facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

03

Šiemetiniame tarptautiniame tapybos plenere „Nidos ekspresija“ dalyvavo beveik penkiasdešimt menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir kitų šalių.
Plenero archyvo nuotr.


Saulius KRUOPIS


Šių metų rugsėjį ir spalį tradiciniame tarptautiniame tapybos plenere „Nidos ekspresija“ susipynė Nida–Šiauliai ir Juodkrantė–Prerow. Didžiulis renginys, kuriame dalyvavo beveik penkiasdešimt asmenų, spalio 17-ąją baigėsi...


Džiūsta Kuršių nerijoje nutapytos drobės, laukdamos savo pasirodymo Karaliaučiuje, Prerowe, Vilniuje ir Šiauliuose – universiteto galerijoje. Šiaulių universitetas, dailės pedagogų kalvė, kasmet miestui išugdo būrį dailės specialistų, iš kurių tik vos keletas pasišvenčia nelengvai menininko-tapytojo profesijai.


Išskirčiau vos kelis, šiemet dalyvavusius Nidoje. Pradėsiu nuo radviliškiečio Ramūno Dagio, kuriam Nidoje buvo įteikta pirmoji Maestro Romualdo Kuncos premija. Ramūnas čia tapė tikrai daug, jo tapyba sluoksniuota, jis turi savo metodiką: pagal eiliškumą kiekvienas sluoksnis džiovinamas, po to vėl nuosekliai tapoma, kol kompozicija ar koks kitas sumanymas yra galutinai baigtas.
Visi šiauliečių menininkai gyveno buvusiame Hermanno Blodės name „Villa Helene“, o visuose koridoriuose buvo matyti Ramūno išdėliotos nebaigtos drobės. Rodės, kad čia tik jis vienas gyvena ir tapo tik jis vienas...


Menotyrininkas Remigijus Venckus pastebi, kad R. Dagio kūrinius galima vadinti neįformintu džiazavimu. Čia atveriama svarbiausia tapybos pusė – spalvų žaismas. Žodis „džiazavimas“ gali tapti raktu į kūrinių prasmę. Džiazavimas yra malonumo aktas, todėl negalima bandyti kūrinį suprasti statiškai. Reikia atverti savo žiūrėtojo ir kūrinio erdvės santykio perspektyvas. Menotyrininkė Vaida Tvarkutė taip pat ypač tiksliai apibūdina R. Dagio estetines paieškas: „Tapytojas savo drobėse ieško šviesos, suteikiančios formą kasdienybės grožiui, paprastam gyvenimui, harmonijos pusiausvyrai. Atrodo, kad žaismas spalva, šviesa, šešėliais, faktūromis, tapytojo neriboja nedidelio formato drobėje. Išlaisvėjęs autorius stengiasi kuo aiškiausiai pasakyti daug daugiau, nei planavo ar telpa ekspresyvumu trykštančiose drobėse, šviesos ieškojimuose. Kiekvienas darbas – tai tarytum mažutė atskira istorija, mįslingai pasakojanti išgyvenimus.“


Nors pleneras jau baigėsi ir Ramūnas vėl darbuojasi Radviliškyje, Neringa jo nepalieka – jis rašo: „Praėjo jau nemažai laiko po plenero, bet dar neblėsta įspūdžiai. Studijoje išdėlioti darbai vis primena praleistą nenusakomai „fainą laiką“. Džiaugiuosi, kad patekau į Jūsų draugiją. Pasikroviau nuo Jūsų, jaučiu didelį energijos antplūdį, kurį perduodu vaikams dailės mokykloje. Daug minčių, emocijų, intrigos – vaikai apakę. Dažnas akimis pasako – ar taip galima. Žinoma – kūryboje daug galima. Nuoširdžiai dėkui“.


Šiaulietis Voldemaras Barakauskas stebino savo estetinėmis akvarelėmis. Jos taip pat magiškos ir paslaptingos, nes neįmanoma rasti rakto, kaip šie meno kūriniai buvo atlikti.
Voldemaras, vienas iš geriausių Lietuvoje akvarelistų, turi savo technologinių paslapčių ir formulių bei receptų, kurie žinomi tik jam vienam, o jie sudėti kūrybinėse dėžėse po devyniomis spynomis ir yra paslėpti jo miegamajame po pagalve. Kartu mes šiemet kūrėme ir Paberžės plenere, tad pasisekė susekti vieną, gal net dvi technologines paslaptis, kaip įtaigiai perteikti akvareliniame popieriuje ar net paprastame ir neišvaizdžiame kartone kūrinio dvasią...


Pasibaigus plenerui kalbėjausi su pačiu Voldemaru kaip drausmingiausiu dalyviu. „Žinai, negyvenu rutiniško, monotoniško gyvenimo, bet vietos pakeitimas man būtinas, kad vidiniai tapomi peizažai nebūtų sustingę ir vandenys tekėtų neužsistovėdami. Susitikimai su žmonėmis, bendravimas užstalėje, drumsčiami vandenys, banguota jūra ir žmonės – tai ir yra Nidos pleneras. Negaliu nesistebėti tavo, Sauliau, organizaciniais sugebėjimais valdyti tokį didelį skaičių žmonių ir ypač reiklumu kūrinių meninei kokybei. Štai tau ir bangavimas. Kartais ir raudona vėliava iškeliama, bet tai geriau negu štilis... Taip, daug buvo tapyta ir lieta...“ - sako Valdas.


Šiaulių universiteto galerijos direktorius Kornelijus Užuotas Nidoje nesiblaškė ir nesidairė niekur į šalis. Jis vienintelis taikliu šūviu atsakė į mūsų renginio temą „Nidos žmonės“. Jo dvi drobės atskleidžia dviejų skirtingų moterų – suvenyrų pardavėjos ir moters, dirbančios prie baro – kasdieninę dramą. Abi drobės – lyg iš vienos serijos, itin ekspresyvios, nėra jokių pagražinimų ar saldumų, sugestyvios, išraiškingos ir įtaigios. Kornelijus džiūgavo: „Pasijutau Nidoje nuostabiai. Ypač čia daug laisvės...“


Buvęs ilgametis Šiaulių universiteto grafikos skyriaus dėstytojas Edmundas Birgėla plenero svečių knygoje paliko nuostabų grafinį piešinį, o šalia tokį prierašą: „Kiekvienam kūrėjui reikia save pasitikrinti, pabūti su kitais kūrėjais, pažiūrėti į save iš šono. Dėkingas organizatoriams už suteiktas akimirkas, kai gali pabendrauti su savo dūšiai artimais mielais žmonėmis, kurių kitomis aplinkybėmis gal išvis niekad nebūtum sutikęs. Sauliui stiprybės už tikrai sunkų darbą organizuojant tikrai gerus plenerus Dievo pateptoje vietoje Nidoje. Linkiu sveikatos, stiprybės ir dar didesnio užsispyrimo... nuoširdžiai Edmundas Birgėla, Nida, 2012-09-15“.


Šiaulietis skulptorius Kazys Bimba turi gražią idėją, gražų projektą – sukurti akmeninį poilsio suoliuką Nidos menininkų kolonijos mecenatui Hermannui Blodei atminti. Derinimo darbai pradėti...
Šiauliuose aukštuosius mokslus baigęs tapytojas Dalvytis Udrys šiemet vėl tęsė savo „dvikovą“ su Juodkrantės mišku. Jo ekspresyvus ir koloristinis ciklas, ilgos ir nelengvos ritmo paieškos suvaldant medžius, dangų ir kitas erdves vainikuojamos galutinėje, kulminacinėje daugiasluoksnės tapybos stadijoje.


Kviečiant ir atrenkant į Nidos plenerą šiauliečių menininkus talkino Šiaulių dailės galerijos parodų kuratorius menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, „Laiptų“ galerijos ekspertas, kolekcionierius Ričardas Jakutis ir meno kritikas profesorius Vytenis Rimkus. Keli labai įdomūs menininkai kaip R. Garbačiauskas ar A. Uogintas dėl sudėtingo darbo grafiko rugsėjo mėnesį negalėjo išvykti iš Šiaulių. Tačiau atvykti ir susitikti su menininkais Neringos savivaldybės posėdžių salėje galėjo Šiaulių meras. Jį pakvietė pats Neringos meras, kuris po protokolinių ir oficialių kalbų taip pat akcentavo bendro kūrybinio tilto Nida–Šiauliai reikšmę. Abu merai kartu su gausia plenero dalyvių komanda išskubėjo į Neringos kultūros centrą „Agilą“, į naujojo filmo premjerą.
Šiaulių kūrybinė grupė, vadovaujama Gedimino Beržinio pristatė Linos Pčelincevaitės kūrybinį videofilmą „Nidos ekspresija-2011“. Būtent šių dviejų kūrybiškų asmenybių dėka jau keleri metai iš eilės gimsta nuostabios nuotaikos vaizdiniai ir tuo pačiu istoriniai liudijimai apie Nidoje kuriančius menininkus.


Šiemet Neringos vadovų dėka buvo vėl atkurtos trys miesto premijos, kurias jau daug metų gaudavo šio tapybos plenero dalyviai. Prasidėjus krizei ši tradicija nutrūko.
Per 18 metų iš mūsų tarpo pasitraukė ir anapilin išėjo trys labai geri menininkai, tikrieji savo profesijos meistrai – Audrius Puipa, Arūnas Vaitkūnas ir Romualdas Kunca. Jų atminimui jau buvo surengti Nidoje tarptautiniai plenerai. Nuo šių metų trys Nidos tapybos plenero premijos įgauna šių trijų garbių dailininkų vardus. A. Puipos pirmoji premija įteikta būtent Šiaulių kūrybinei grupei – Linai Pčelincevaitei ir Gediminui Beržiniui. G. Beržinis Nidoje ne naujokas, pirmą kartą mūsų plenere jis lankėsi dar 1999 metais. Jis, kaip koks M. Pechsteinas Nidoje, sugeba susidraugauti su žvejais, kartu plaukioja, draugauja, kartu ir žuvienę valgo.


Štai kelios Gedimino mintys apie Nidą. „Nidos aplinka padeda suprasti egzistencijos gylį. Bet kuris pastatas, gamtos darinys veikia pichiką. Meninė išraiška sudeda į mažą drobės plotelį ypatingą asmeninę informaciją. Sfinksas paveiksle – vizualiai įprasmina pagrindinį Neringos simbolį – prieplauką. Iš niūrios, nuotaikinės refleksijos galima pamąstymams pasiimti daug gerų emocijų, galvojant apie miestelio praeitį, ateitį ir dabartį. Ne diena tamsi, bet žmogaus vidinė šviesa daro pasaulį kitokį, kaip ir Juozuko draugas – kormoranas ir valtelė. Juozukas gandriukas, kurį laiką buvęs tikruoju Neringos piliečiu, kartu leidęs laiką su broliais kormoranais. Valtelė, kormorano snapas – tiek formos, tiek spalvų prasme giminingos sielos. Tai, kad Nida išverčia daugiaprasmį sluoksnį, didžiąja dalimi priklauso ir nuo čia susirinkusių dailininkų. Ne baliavoti, bet gilintis ir bandyti suprasti, dėl ko esame čia būrys menininkų, generuoja vienas kitą ir koncentruoja mintis, apie ką ir kaip norime kalbėti su mūsų parodos lankytoju.“


Londone gyvenantis šiaulietis dailininkas Arvydas Masiulis nustebino savo monochroninėmis drobėmis. Savo siužetui jis pasirinko prieplauką ir žvejojančių žmonių siluetus. Parodoje jos išsiskiria savo vidine darna, ramybe ir melsvų, rodos rūke paskendusių objektų refleksijomis. Plenero uždarymo parodoje A. Masiulis buvo apdovanotas LDS padėkos raštu. Kita padėka įteikta vieninteliui Nidoje gyvenančiam profesionaliajam tapytojui Mariui Valančiui. Keliaujančiai po parodas tapybos kolekcijai jis paliko drobę, vaizduojančią Nidos prieplauką su žvejų laivais. Kita didžiulė jo drobė „Mergina jūros pakrantėje“ tapyta kartu su visais prie jūros pačią karščiausią rugsėjo dieną Nidoje, pozuojant mūsų plenero mūzai Agnei.
Jau treji metai iš eilės vyksta ši nuotaikinga akcija, tęsiamas kurorto įvaizdis – jauna moteris pozuoja prie jūros menininkų būriui. Šią akciją labiausia mėgsta lietuvių tapytojai. Vokiečiai niekada nesilanko, o iš trijų Slovakijos menininkų atėjo vos vienas ir tai tik su pieštuku eskizuoti. Panašiai elgėsi ir Indijos menininkė, niekad netapanti gamtoje. Daugelis vakariečių menininkų jau užmiršo, kas yra tapymas plenere, gryname ore ir iš natūros. Jie pasitiki tik savo fantazijomis, tapo kartais labai banalias ir neįtikinančias spalvines abstrakcijas, aiškindami, kad būtent tokią išraišką juos inspiravo Nidos aplinka.


Aš šiemet susikoncentravau tik į du objektus, jie abu susieti su pirmuoju Nidos tapytoju, Carlu Knaufu, pasistačiusiu 1931 m. netoli T. Manno namelio savo namus-dirbtuvę, projektuotą to paties Klaipėdos architekto H. Herberto. Vienas mano pasirinktas objektas – vaizdas į marias ir žvejų namelius nuo šios įspūdingos aukštumos, kur ir stovi šis gražusis medinis namas. Kitas tapymo objektas – išlaukus tinkamo vakarinio apšvietimo buvo pats C. Knaufo namelis.


Pirmą kartą jo viduje lankiausi 1995 metais, pirmojo plenero Nidoje metu. Čia gyvenusi Rolanda Krištopavičiūtė jau tada atskleidė šio neeilinio Nidos namelio istoriją, parodė ornamentais puoštą išlikusį interjerą. Vidun sugrįžau tik po daugelio metų, tik šį rudenį, jau pas naujuosius šeimininkus, kurie kitais metais sutiko čia apgyvendinti vieną mūsų plenero dalyvį. Juodkrantės plenere, kartu su menininke ir pedagoge Skaidre Butnoriute tapėme marių pakrantėse džiūstančius žvejų tinklus. Kitą dieną, atvažiavus tęsti pradėto darbo, teko nusivilti, nes pakrantėse jau neradome jokių tinklų. Skaidrė Butnoriutė nenusiminė ir savo kūrybinį sumanymą, kompoziciją su tinklais ji įgyvendino tyliai jau studijoje. Abi Skaidrės drobės perteikia tikruosius žvejų atributus – žvejybai naudojamus tinklus. Tik Juodkrantės pakrantėse dar gausiai galima užtikti žvejų tinklų, kurie tikrai sužadina menininko vaizduotę. Kitas motyvas – Juodkrantės bažnyčia. Mano manymu – kažko jai trūksta, ji lyg iki galo neužbaigta. Kasmet ją tapydamas ieškau vis kitos pozicijos, turėdamas troškimą perteikti ją kuo išraiškingiau. ..


Jau dešimtmetis, kaip mūsų tarptautinės Nidos kūrybinės stovyklos, įprastai vadinamos tapybos plenerais „Nidos ekspresija-2012“, nutiesia TILTUS kiek toliau Kuršių nerijos krantų.
Po Nidos ir Juodkrantės kūrybinio proceso vokiečių menininkas Armin Rieger tapydamas nuo marių pusės Juodkrantės bažnytėlę, pranešė gerą žinią, kad po daugelio metų pastangų.... įtikinus atsakingus asmenis, šis mūsų pleneras įgyja tęsinį Prerowe. Skambiu pavadinimu BALTISCHE BRÜCKEN (Baltijos Tiltai) dalis lietuvių, latvių ir lenkų menininkų išvyko į Rytų Vokietiją, kur šalia garsiosios menininkų kolonijos Ahrenshoopo esantis Prerowo Darso muziejus priima Baltijos šalių menininkus į savo pirmąjį tarptautinį plenerą. Vos prieš metus, 2011 metų rudenį šis muziejus organizavo savo patalpose didžiulę ekspresionistinės tapybos parodą, pavadinimu AUFBRUCH 1911 (1911 m. išvyka), eksponuodama garsiųjų modernistų, novatorių ekspresionistų Marianne von Werefkin, Alexej Jewlensky ir grupės „Brucke“ nario Ericho Heckelio kūrinius, sukurtus čia, Prerowo kurorte 1911 metų vasarą. Mes, dalis menininkų jau po šimtmečio išplėtėme naujojo plenero sąvoką, pavadindami jį Baltijos jūros pakrantėse išsidėsčiusių kurortų ekspedicija. Tapėme Ahrenshoope, Prerowe, Zingste, Barthe, Stralsunde, Greifswalde, bei Usedomo saloje – Zinnowitze ir Heringsdorfe ir Švinouščėje (Šwinoujšcie, buv. Swinemunde), kur paplūdimiuose dar gali rasti XIXa. pabaigoje statytų vilų, kurias fotografuoti beprasmiška – kiekviena savaip patraukli. Grįždami į Lietuvą senuoju rytų Prūsijos keliu dar kelis kartus stabtelėjome, tapėme Danzige, Elbinge. Lapkričio 5 d Darso muziejuje Prerove bus atidaryta šio tęstinio mūsų plenero – ekspedicijos tapybos paroda.

Kitame numeryje

Į viršų