Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su šiauliečiais kino menininkais Gintautu ir Diana Stunguriais. Jie yra kino studijos „Gin-Dia“ įkūrėjai. Susitikimo metu buvo rodomi penki filmai: „Laimingas žmogus“ (2014 m.), „Bitėnų Lėnė“ (2014 m.), „Palaunagė“ (2017 m.), „Ištakos (2012 m.), Šiaulių menininkai. Videoeskizai“.

„Kiekviena pažintis mus praturtina“
Kino studijos „Gin-dia“ visa kūryba (nuotraukos, straipsniai, filmai) skirta Lietuvos tautinio-kultūrinio judėjimo ir veiklos skleidimui, propagavimui savo šalyje ir už jos ribų. Kino studijos ištakos susijusios su Šiaulių Nikolajaus Rericho klubo 1993 m. veikla.

G. ir D. Stunguriai prisistatė, kad kilę iš Šiaulių miesto, o kuria jau nuo 2005 metų. Ir tai daugiausia yra dokumentiniai-pažintiniai filmai.

Kino studijos „Gin-dia“ įkūrėjai teigia, kad nufilmuotas susitikimas, šventė ar renginys yra tik maža būsimo filmo dalis. Filmo kokybė labiausiai priklauso nuo nufilmuotų kadrų kokybės. Tačiau ir patys geriausi kadrai bus nieko verti, jei jie nebus tinkamai ir profesionaliai surikiuoti į vientisą kūrinį – filmą. G. ir D. Stunguriams patinka filmuoti, nes tuomet jie susipažįsta su žmonėmis. O kiekviena pažintis juos praturtina. Abu papasakojo, kad ne tik filmuoti, bet po to ir sutvarkyti filmą išmoko skaitydami įvairią literatūrą. Ir tai truko ne kelerius metus. Jiems reikėjo ne tik daug skaityti, domėtis filmo kūrimo menu, bet ir praktikuotis, o dėl to sulaukdavo ir priekaištų, replikų dėl neteisingo atlikimo. Tačiau jie nenuleido rankų, nesustojo ir kuria toliau.

V. V. Toločka – pirmasis, kuris pradėjo vaikščioti su neregio lazdele
G. D. Stunguriai ilgai galvojo, kokius filmus pristatyti publikai. D. Stungurienė teigė, kad atrinko vienus iš rimčiausių. Vieni buvo kurti praeityje, o vienas – dabartyje.  Kino kūrėjai D. ir G. Stunguriai labai domisi Mažosios Lietuvos istorija, kultūra, šio krašto žmonėmis. Dėl šios priežasties dauguma rodomų filmų ir buvo apie tai.

Filmų vakaras prasidėjo  „Laimingo žmogaus“ ištrauka. Tai  dokumentinis filmas apie neregį Valentiną Vytautą Toločką. Jis nuo vaikystės yra aklas, tačiau tai jam nestrukdė pasiekti ypatingų laimėjimų. Jis yra socialinių mokslų daktaras, žymiausias XX a. aklųjų istorijos tyrinėtojas, tiflopedagogas, tiflobibliografas, nenuilstantis Brailio rašto populiarintojas, veiklus esperantininkas, aktyvus žurnalistas, poetas.

„Buvo ir malonu, ir nedrąsu filmuoti, todėl, kad V. V. Toločka į viską labai jautriai reagavo. Su juo buvo malonu bendrauti, po filmo kūrimo dar ir pasiskambindavome. Mūsų sukurtame filme viskas  įgarsinta ir pritaikyta neregiams, o filmo pabaigoje yra paties V. V. Toločkos kurtas eilėraštis. V. V. Toločka buvo pirmasis, kuris Lietuvoje pradėjo vaikščioti su neregio lazdele“, – papasakojo D. Stungurienė.

Filmai, skirti Mažosios Lietuvos kultūrai ir žmonėms
Po „Laimingas žmogus“, kuris buvo skirtas regėjimą praradusiems žmonėms, buvo rodomi filmai apie Mažąją Lietuvą, jos žmones ir kultūrą: „Bitėnų Lėnė“, „Palaunagė“ ir „Ištakos“.

„Bitėnų Lėnė“ yra pasakojimas apie Bitėnų kaimo gyventoją Lėnę Grigolaitytę-Kondratavičienę (1910–1995), Rytprūsių Lietuvos ūkininkę, paskutinę Bitėnų kaimo lietuvininkę. Ji buvo lietuvė, bet gyvenimas ją padarė vokiete – po Antrojo pasaulinio karo ir tremties gimtajame kaime jos šeima buvo sutikta kaip fašistai. Filmas  sukurtas remiantis artimųjų prisiminimais ir Ullos Lahauer knyga „Rojaus kelias“. Ši knyga buvo parašyta pagal pačios L. Grigolaitytės-Kondratavičienės laiškus. Dėl šios priežasties ši knyga yra tikras jos atspindys.

„Apie L. Grigolaitytę-Kondratavičienę sužinojome Bitėnų kaime. Jame yra spaustuvininko  Martyno Jankaus muziejus, kuriame atskirai pateikta informacija apie šią asmenybę. Nors visi gyvename Lietuvoje ir laikome save lietuviais, bet pasiklausius jų kalbos, Lietuva stipriai skiriasi viename regione ir kitame. Sunkiausia šiame filme buvo prikalbinti anūką, kuris buvo labai priešiškai nusiteikęs prieš lietuvius“, – papasakojo D. Stungurienė.

„Palaunagė“ dar vadinama paskutiniais gandro pavakariais. Tai  Mažosios Lietuvos lietuvininkų paprotys. Pirmą kartą Rambyno regioninis parkas organizavo šį renginį 2007 m. 2017 m. vyko renginys „Užmiršti skalvių piliakalniai, bet neužmirštas Rambynas“. Tai pasakojimas apie Rambyną – šventą lietuviams vietą.

„Latviai žodį „palaunagė“ vartoja iki šiol. Gandro pavakariai yra lietuvininkų šventė, kuri vyksta pavasarį ir rudenį. Jei samdinys pamato parskrendantį gandrą, vadinasi – šeimininkai duos pavakarius, o pavakariai baigiasi su gandro išskridimu – rugpjūčio 24 d.“, – teigė D. Stungurienė.

Kitame filme „Ištakos“ yra rodomi žurnalisto Sauliaus Sodonio pasakojimai apie Vydūno palaikų sugrąžinimą į Lietuvą.

„Kiti metai yra skiriami Vydūnui, bus jo 150 m. jubiliejus. S. Sodonis pasakoja savo istoriją, kaip Vydūnas atsirado jo gyvenime. Šio filmo netrumpinome, parodėme jį visą, nes yra daug įdomios informacijos apie Vydūną, apie kurį turi žinoti visi“ – papasakojo D. Stungurienė.  

Susitikimas su Šiaulių kino menininkais baigėsi filmu apie Šiaulių menininkus. Tai yra tai, kuo šiuo metu užsiima D. ir G. Stunguriai. Šiame filme buvo parodyti tokie Šiaulių menininkai: grafikas, skaitmeninės tapybos propaguotojas Rimantas Buivydas, fotomenininkė, kraštotyrininkė, pedagogė Birutė Marija Musneckienė, grafikas Edmundas Birgėla, docentė, keramikė, dailininkė Aldona Visockienė ir dailininkas, tapytojas, asambliažų kūrėjas Sigitas Prancuitis.