Prisiminti Lietuvos istorinę praeitį ir mokytis iš vyresnių žmonių norisi ne visiems. Gyvename amžiuje, kai jaunuoliai yra įsitikinę, kad vyresni – negali žinoti daugiau už juos. Tačiau tiesa yra ta, kad semiantis žinių iš sunkius laikus išgyvenusių žmonių galima labai daug ką sužinoti. Be to, klausantis, kaip gražiai senjorai atsiliepia apie savo šalį, širdyje atgimsta noras labiau mylėti Lietuvą ir stengtis dėl savo valstybės.

Praeities pažinimas – raktas į ateitį
Iki šiol didelę meilę Lietuvai jaučia ir Vokietijoje gyvenantis lietuvių humanistas, rašytojas, žurnalistas Leonas Stepanauskas. Prieš savo knygos „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties“ Šiauliuose vykusį pristatymą jis „Šiaulių naujienoms“ sutiko išsakyti savo mintis apie pilietiškumą, istorijos svarbą.

Žurnalistas kalbėjo, kad jam visada patiko domėtis praeities įvykiais. Taip jau atsitiko, kad likimas jį suvedė su Vydūno mokiniu – Berlyno Humboldtų universiteto polonistikos ir baltistikos profesoriumi Viktoru Falkenhahnu. Iš Vydūno laiškų, kurie jam pateko po prof. V. Falkenhahno mirties, jis pažino Vydūną kaip Vokietijos pilietį ir kaip humanistą. Daug apie jį papasakojo ir jį pažinoję žmonės.

Vydūnas aukščiausia vertybe laikė žmoniškumą, buvo tvirtai įsitikinęs, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmoniškumo ugdymo sąlyga. Būtent tokio šiuolaikinių žmonių požiūrio knygos autorius ir pasigenda.

Anot jo, neteisinga žmones skirstyti į jaunus ir senus. Štai galima manyti, kad filosofų Sokrato ir Platono mintys yra pasenusios ir šiandien nebeaktualios, tačiau iš tiesų šiais laikais tokiu mąstymu negali pasigirti net patys jauniausi.

„Nežinau, kuo taptumėme, jeigu neturėtumėme idealų, kurie mus kažkur vestų. Tikiu, kad geras praeities pažinimas yra sėkmės laidas, raktas į ateitį“, – svarstė L. Stepanauskas.

Istorinė praeitis gali sudominti turistus
Žurnalisto nuomone, meilė Lietuvai, pilietiškumo jausmas neretai priklauso nuo buvusių ir esamų mokytojų, tėvų noro šiuos jausmus skiepyti. Nėra lengva priversti žmogų domėtis tuo, kas jam tuo metu atrodo neaktualu, tačiau įmanoma. Galbūt net būtų teisinga mokyti jaunus žmones labiau pasitikėti, gerbti vyresnius už save ir paaiškinti, kad prieš atveriant burną reikėtų pagalvoti, ką nori pasakyti. Realybė yra tokia, kad gyvenime galima sutikti senų jaunuolių ir visiškai jaunų senjorų, todėl visiems reikėtų atsisakyti minties, jog senas žmogus – būtinai kvailas, o jaunas – protingas ir viską žinantis.

„Ar karo vadu gali būti žmogus, neišmokęs karo mokslo? Jis mokosi iš praeities, karo mokslo, čia visai ta pati taisyklė. Jeigu nieko nesimokai iš praeities, vadinasi, nesi pasiruošęs ateičiai“, – kalbėjo L. Stepanauskas.

Jam pasirodė keista, kodėl kai kurie Lietuvos miesteliai, nepasinaudoja „istorine korta“ ir nepasakoja aplinkiniams apie čia gyvenusių žmonių nuveiktus didingus darbus. Pašnekovui ypač skaudu, kad savo turimų resursų neišnaudoja Kalvarija.

Kalvarija iki Pirmojo pasaulinio karo buvo didžiausias apskrities miestas su nepaprasta istorija. Ten buvo baisusis rusų caro kalėjimas, kuriame kalėjo knygnešiai, sukilėliai. Per tą miestą driekiasi arklių pašto kelias, jungiantis su Rusijos imperija. Ten yra sena istorinė bažnyčia, kur Antanas Baranauskas sakydavo pamokslus lietuviškai. Nepaisant to, Kalvarijoje apie tai nekalbama, ten net nėra memorialinės lentos, skirtos A. Baranauskui.

„Žinant tai, neturėtų kilti klausimas, kodėl verta prisiminti praeitį, juk į paviršių iškėlus visa tai miestas galėtų turėti pluoštą turistų“, – mąstė rašytojas.

Svarbu puoselėti gimtąją kalbą
Vietoje to, kad lietuviai didžiuotųsi tautos praeitimi, imtų pavyzdį iš asmenų, daug nuveikusių dėl šalies gerovės, emigruoja. Štai net Vokietijoje yra paskelbta, kad Lietuva viena iš nykstančių Europos tautų. Dėl to L. Stepanauskui labai skaudu. Jis sakė suprantantis, kodėl lietuviai išvyksta į užsienį, tačiau norėtų, kad jie į Norvegiją vyktų ne dėl didesnių pinigų dirbti silkių fabrike, bet turėdami aukštesnį, kilnesnį tikslą.

„Žmonės yra tokie silpni padarai, kad ten, kur labiau kvepia, jie ir važiuoja. Iš vienos pusės, aš juos suprantu, bet būtų teisingiausia, jeigu išvažiuotų žinodami, ko siekia, turėdami gyvenimo tikslą“, – apgailestavo pašnekovas.

Jam nepatinka, kad lietuviai išvyksta į svečią šalį nežinodami, kuo ten bus. Deja, iš Lietuvos daugelis išvažiuoja plauti lėkščių. Belieka tikėtis, kad jaunimui ten pasiseks, ko nors pasieks ir skirs nuopelnus Lietuvai.

Egzistuoja ir kita rimta problema. Žurnalistas pastebėjo, kad Lietuva palaiko tik labai silpną ryšį su emigrantais. Jeigu būtų kuriamos, pavyzdžiui, radijo ar televizijos laidos, kur būtų kalbinami į užsienį išvykę lietuviai, aktyviau teiraujamasi jų nuomonės, galbūt tuomet emigrantų ryšys su Lietuva sustiprėtų.

Taip pat jis pabrėžė, kad išvykus į svečią šalį svarbu nepamiršti savo gimtosios kalbos: „Man, mylinčiam kalbą visa siela, niekas neturi priekaištų nei dėl lietuvių, nei dėl vokiečių kalbos. Kai rašau vokiškai – man labiausia padeda T. Manno skaitymas, o kai lietuviškai – lietuvių poetų eilėraščiai. Visiems tėvams aš patarčiau vaikams nuo mažens skaityti kuo daugiau knygų.“

Padėti Lietuvai galima ir iš svetur
Gyvendamas Vokietijoje L. Stepanauskas ne tik neužmiršo lietuvių kalbos, bet ir daug nuveikė dėl Lietuvos gerovės. Būdamas plačiajame pasaulyje jis žinojo, kad niekas Lietuva nesirūpina. Taigi žurnalistinis darbas jam atvėrė galimybes tarnauti Lietuvai iš svetur.

Pavyzdžiui, jo iniciatyva gimė VDR pirmojo TV kanalo laida „Vilnius-Erfurtas“. Rašė straipsnius į Menų akademijos žurnalą „Sinn und Form“ apie Lietuvą, K. Donelaitį.

Prisidėjo gelbėjant rašytojo Thomo Manno namelį, siekdamas, kad šis taptų Lietuvos kultūriniu tiltu į pasaulį. Apie jį rašė knygas, norėdamas, kad pasaulis pamatytų, jog Lietuva – kultūringa tauta.

Negana to, jis yra žinomos B. Dvariono dainos „Žvaigždutė“, kurią pirmoji atliko dainininkė B. Grincevičiūtė, eilių autorius.

Žurnalistas pasakojo, kad eilėraštį „Žvaigždutė“ parašė besimokydamas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos paskutinėje klasėje 1942-aisiais. Jį skaitė per abiturientų išleistuves. Vėliau eilėraštis buvo publikuotas Kaune ėjusiame žurnale „Savaitė“. Po to eilėraštį iš žurnalo išsikirpo Kauno teatro operos primadona Vincė Jonušaitė-Zaunienė, atnešė kompozitoriui Baliui Dvarionui ir paprašė, kad pagal šį eilėraštį parašytų jai dainą. Kompozitorius nusprendė, kad tai šiai dainininkei netiks, ir eilėraštį pasidėjo ant savo rašomojo stalo po stiklu. Tačiau gastrolėse su dainininke Beatriče Grincevičiūte jis tą eilėraštį prisiminė ir grįžęs tuoj pat parašė melodiją, skirtą atlikti šiai dainininkei.

„Pirmąkart dainuojant „Žvaigždutę“ išgirdau po karo, grįžęs iš Vokietijos, kai gyvenau Antakalnyje, Vilniuje, ir švenčiau savo gimtadienį. Atėjo keli draugai – vienas jų buvo konservatorijos studentas. Aš kažko išėjau į lauką ir pro atidarytą langą girdžiu – jis dainuoja. Žodžiai pasirodė pažįstami – pamaniau, kad jis mano kambaryje rado tekstą ir sumanė pagal jį padainuoti. Tačiau net neįtariau, kad tai B. Dvariono muzika“, – neatsistebėjo L. Stepanauskas.

Baigdamas pokalbį, jis dar kartą akcentavo, kad nėra nieko blogo, kad lietuviai nusprendžia emigruoti. Daug skaudžiau būna tada, kai žmonės išvyksta tik dėl siekio daugiau užsidirbti, neturėdami kilnesnių tikslų. Anot jo, nuveikti ką nors gero dėl Lietuvos galima ir užsienyje, tereikia nenustoti mylėti savo krašto, domėtis istorija, neprarasti vilties ir tikėti geresne ateitimi.

Į viršų