Peržengėm viduržiemį. Gyvenimas teka normalia vaga. Priežastys, kodėl nesiseka gyventi laimingai, vis tos pačios: komunaliniai mokesčiai, maisto produktų kainos, persivalgymas, pilnatis, kad Dievas neduoda proto valdžios žmonėms, bendradarbiams, kaimynams, visiems, kurie tave supa, ir paskutinis punktas – Dievas, deja, tau irgi neduoda proto (tiesa, jeigu tai pripažįstate, tai didelis žingsnis jūsų gyvenimo sėkmei).

Kas geriausia buvo pirmojoje žiemos pusėje? Puiku, jei galima atsakyti – kiekviena diena. Įstrigo merginos mintis, kuri sakė, jog dauguma jos bendraamžių svajoja apie trigubą V (vyrą, vestuves ir vaikus), o jos pagrindinė svajonė – garsiai pasakyti, kad ji yra laiminga.

Bet pakalbėti šiandien norisi, nustebsite, apie cepelinus. Ėmiau stebėti valgančių cepelinus veidus. Atrodo, jie laimingi. Nors išimčių buvo. Kuo pasaulyje garsėja Lietuva? Krepšiniu, cepelinais, alumi ar gintaru? Iš internetinių komentarų: „Tik nebandykit man prieštarauti – vis dėlto cepelinai tai – Lietuva, tai – jėga!“ Kartais pas mus net vyrai vadinami cepelinais. Gaila, kad tai nėra pagiriamasis žodis jiems. „Cepeline, tu!“ – girdėjau moterį, taip sakančią savo vyrui. O anot Juozo Statkevičiaus, šiandien gatvėse matome daug „pilkų cepelinų“.

Ar žinote, kad pirmasis vasario sekmadienis – Cepelinų diena? Visai neseniai, 2014 m., Amerikos lietuvis Jonas Vaičiūnas įgyvendino iniciatyvą visose pasaulio šalyse švęsti šią dieną pirmąjį vasario sekmadienį. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.

Kodėl tam pasirinktas vasaris, tai yra veik pats viduržiemis? Gal todėl, kad cepelinai – ne vasaros, bet šaltojo metų periodo maistas. Klysta tas, kas vasarą prakaituodamas kerta cepelinus. Tad šiuo metų laiku turime du mielus dalykus – gardžiuojantis cepelinais, diskutuoti apie orus, nes ne už kalnų pavasaris, o juk reikia aptarti ką išpranašavo barsukas su švilpiku.

Tiesa, buvo pasiūlymų Cepelinų dieną švęsti rugsėjo mėnesį (bulviakasis), tačiau ši diena neprigijo, nes pirmiausia buvo pasirinkta data sutampanti su žydų naujaisiais metais, o, žinia, žydai ir cepelinai gan priešingi dalykai, po to bandyta siūlyti paskutinę mėnesio dieną, tai yra, rugsėjo 30, bet irgi be rezultatų, net bobų vasara negelbėjo.

Amerikoje Cepelinų diena vasario pirmąjį sekmadienį prigyja gan sparčiai, nes amerikiečiams imponuoja cepelino forma – panašu į amerikietiškojo futbolo kamuolį. Pasaulinės cepelinų dienos iniciatyvą palaiko ir lietuviškų patiekalų restoranai. Vienas jų – Čikagoje veikiantis „Grand Duke“ – skelbia per pastaruosius trylika metų, nuo restorano atsidarymo 2006 metais, pardavęs jau veik du milijonus cepelinų. Po 100 tūkstančių cepelinų per metus iki Cepelinų dienos paskelbimo ir po 200 tūkstančių šią dieną paskelbus.

Atrodytų, cepelinus pagaminti nesunku, bet iš tikrųjų tai nėra taip paprasta, o kitataučiams jų gaminimo technologija netgi sunkiai įkandama. Nuo seniausių laikų cepelinai, kaip kažkas gražiai pasakė, – tikra valgio simfonija.

Skaičiau, kad rimti lietuviai gali įveikti daugiau kaip dešimt cepelinų vienu prisėdimu, o, kaip teigia legendos, senovėje, Vytauto laikais, būta ir virš dvidešimt cepelinų suraitančių karžygių. Nenuostabu žinant, kad užsigerti juos jiems tekdavo sūriu vandeniu iš Juodosios jūros.

O kiek įvairiausių įdarų: mėsa, grybai, varškė, plaučiukai, kapotas kumpis. Skaniausi cepelinai yra gaminami namuose, bet valgyklose, kavinėse ir restoranuose kartais irgi šio to galima rasti.

Žygimanto Augusto laikais tarp Lietuvos bajorų buvo populiaru į cepelinus dėti lygiomis dalimis juoduosius ikrus, apkeptus fazanų liežuvėlius, sumaišytus su abrikoso skiltelėmis ir apteptus mango sviestu.

Klysta tie, kurie mano, kad cepelinai tinka valgyti lyg greitojo maisto gaminiai. Tai yra naminis maistas, kurio gaminimui reikia pasiruošti, o valgant juos – neskubėti. Kai kuriose mūsų maitinimo įstaigose manoma, kad cepelinas – greitai pašildytas krakmolingas kleckas su 3–4 cm storio luobu ir „sojinės“ mėsos faršo ar varškės be jokio priedo įdaru, užpiltas vandeninga balta pliurza su pjaustytais lašinukų ir svogūnų gabaliukais. Todėl aš cepelinus skirstyčiau į tokius, kuriuos sunku valgyti, ir į labai labai skanius.

Viena iš girdėtų linksmiausių istorijų apie cepelinus ta, kad juos išrado Stalinas lietuviams į kolūkius privilioti.

Prieš pradedant valgyti cepelinus, susimąstai, kokie patiekalai priskiriami lietuviškiems. Yra teigiančių, kad tautos pamėgti cepelinai ar šaltibarščiai – visai ne lietuviški nacionaliniai patiekalai. Tačiau ar tikrai negalime šių patiekalų vadinti savais? Skaičiau, kad lietuviškiems patiekalams galima priskirti tuos, kurie minimi XIX a. ar dar anksčiau (išvežamoms kultūros vertybėms taikomas 100 metų „stažas“), nes XX a. lietuviška virtuvė jau nebesiformavo. Po amžiaus turėtų sekti kilmės kriterijus – valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų bei ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje – 5 proc., o Lietuvoje – net 10 proc. Tad kulinarijos specialistai teigia, kad lietuvių bajorų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkančiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais.

Lenkai aiškina, kad daug valgių lietuviai pasisavinę iš jų, o iš tikro Lenkijoje taip populiarus bigusas buvo Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys, o fliakų sriuba – tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis, gaminamas iš plėkų (žarnokų).

Tad pasakyk dabar, kurie valgiai lietuviški, o kurie ne. Kažkodėl gardžiausius patiekalus paprastai užmirštame, o iš vaikystės išlieka atminty koks nors lašinių gabalėlis, virta bulvė, saldainis, kakavos puodelis. Aišku, ir cepelinai.

O šiaip jau, vieni įsitikinę, kad cepelinus ir bulvių plokštainį į Lietuvą atvežė žydai, šaltibarščiai su kefyru yra sovietinis „obščepito“ valgis. Kiti aiškina, kad šaltibarščiai – tai valgis, nuo seno lydėjęs lietuvių lauko darbus, kai dar jokių sovietų čia net kvapo nebuvo.

Žmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes.

Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams. Jau senovėje buvo nuspręsta, kad persivalgymas yra nuodėmė. Tarp kitko, mėgstančių išlenkti taurelę paguodai, persivalgymas yra tokio pat dydžio nuodėmė, kaip ir persigėrimas.

Girdėjau nuomonę, kad lietuvių gurmanai mirs nuo riebalų ir cholesterolio. Dietologai tvirtina, esą, vienu kartu suvalgęs 10 kiaušinio trynių, suaugęs žmogus gali ir numirti, bet naiviai nustemba, kai sužino, kad šitiek trynių būna karališko šakočio gabalėly, kurį per vakarą sušveičia kelerių metukų lietuviukas.

Lietuviai greitai bet kuriuos patiekalus pritaiko savo virtuvei. Mačiau sušius be jokios žalios žuvies, vasabių ar kitų japoniškų mandrybių, užtat su rūkyto kumpio gabalėliais, virtais kiaušiniais, konservuotais žirneliais. Tai pamatę japonų virėjai netektų amo.

Kai šiandien pamatai, kaip mūsų emigrantai, trumpam grįžę Lietuvon, kemša cepelinus, supranti, jog emigracija laikina. Aišku, tai džiugina.

Valgant cepelinus kalbame apie daug ką, bet tik ne apie kalorijas. Gal ir tikrai šiuo klausimu tokiu atveju geriau patylėti. Dviejų nemenkų cepelinų (vienas ne mažiau 200 g) lėkštė su padažu sudaro 700 kcal (o kadangi 1 kg žmogaus svorio dienai reikia 30 kcal, galima tuoj viską paskaičiuoti). Pažįstama moteris pasakojo, jog visą savaitę maitinosi tik kavinėse. Pasakoja, kad visose penkiose aplankytose kavinėse paklaususi padavėjų apie konkretaus patiekalo kalorijas atsakymo negavo, o pradėjusi domėtis, ar naudojami produktai nėra genetiškai modifikuoti, iš kur gaunamos bulvės, mėsa ir t. t., užsitarnavo nemalonios klientės statusą.

Draugas prancūzas, viešnagės Lietuvoje metu sukirtęs du XXL cepelinus, skundėsi naktį negalėjęs užmigti. Vartėsi nuo vieno ant kito šono. Skrandis sustreikavo. „Jūsų, lietuvių, skrandžiai labai stiprūs“, – konstatavo jis, kitą dieną valgydamas vien liesus sūrius ir besiskundžiantis, kad Lietuvoje labai mažai sūrių rūšių.

Prisiminiau ir istoriją, kaip lietuviai bandė svečią japoną pavaišinti cepelinais. Apvažiavo daugelį valgyklų ir kavinių, tačiau tarkuotų bulvių cepelinų niekur nebuvo, tik virtų. Pagaliau vienoje pakelės užeigoje tokių cepelinų užtiko. Tiesa, japonas niekaip negalėjo suprasti, kaip į bulvę įkišama mėsa, tačiau sulaukęs užsakymo suprato, kad tai ne šiaip bulvė, o tik mėsos apvalkalas. Įdomus, jog svečias cepelinus palygino su kinietiškais patiekalais. Pirmą kartą tokią nuomonę išgirdau.

Jei kam cepelinai egzotika, tai aš pagalvojau apie kai kuriuos kitų šalių patiekalus, kurie mums, švelniai tariant, atrodo savotiškai. Štai ne taip toliese nuo mūsų, Norvegijoje, ant stalo dažnai puikuojasi virta ėriuko galva. Iš ėriuko galvos prieš verdant yra pašalinamos jo smegenys, pasūdoma visa galva ir paliekama šiek tiek padžiūti. Sakoma, kad skaniausia yra ėriuko akys ir  ausys, kurios taip pat yra ir riebiausios šio patiekalo dalys.

Japonijoje delikatesas – tuno akys. Pasirodo, pagaminti šį patiekalą labai paprasta, nes tuno akys yra išverdamos ir paskaninamos sojos padažu ir česnakais. Sakoma, kad toks patiekalas turi gausybę naudingų medžiagų organizmui. Tačiau ne kiekvienas išdrįsta paskanauti tuno akių, kurios žvelgia tiesiai į jį.   

Filipinuose labai populiarus patiekalas anties kiaušinis su kojomis. Anties kiaušinis su beveik išsivysčiusiu embrionu yra išverdamas ir valgomas su visu embrionu. Toks skonis bei vaizdas džiugina tikrai ne kiekvieną gurmaną, nes suvalgyti mažą, dar neišsiritusį ančiuką gali tik stiprių nervų žmogus. Kaip gali valgyti, kai matai, kad išlukštenus kiaušinį tavęs laukia toli gražu ne šokoladinis „Kinder siurprizas“ – mielas žaisliukas, bet tikrų tikriausias embrionas. Šis patiekalas turi kojas, sparnus, plunksnas ir yra verdamas gyvas. Pasidžiaugti galima tik tuo, kad toks patiekalas yra labai sveikas.

Ilgalaikė sveikos gyvensenos ugdymo programa „Sveikatiada“ organizavo konkursą „Naujas maisto produktas“, kuriame dalyvavo Lietuvos darželinukai ir moksleiviai, siūlydami savo ateities maisto idėjas, kurios ne tik buvo inovatyvios, bet neretai ir kartojosi, kas rodo, kad vaikai iš tikrųjų tikisi savo racione tokių maisto produktų.

Štai tos maisto idėjas: raugintų daržovių kokteilis, želė tortas su daržovėmis, kivių sūris, avokadinė duona, cukinijų keksiukai, morkų cepelinai su mėlynių įdaru, perlinių kruopų košė su abrikosais, moliūgų spragėsiai, ledai su brokoliais, bananų padažas, cukinijų tortas su braškėmis, slyvų spurgos, silkės šaltiena, sūrelis su kiaulpienės šaknimis, bandelė su topinambų drožlėmis… Tai tokia ateities vizija vaikų, sulaukusių dar tik 10 metų!

Kiek laiko praleidžiame prie stalo? Galvoje turiu maisto stalą. Sako, skaičiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parą, tai yra, 45 valandas per mėnesį, beveik 550 valandų arba 23 paras per metus, 230 parų per dešimt metų, 1610 parų (daugiau nei penkerius metus) per 70 metų – šiek tiek daugiau negu dešimtadalį gyvenimo.

Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nėra blogai, jeigu valgome lėtai, stengiamės gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu. Blogiau, jei prie stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių, viską skubiai burnon sukišdami.

„Pasakyk, ką ir kaip valgai, ir aš pasakysiu, kas tu“, – taip galima perfrazuoti seną posakį. Šiais greito maisto laikais esame įpratę valgyti visur: darbe, mašinoje, gatvėje. Mes valgome ir kartu ką nors veikiame (pvz., dirbame, žiūrime televizorių, net vairuojame).

Skaičiau, jog apie 25 proc. maisto yra išeikvojama meilės santykiams pakeisti. Užtenka pažiūrėti į pilnus maisto prekių vežimėlius prekybos centruose, kad suprastume, kokio dydžio kaltę žmonės jaučia. Įdomu, jog persivalgome daugiausia tokių produktų, kurių galima atsipjauti.

Skaitydamas įvairių psichologų ir dietologų svorio metimo pasiūlymus, išskyriau štai tokius dalykus kuriais, mielas skaitytojau, noriu pasidalyti: per dieną reikia nueiti 5 – 8 kilometrus, patartina važinėti dviračiu, dažnai maudytis ir daugiausia naudoti augalinį maistą bei sriubas. O pats blogiausias dalykas, kai kiek pabadavę imame vėl sočiai valgyti. Organizmas, išsigandęs, kad vėl gali gauti mažiau maisto, ima kaupti jo atsargas. Pertrauka tarp valgymų turėtų būti 3–4 val. Svarbu nedaryti ilgesnės nei 5 val. pertraukos, nes tada organizmas peralksta ir didėja rizika suvalgyti daugiau nei reikėtų. Užkandžiauti kas valandą irgi nerekomenduojama. Nors visiems artimiausias tibetiečių posakis: „Jei 21 dieną atliekant tą pačią veiklą ji netapo įpročiu, vadinasi, tai ne jūsų veikla.“

Girdėjau itin liūdnas prognozes, kad nuo dabar skaičiuojant trečią kartą lietuvių nebebus, žmonės lietuviškai nekalbės ir pereis į kitą tapatybę. Ar norime paneigti tokias prognozes ir savo tapatybę išsaugoti? Jei taip, tai valgykime cepelinus. Tad ir norisi šį savaitgalį visiems palinkėti skanių cepelinų, o blynus valgysime per Užgavėnes.

Į viršų