. Dapkevičiaus eksperimentinių kūrinių idėją – užfiksavus realybę, išlaisvinti savo fantaziją ir leisti tikrovei keistis. Netarnaujant tiesai ir ignoruojant faktus. Kuomet formas kūrinyje dėlioja ne realybė, kaip įprasta fotografijoje, bet sodrių spalvų pliūpsniai, susimaišę su džiovintų augalų faktūromis. Naujai autoriaus pasirinktos priemonės kartais tik papildo fotografinį vaizdą, kartais jį keičia, o neretai ir visiškai užgožia. Tada jau nebelieka jokios galimybės suvokti fotografijos turinio, ant kurios užgimė naujas kūrinys. Taip paskęsta ne tik fotografija, bet ir tikrovė, o į paviršių iškyla regėjimai, vizijos, galbūt svajonės. Tai – savotiškas būdas išsilaisvinti nuo turinio diktato. Autorius, keturiasdešimt metų nepaleidęs iš rankų fotoaparato, ištikimai persekiojęs gyvenimą, kad galėtų įamžinti reikšmingiausius jo fragmentus, galiausiai to išsižada. Jis leidžia sau manipuliuoti tikrovišku vaizdu tol, kol realybė tampa beveik ar visai neatpažįstama, kol ji pavirsta jo paties fantazijos atvaizdu.

Šiandien galima teigti, kad A. Dapkevičius savo kūryboje buvo gana nuoseklus ir prie paskutinio kūrinių ciklo artėjo palaipsniui. Nors šis fotomenininkas beveik visą savo gyvenimą buvo ištikimas tradicinei fotografijai, išlaikiusiai pagrindinius Lietuvos fotografijos mokyklos principus, jis kategoriškai pasisakė prieš reportažą, jo vadinamą žurnalistinį stilių. Todėl savo kolegas dažnai kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo, filosofijos. Jis buvo įsitikinęs, kad fotografija yra nieko verta, jeigu ji grindžiama atsitiktinumu, viskas joje turi būti apgalvota ir sudėliota iki smulkmenų. A. Dapkevičius visą savo aktyvų kūrybinį periodą buvo išlaukto, gerai apgalvoto, dažniausiai surežisuoto kadro šalininku. Jis aktyviausiai reiškėsi kaip peizažistas, gerai buvo žinomas kaip romantiškų aktų ir išradingų natiurmortų autorius. Tačiau reportažinio metodo, kad ir kaip jį kritikavo, visiškai neišsižadėjo. Tai ypač būdinga jo fotografijų ciklui „Vaikai“ (1969–1989), kuriame gaudydamas iškalbingiausias vaikiško gyvenimo akimirkas, fotografas užsispyrusiai siekė vaizdo realistiškumo. Čia jam neprireikė jokios režisūros. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas, ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias fotografijų prasmes. Ir tai buvo tie reti atvejai, kai tikroviškas vaizdas visiškai tenkindavo autorių, todėl jis nesiimdavo jokių papildomų priemonių.

Jau septintajame dešimtmetyje A. Dapkevičius pradėjo aktyviau domėtis naujomis raiškos priemonėmis ir vaizdo manipuliavimo galimybėmis fotografijoje. Būtent tuo metu vienas po kito atsirado montažai, kuriuose kruopščiai dėliojami siužetai iš visiškai skirtingų tikrovės fragmentų. Kitas intriguojantis momentas A. Dapkevičiaus kūryboje yra tai, kad jis savo fotografijas sluoksniuodavo – vieną kadrą fotografuodavo turiniui, kitą – to turinio fonui užpildyti. Tokių „foninių“ kadrų, kuriuose buvo fiksuojami debesys, raibuliuojantis vanduo, žemė, pieva ir įvairios kitos faktūros, A. Dapkevičius buvo prikaupęs nemažai. Po to autorius tiesiog sulipindavo dviejų negatyvų kraštus lipnia juosta ir fotografiją atspausdavo jau iš „susluoksniuotų“ kadrų. Būtent tokiais atvejais jo jauni, tobuli moterų kūnai pasidengdavo medžių žievės ar smėlio faktūra, o į jūrą įsibridusios smuikininkės fotografija iki pat kraštų užsipildydavo kamuoliniais debesimis. A. Dapkevičius ieškojo naujų būdų ne tik koreguoti savo darbų turinį, bet ir suteikti juodai baltoms fotografijoms spalvas. Kaip ir kiti tų laikų fotografai, netrukus jis pradėjo fotografijas tonuoti, viražuoti, įvairiais cheminiais procesais suteikdamas joms skirtingų spalvų ir pustonių. Tačiau tada, spalvų pagalba jis siekė ne keisti, bet praturtinti fotografijos turinį, papildyti ją naujais prasminiais sluoksniais.

Žymiai radikalesnis posūkis A. Dapkevičiaus kūryboje įvyko tada, kai fotomenininkas liovėsi fotografuoti. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis pradėjo kurti visiškai naują kūrinių ciklą, kurį pavadino „Fotografika“. Šįkart autoriaus pasirinktas kūrybos metodas nustebino visus. A. Dapkevičius iš savo archyvų atsirinkdavo senas fotografijas, spausdintas prieš kelis dešimtmečius ir ant jų sukurdavo visiškai naują kūrinį. Tam pasirinktos priemonės – flomasteriai, guašas, džiovinti augalai ir kt. lig tol jam buvusios visiškai svetimos, tapo pagrindine jo raiškos priemone. Šio fakto tikrai negalima prilyginti tiems atvejams, kai tapytojai užtapydavo anksčiau sukurtus kūrinius. A. Dapkevičiaus tikslas nebuvo sunaikinti savo archyvinius darbus. Kaip autorius teigė viename interviu, jis siekė papuošti savo fotografijas, pateikti jas kitaip, eksperimentuojant ir apjungiant fotografiją su daile, priderinant džiovintus augalus. Jau praeito amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo stebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą išmėgino nemaža dalis menininkų. Ko gero, būtent tai padrąsino A. Dapkevičių naujiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams. Iš pradžių jis gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, kur ne kur paspalvindamas detales, priklijuodamas kokį nors augalą, pabarstydamas pušų spygliais. Vėliau taip įsidrąsino, kad visiškai padengdavo fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, gausiai aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais. Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A. Dapkevičius netrukus visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandindavo fotografinį vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys su fotografija. Tai jo kūryboje reiškė esminį ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą.

Nuoseklūs ir ilgi autoriaus kūrybiniai ieškojimai liudija tai, kad tikroviškas vaizdas A. Dapkevičių tenkindavo retai. Jo kūryboje akivaizdžios pastangos kaskart pateikti kažką naujo, nekartoti kitų ir pačiam nesikartoti, o svarbiausia – netapti nuobodžiam. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis tuo pat metu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičiaus kūryba tuo ir įdomi, kad yra daugialypė. Jis tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plona, kartais išvis neapčiuopiama, sujungia šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, viename kūrinyje į nedalomą trečio pasaulio versiją. Ši, iš pirmo žvilgsnio, lyg ir išsižada tiesos, tačiau patyrinėjus įdėmiau  tampa aišku, kad išlieka su ja tampriai susijusi.

2020 02 14 15

A. Dapkevičius. Iš ciklo „Fotografika“, 2002–2007.
Autorės nuotr.

2020 02 14 12

A. Dapkevičius. Iš ciklo „Fotografika“, 2002–2007.
Autorės nuotr.

2020 02 14 13

A. Dapkevičius. Iš ciklo „Fotografika“, 2002–2007.
Autorės nuotr.

2020 02 14 16

A. Dapkevičius. Iš ciklo „Fotografika“, 2002–2007.
Autorės nuotr.

Į viršų