Pirmieji malūnai ir malūnininkai Lietuvoje ir Šiaulių krašte
Lietuvoje pirmieji malūnai pasirodė XIV a. Iki XVII a. LDK buvo priskaičiuotas 61 malūnininkas. XVII a. II pusėje – XVIII a. Žemaitijoje iš viso buvo apie 100 malūnininkų (Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje – XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba. Vilnius, 1997, p. 84, 85).

Iki XIX a. pabaigos Lietuvoje vėjo malūnai būdinga kaimo ir miestelių kraštovaizdžio detalė. Tuomet jų buvo apie 200. 1914–1921 metų kartografinės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo jau apie 1000 vėjo malūnų. XIX–XX a. sandūroje buvo apie 2000 vandens malūnų. Daugiausia jų būta Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Lietuvoje vėjo malūnai daugiausia buvo statomi lygumose, vandens malūnai buvo paplitę vietovėse prie upių.

Šiaulių kraštas nuo seno garsėjo malūnais. Jau XVII a. Šiaulių krašte  buvo vandens ir vėjo malūnų. Pastarieji buvo dviejų tipų: kepuriniai ir stiebiniai. Kepurinių buvo daugiausia.

Beveik prieš 370 metų Šiaulių krašte atsirado pirmieji malūnininkai ir malūnai. Šiaulių ekonomijos (ŠE) atleistų nuo mokesčių gyventojų sąraše 1649 m. įrašytas malūnininkas Adomas Trycinskis. Šio malūnininko pavardė aptinkama ir 1650 m. nuo mokesčių atleistų asmenų sąraše (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: Momentas, 1991, p. 22).
1738 m. ŠE inventoriuje tarp administracijos pajamų, įplaukusių iš Šiaulių miesto, nurodyta 60 auksinių, gautų už vėjo malūną. 1742 m. šis vėjo malūnas buvo iš pagrindų atstatytas. Jis priklausė Šiaulių miestui. Bažnyčios jurizdikos vėjo malūnas minimas 1738 ir 1762 metais ŠE inventoriuje. Dar du malūnai buvo Gubernijos dvaro žinioje, prie vieno iš jų 1753 m. buvo pastatyta pramoninio alaus darykla (bravoras). 1760 m. naują vėjo malūną prie Šiaulių statė malūnininkas ir meistras Vinkleris. Po 1761 m. potvynio du Gubernijos dvaro malūnus remontavo kitas malūnininkas Hesenas ( Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 23).

Varšuvoje, Pagrindiniame senųjų aktų archyve, saugomas dokumentas, datuojamas XVII a. pabaiga, kur aprašomi Šiaulių Gubernijos dvaro malūnai: „...Einant nuo to bravoro prie Šušvės [Szuswie] tiltas į miestą. Prie to upelio priešais vienas kitą stovi du malūnai. Pirmas nuo bravoro dengtas šiaudais, į jį durys ant bėgūnų. Jame yra viskas, ko reikia malūnui. Kitas malūnas už tilto, tas suiręs (sugedęs)“ (Seniausias žinomas išsamus dokumentas apie Šiaulių dvaro alaus daryklą (parengė Rita Regina Trimonienė). In.: Alus lietuvių kultūroje: straipsnių rinkinys. Sud. Vigmantas Butkus ir Rūta Stankuvienė. Šiauliai: Lucilijus, 2007, p. 151-153).

1765–1768 m. ŠE iš viso buvo pastatyti 4 vėjiniai malūnai, sutaisyti ir pagerinti 3 vandens malūnai. 1767 m. ŠE viceadministratorius T. Jagminas pranešė A. Tyzenhauzui, kad Šiauliuose, prie kelio į Radviliškį pastatytas dar vienas vėjo malūnas. Tebeveikė senasis dvaro vandens malūnas.

1797 m. Šiauliuose dėl žemės prie malūno kilo ginčas. Šiaulietis L. Vaštakas miesto magistratui pasiskundė, kad jo nuosavame name N. Kalmanovičius ėmė statyti malūną ir atėmė iš jo nuosavybę. Jis, L. Vaštakas, galįs pasistatyti namą ir nuomoti jį N. Kalmanovičiui – juk nesą įstatymo atimti nuosavybę. Į tai Šiaulių magistratas taip atsakė: dvaro žemė esanti atskirta nuo miesto žemės. Kas yra mieste – tai valstybės žemė. Magistratas stengiasi, kad iš jos būtų naudos, ir turi teisę ja disponuoti. Todėl magistratas N. Kalmanovičiui ir paskyrė sklypą malūno statyboms. L. Vaštakas nesąs minėto margo savininkas, jis tik „laikinai naudoja miestui priklausančią valstybei žemę“ (CVIA, f. SA, b. 15142, lp. 80-81; Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai. V.: „Mokslas“, 1981, p. 51-52).

1799–1815 metais Šiauliuose dirbo po vieną vėjo ir vandens malūnus, kurie buvo pastatyti dar 1771 m. 1797 m. jie iš ŠE nuosavybės perėjo miesto rotušei. 1831–1841 m. Šiauliuose veikė 1 vandens ir 2 vėjo malūnai, kurių produkcija siekė 4100–4500 ketvirčių (1 ktv = gorčui, t. y. 120-155 kg) per metus.

1854–1858 m. Šiauliuose malė 1 vandens malūnas, 3 vėjo malūnai (V. Gojco, A. Katanskio ir V. Jagmino) ir 5 garo malūnai (V. Gojco, J. Matematiko, M. Matematiko, K. Aizenštato ir A. Kaminsko). Archyviniai dokumentai byloja, kad XIX a. šeštajame dešimtmetyje malūnų gausa Šiauliai lenkė didžiausius Lietuvos miestus, net ir Vilnių (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 75, 236).

Šiauliuose, prie Arklių turgavietės (dabar Žalgirio g.), nuo 1871 m. veikė stiebinis vėjo malūnas (1924-aisiais nugriautas). Tai buvo didelis, su „sijonėliu“ ir apvaliais langeliais vėjo malūnas, turintis 24 ardelių sparnus, jo stiebas buvo paremtas spyriais. Jame buvo įtaisyti 20 pakopų laipteliai (Andrejevas A., Morkūnas E. Vėjo malūnai. Technikos paminklai Lietuvoje. Vilnius „Mokslas“, 1982, p. 30).

1875 m. Šiauliuose dirbo 4 malūnai (Cтатистические сведения о г. Шавлях. ПККГ на 1877 год. Ковно, 1876, p. 258-259). Garsėjo grafų Zubovų Gubernijos dvaro, Lieporių, Šimšės ir Žaliūkių vėjo malūnai. Iš jų labiausiai žinomas iki šiol išlikęs Žaliūkių vėjo malūnas, priklausęs Šiauliuose gyvenusiai vokiečio Gustavo Danielio šeimai.

1903 m. Šiauliuose ir apylinkėse veikė 3 vėjo malūnai: Šimšės, Lieporių ir Žaliūkių, kurie veikė ir tarpukariu. XX a. pradžioje Šiauliuose, šalia dabartinio Prūdelio stovėjo vandens malūnas.

XX a. pradžioje Šiaulių priemiestyje Zokniuose, Kirbaičių kaime, stovėjo vėjo malūnas. Šis vėjo malūnas išsiskyrė tuo, kad turėjo ypatingos konstrukcijos, susidedančios iš keliolikos drobinių skiaučių, sparnus. Šie sparnai buvo  išdėstyti ir sukosi apie ašį horizontaliai.

Tarpukario vėjo malūnai ir malūnininkai Šiauliuose
Šiauliuose, Vytauto gatvės gale, stovėjo medinis vėjo malūnas. 1926 m. šį malūną pavaizdavo G. Bagdonavičius, piešinį pavadinęs „Šiauliai. Vėjo malūnas Pagyžių gatvėje“ (dabar Vytauto gatvė – J. N.). Yra išlikusi apie 1939 m. nežinomo fotografo daryta šio vėjo malūno nuotrauka (Šidlauskienė J. Vytauto gatvėje stovėjo medinis malūnas. Šiauliai plius, 2009 rugpjūčio 28, p. 11).  

Prieškariu tarp Šiaulių malūnininkų kildavo ginčų dėl girnų. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma tarpukariu teisme nagrinėta ginčo byla Nr. 770/75-1920 dėl akmeninių girnų iš O. Šifmano malūno. Šiaulių apskrities I nuovados taikos teisėjas P. Bugailiškis 1919 m. rugsėjo mėnesį pradėjo nagrinėti civilinę bylą pagal ieškotojo Orelio Šifmano, gyv. Tilžės g. 14, Šiauliuose, ieškinį atsakytojui Jonui Šliažui, gyv. Meškuičių mst. malūne, Šiaulių aps., dėl 3 akmeninių girnų priteisimo.

Ieškotojas Orelis Šifmanas ieškinyje nurodė, kad atsakytojas Jonas Šliažas Pirmojo pasaulinio karo metu paėmė iš jo malūno Šiauliuose tris akmenines girnas. O. Šifmanas prašė priteisti iš atsakytojo J. Šliažo 3 akmenines girnas ir teismo išlaidas. Atsakytojas J. Šliažas nurodė, kad malūne esančios girnos yra jo nuosavybė, apart vienos, kurią gavo iš Šiaulių birgemeisterio. Šiaulių taikos teisėjas 1920 m. sausio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškotojo reikalavimą ir priteisė Oreliui Šifmanui iš atsakytojo Jono Šliažo vienas girnas, reikalavimas dėl kitų dviejų girnų priteisimo buvo atmestas (ŠAM  JR 6378/1-12).

Šimšės vėjo malūnas
Šimšėje, dabartinėje Vilniaus gatvėje, kadaise stovėjo vėjo malūnas. Kylant į kalną Vilniaus gatve miesto link, buvusių Inžinierių namų vietoje stovėjo vėjo malūnas – įsidėmėtinas urbanistinis akcentas. Iš išlikusio projekto matyti, kad tai mūrinis kepurinis vėjo malūnas (Mūrinio Šimšės malūno projektas. 1909 m. Rusų k. KAA. F.I-473, ap. 1, b. 4822, l. 13).

Prie šio vadinamojo Segalio malūno ankstyvą rytą suvažiuodavo susimalti miltų daug vežimų ir ūkininkų ne tik iš Šiaulių miesto, bet ir aplinkinių miestelių. Aplink vėjo malūną vyko aktyvus gyvenimas. Apie tai byloja ir išlikusios šio vėjo malūno nuotraukos ir piešiniai.

Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas gausiame savo rinkinyje saugo atvirukų, susijusių su Šiaulių vėjo malūnais. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių karo fotografo darytoje nuotraukoje matyti Šimšės vėjo malūnas ir šalia jo einantis kelias, kuriuo Radviliškio link traukia vokiečių kariuomenės raiteliai ir gurguolė. Šios fotografijos pagrindu Vokietijoje buvo išspausdintas atvirukas, kuriame matosi mūrinis Šimšės vėjo malūnas: jis dunkso vienišas ir išdidus, grėsmingai mojuojantis sparnais pro šalį žygiuojančiai vokiečių kariuomenei.

Šiame atviruke pavaizduotas malūnas yra akmens mūro kepurinis vėjo malūnas. Jo kepurė gręžiama grąžulu. Matyti malūno stabdžio svirtis. Šio atviruko averse apatinėje dalyje yra užrašas vokiečių kalba – „Phot. Opladen Munitionsabteilung auf dem Weitermafch ginter Schaulen“, bylojantis, kad vėjo malūnas yra prie Šiaulių (Atvirukas saugoma šiauliečio kolekcininko P. Kaminsko rinkinyje).

Palyginus šioje Pirmojo pasaulinio karo metais darytoje fotografijoje užfiksuotą vėjo malūną su dailininko G. Bagdonavičiaus 1923 m. pieštu Šimšės vėjo malūnu, galima padaryti išvadą, kad tai tas pats statinys. Palyginę dar su 1915 m. Pawlowskio leidykloje, Tilžėje, išleistu atviruku, kuriame nufotografuoti po Pirmojo pasaulinio karo sugriauti Šiauliai, viršutinėje šio atviruko averso dalyje išvystame tą patį vėjo malūną (Atvirukas Nr. 27.1.17. In.: Senieji Šiauliai atvirukuose 1902–1944 (sud. Šlivinskas A., Kaminskas P., Baristaitė R.). Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2006, p. 183). Nekyla abejonių, kad tiek vokiečių karo fotografo nuotraukoje, tiek atviruke, kuriame yra G. Bagdonavičiaus 1923 metų piešinys, pavaizduotas tas pats Šimšės vėjo malūnas.

Dailininkas G. Bagdonavičius 1923 m. piešinyje „Šiauliai. Šimšės malūnas“, pavaizduotas Šimšės vėjo malūnas. Šio piešinio antroje pusėje yra autoriaus užrašas: „Vėjo malūnas iš akmenų (ne plytų) ir malūnininko gyvenamieji namai Šiaulių priemiestyje, tuojau į pietus nuo Vilniaus gatvės pradžios (rytų galas) beveik ties buv. Zoknių dvaru ir neprivažiuojant Aleksandrijos dvarų (Janavičių). Malūnas nuo gaisro sudegė apie 1930–1935 metus.“

G. Bagdonavičius labai mėgo piešti Šimšės vėjo malūną. 1923–1927 metais jis įvairia technika sukūrė keliolika šio malūno piešinių ir grafikos darbų, kurie saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1923 m. G. Bagdonavičiaus  piešinyje „Šiauliai. Vėjo malūnas Zokniuose“ yra paliktas autoriaus užrašas: „Šiauliai. Vėjo malūnas Zokniuose pradžioj Viln.[iaus] g-vės. Šis vėjo malūnas neišliko.“ 1927 m. jis linoražinio technika sukūrė estampą „Šiauliai. Šimšės malūnas“. 2001 m. Vilniuje, 2000 egz. tiražu šis kūrinys buvo išleistas kaip atvirukas su užrašu: „Gerardas Bagdonavičius. Šiauliai. Šimžės malūnas. 1927. Originali technika.“

2018 11 03 3

Vėjo malūnas Radviliškio g., Šiauliuose (Mitau – klaida). Apie 1914–1918 m.
Iš P. Kaminsko rinkinio

Į viršų