Šiųmetinio festivalio-plenero, organizuojamo „Laiptų galerijos“, „Šiaulių Monmartro Respublika“ paskutiniąją dieną visi dalyvavę dailininkai miesto bulvare tapė tema „Miestas“, o nutapytus darbus skyrė Šiauliams ir parodai, kuri numatyta „Šiaulių dienų“ metu.

Taigi rugsėjo 7 d. 18 val. „Laiptų galerijoje“ įvyks šios parodos, pavadintos „Miesto spalvos“, atidarymas.

Parodoje išvysime 22 garsių dailininkų iš įvairių Lietuvos miestų, Latvijos ir Olandijos darbus. Žodis „garsių“ čia tikrai nėra perdėtas, nes tiek daug pajėgių dailininkų viename plenere ir vienoje parodoje retai pamatysi.

Tai Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Lina Beržanskytė-Trembo, Kazys Bimba, Ieva Caruka, Elsiet de Groot, Simonas Gutauskas, Mindaugas Juodis, Daiva Kairevičiūtė, Aldis Klavinš, Martinš Krūminš, Antanas Obcarskas, Alvidas Paškauskas, Sigitas Prancuitis, Marytė Ruzgytė, Marius Strolia, Alvydas Šalkauskas, Antanas Šeronas, Kęstutis Šiaulytis, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Mindaugas Šnipas, Vita Žabarauskaitė.

Dailininkų nutapyti darbai tikrai sušvito įvairiausiomis spalvomis. Net spalviniai pustoniai slepiasi po ištisa spalvų palete. Regi, jog parodos dailininkai – talentingi koloristai, lengvai komponuojantys gamtos ar urbanistikos motyvus, figūras, daiktus. Vienų paveikslų nuotaikos šventiškos, paslaptingos, ekscentriškos, kiti atliepia ramiai kasdienybei, vasaros-rudens sandūrai būdingam susikaupimui.

Nors plenere ir parodoje regime įvairių kartų dailininkus, tačiau, žvelgiant atstu nuo Paryžiaus arsininkų, tai jaunoji dailininkų karta, kuri negyveno ir nesimokė Paryžiuje, bet visi pateisino „Monmartro“ vardą ir jų menas tapo „paryžietišku“.

Šviesios, spalvų pripildytos drobės artimos garsiajai „Ècole de Paris“ mokyklai, kurios tradiciją Lietuvoje įkūnijo XX a. vidurio lietuvių dailininkai arsininkai. Šis tęstinumas vienas iš maloniausių ir gražiausių parodos atradimų.

Neabejotinai įdomu ir tai, kad kai kurie dailininkai stengiasi atskleisti tai, kas slypi už parodomojo fasado. Todėl kai kurių kūrinių formos lakios, tarsi akvarelėse ištįstančios, o kai kurių – griežtos, kurias lemia naudojamų pastatų ar daiktų pavidalai. Kai kuriuos miesto kampelius dailininkai perkonstruoja, tarsi sujungdami dabartį su praeitimi, todėl sukurtos drobės tampa netikėtos ir prasmingos.

Paprastomis figūromis ir spalvomis išreiškiamas žmogiškosios prigimties nepaprastas įvairiapusiškumas, miesto ritmas. Tarsi netikėta paveiksle išvysti ežerą ir laivą jame, bet staiga prisimeni – juk kokie Šiauliai be Talkšos. Namai, medžiai, bulvaras, žmonės įsilieja į kasdienio gyvenimo ritualus bei miesto istoriją.

Besidomintys menu yra įsitikinę, kad lietuvių ir latvių, o juo labiau olandų dailininkai yra skirtingi. Gal tiesos čia ir slypi, tačiau žvelgdamas į „Miesto spalvų“ svečius iš Latvijos ir Olandijos nustembi, kad taip nėra. Turbūt visus čia suvienija vienas žodis – „Monmartras“.

Netikėtas ir linksmas plenero ir parodos dalyvio skulptoriaus, Dailės akademijos profesoriaus Mindaugo Šnipo ironiškas pašmaikštavimas, jog jį patį nustebino žodžių junginys „Šnipas ir drobė“. Skulptorius, atsidėjęs medžiui, akmeniui, metalui ir nutolęs nuo drobės, netikėtai nutapė paveikslą. Tiesa, teptuku jis mažai naudojosi, viską darė pirštais ir net naudojosi ne dažais, o tiesiog paprasčiausia žeme, tad net paveikslo rusvumas primena jo medinukus.

Šiaulietis dailininkas Sigitas Prancuitis kiek plačiau pažvelgė į temą „Miestas“ ir jo nutapytame paveiksle regi urbanistinius motyvus ir net tarsi kitas civilizacijas. O viešnios iš Latvijos Ievos Carukos paveikslo herojės tarsi sėdi kažkurioje Šiaulių bulvaro lauko kavinukėje, tarsi tuo pačiu metu atsiduria tokioje pat kavinukėje Paryžiuje.

Jauniausias plenero ir parodos dalyvis šiaulietis Antanas Šeronas džiaugėsi galėdamas pasimokyti iš daugiau patyrusių kolegų, išvysti įvairių mokyklų ir krypčių dailininkų kuriamus darbus. Jis net sugalvojo kaip apsaugoti paveikslus padengiant juos akriliniu laku. Ne tik sugalvojo, bet ir pats tai įvykdė, ko pasiekoje paveikslai naujai sušvito.

Manau, kad nesuklysiu teigdamas, jog daugelis „Miesto spalvų“ kūrinių atsirado iš žaidimo. Regi, jog dailininkams patinka šėlioti ir tuo tik džiaugiesi. Žmonės kitų akyse nori būti gražūs ir protingi. Nori, bet būna kaip visada.

 Miestas irgi būna visoks. Kartais tas jo skirtingumas net priklauso nuo žmonių gyvenančių tame mieste nuotaikų. Ir tai atsispindi parodos kūriniuose. Baigiant norisi pasidžiaugti ir tuo, kad visa kūriniai įsilieja į vientisą mielą ekspoziciją bei dar pasakyti, jog po parodos atidarymo vyks performansas „Šiauliai žaidžia Monmartrą“. Bet tai jau reikia matyti.

Į viršų