Sigitas Polekas dirba keliose Šiaulių ugdymo įstaigose – kūno kultūros mokytoju Simono Daukanto gimnazijoje ir treneriu krepšinio akademijoje „Saulė“. Gimnazijoje mokytojas dirba jau maždaug dvidešimt metų, o „sauliukus“ treniruoja bene septyniolika. S. Polekas – ne tik sportiškas, bet ir poeto gyslelę turintis žmogus. Dar vienas jo pomėgis – žygiai. Paskutinis jo įveiktas atstumas pėsčiomis – 130 kilometrų į Rygą.

Į redakciją jis užsuka dėvėdamas sportine apranga, panašiai apsirengęs nužygiavo į pas kaimynus sostinėn. Ant marškinėlių puikuojasi šalių-seserų vardai Lietuva ir Latvija. „Labai myliu latvius. Mes, latviai ir lietuviai, esame tikros baltų tautos. Jaučiu, kad aname gyvenime buvau latvis ir man latviai yra broliai“, – tikina jis.

Taigi naujų mokslo metų proga su mokytoju kalbamės apie pomėgius, latvius, neaplenkdami tiek mokyklos, tiek šiandienos aktualijų temų.

– Iš kur ta meilė poezijai?
– Mokiausi Didždvario gimnazijoje, anuomet tai buvo 5-oji vidurinė mokykla. Esu šiai mokyklai labai dėkingas, ypač mokytojai V. Šumnauskienei, kuri buvo mūsų klasės auklėtoja ir rusų kalbos mokytoja. Tai buvo žmogus, turintis sielą. Šios mokytojos pamokos buvo nuostabios. Ji kone pirmoji išmokė mus pamilti poeziją, supažindino su rusų literatūros klasikais. Jesenino eiles iki šiol prisimenu. Pirmąjį eilėraštį parašiau būdamas 13 metų.

Ir mano dėdė buvo poetinės sielos, jis pokario metais po Antrojo pasaulinio karo pabėgo iš Lietuvos į Ameriką ir tapo vadinamuoju dipuku. Ten ir pasiliko gyventi.

Man patinka eilės ir patinka žmonės, kurie supranta meną. Juk gyvenimas – ne tik pinigai. Žinoma, viskas apie juos sukasi ir sunku surasti balansą – visko pilna, bet tavo galimybės ribotos. Kiti pinigų turi ir deda būsto remontams, trunkantiems metų metus. Bet juk svarbiausia, kad butas būtų švarus, tvarkingas ir jaukus, ar ne? Deja, šiais laikais mūsų sielas užgožia dideli rūpesčiai – pinigai ir visa kita.

– Ar esate laimingas?
– Mano gyvenimo džiaugsmas yra šeima, vaikai. Turiu suaugusias dukteris, kurios po truputėlį kuria savo gyvenimus. Didžiausias džiaugsmas – gera žmona. Man pasisekė. Laimėjau iš pirmo karto. 24-erių, dar studentas, ją sutikau. Šiaulių kultūros centre anais laikais vykdavo šokiai, tiesa, ne tokie kaip dabar. Vienoje šokių aikštelės pusėje stovėdavo merginos, kitoje – vaikinai. Kviesdavo vaikinai merginas, po to – merginos vaikinus. Pasikviečiau vieną merginą šokti ir tąkart turėjau atliekamą bilietą į grupės „Hiperbolė“ koncertą. Jai ir pasiūliau drauge nueiti į koncertą. Kitą dieną susitikome ir netrukus pasakiau, kad ji bus mano žmona. Gal ir aš nebuvau toks blogas, kad mane ji pasirinko. Pragyvenome santuokoje 33 metus. Jos vardas Diana ir man tai pats gražiausias vardas pasaulyje.

– Kaip susiklostė jūsų karjera?
– Iš tikrųjų sportas mane lydėjo visą gyvenimą. Centriniame parke yra teniso kortai, ten buvo krepšinio aikštė, buvo čiuožykla. Toje krepšinio aikštėje praktiškai užgimė visos svajonės ir meilė sportui. Kai buvome vaikai, nekantraudavome žaisti aikštelėje krepšinį, futbolą. Modestas Paulauskas – vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų (tada mūsų šalis buvo Sovietų sudėtyje) tapo olimpinių žaidynių čempionu. Mačiau tuos lemiamus metimus, 1972 metais Miuncheno olimpiadoje M. Paulauskas buvo vienas rinktinės lyderių ir prieš JAV rinktinę buvo iškovota pergalė. Lietuvą visą gyvenimą lydėjo krepšinis ir, ko gero, lydės dar ilgai.

Atsimenu, kaip ateidavau keturiolikmetis į aikštelę žiemą – kelias valandas kasdavau sniegą, kad galėčiau padaryti pirmą metimą. Nuo ryto iki vėlaus vakaro žaisdavome. Nuo tų laikų man užgimė mintis, kad visą gyvenimą turėčiau praleisti su krepšiniu, sportu.

Labai patiko vairuoti, tad svarsčiau ir apie vairuotojo darbą. Visgi pasirinkau Šiaulių pedagoginį institutą (ŠPI) ir įstojau į sportinę grupę. Smagu buvo būti tarp sportininkų. Po studijų įsidarbinau.

– Ar nepabodo tiek laiko mokyti?
– Simono Daukanto gimnazijoje dirba puikus mokytojų kolektyvas, vadovauja puikus direktorius ir šauni pavaduotoja. Jeigu puikus kolektyvas ir santykiai geri, tokiame kolektyve labai smagu dirbti. Vaikai – jau kita kalba. Jie labai keičiasi. Jie sotūs, turtingi, jiems sportas jau antroje vietoje. Vienas kitas dar ne, bet dauguma jų sutingę. Praeis dar dešimt metų, atsigręšime į sportą. Kai žmogui bus sunku paeiti dėl mažo fizinio aktyvumo ar kamuos juos antsvorio, širdies problemos. Kitose šalyse jau intensyviai gręžiamasi į sportą. Mes kol kas brendame į atsigavimą šuoliais. Gyvenimas keičiasi, vieni rodikliai keičiasi į gerąją, kiti – į blogąją pusę.

– Tai šiais laikais vaikai „mandresni“?
– Sporto mokykloje vaikai motyvuoti. Ko gero, tinginiauti imama nuo šeštos klasės, kai prasideda paauglystės periodas. Paaugliui įdomu technologijos – kompiuteriai, mobilieji. Kol mažesni – antrokai-ketvirtokai, jie smalsūs ir motyvuoti. Kitas dalykas yra gimnazijos vaikai. Kūno kultūra yra toks dalykas, kuris neleidžia stovėti vietoje. Aš jaučiuosi esantis teisingame kelyje todėl, kad vaikai mane įkvepia. Aš jiems atiduodu visas savo jėgas. Ir taip pasidalijame tuo gerumu. Yra labai puikių vaikų, iš kurių gali pasisemti stiprybės, yra išdykusių, bet turi viską priimti. Kol kas man pavyksta juos suvaldyti. Šiandien, deja, mokiniai jaučiasi aukštesni už mokytojus. Yra tėvų, kurie nesusimąsto ir stengiasi visaip įtikti savo vaikui, viską leidžia. Tai nėra gerai, vėliau kils problemų, nes žmogus gali ateityje nebesivaldyti.

– Sakėte, kad vaikus traukiate iš gatvės.
– Reikėtų šiek tiek paaiškinti. Gatvė reikalinga ne šimtu procentų, bet maždaug trisdešimt. Bet kiekvienas tėvas ir kiekviena šeima turėtų sekti tuos gatvės reikalus, su kuo sūnus ar dukra bendrauja, domėtis, kokie draugų tėvai, ar nevartoja alkoholio, nerūko. Laisvės reikia duoti. 30-40 procentų vaikai turi būti užimti neformaliuoju švietimu, save realizuoti ir belieka 30 procentų šeimai.

Pavyzdžiui, sporto mokyklai stengiamės rasti kuo daugiau vaikų. Vaikštau po miestą ir kalbinu tėvus prieš rugsėjo mėnesį, daliju savo vizitines korteles. Kartą išvydau mieste gana aukštą vyriškį, kuris ėjo drauge su moterimi. Priėjęs ir pasiteiravau, gal turi atžalų pradinukų. Vyras buvo užsienietis, kuris liko nustebęs ir sužavėtas, kad Lietuvoje treneriai asmeniškai ieško potencialių ugdytinių. Jo teigimu, Anglijoje tokių dalykų nebūna.

Džiaugiuosi, kai vaikams padedu atrasti save, kad galiu prisidėti prie jų karjeros. Prieš septynerius metus buvo formuojama Lietuvos jaunučių rinktinė, joje aš dirbau antruoju treneriu, taip pat turėjau užsiauginęs labai gerą komandą, aplošdavome Sabonio krepšinio centro ir Marčiulionio akademijos krepšininkus. Mano auklėtinis Motiejus Krivas pernai perėjo treniruotis į Sabonio krepšinio centrą, nes jo šeima persikėlė gyventi į Kauną. Septintokas Motiejus yra metro devyniasdešimties. Kai užaugs, bus tikrai Lietuvos rinktinės žaidėjas.

Kai kurie mano mokyti krepšininkai žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje, kiti – Lietuvoje, kai kas žaidžia mėgėjiškai. Per savo karjerą turėjau labai įdomių žmonių ir trenerio gyvenimas yra įdomus. Baisiausia gyvenime – monotonija.

– Taigi, kad gyvenimas būtų dar įdomesnis, traukiate į žygius.
– Šis pomėgis kilo dėl mano mamos brolio. Dėdė gyveno Toronte ir eidavo didžiulį ratą, po parkus vaikštinėdavo, antai 75-erių būdamas pakildavo iš ryto ir nueidavo penkis kilometrus. Ėjimas – tai savotiška mankšta, tai bendravimas su gamta. Eidamas išgirsti ir paukščio giesmę, ir pamatai nuostabias gamtos spalvas, pastatus, galbūt sutiksi pažįstamą, jausi vėją ar galų gale būsi užkluptas lietaus. Jis visu tuo džiaugėsi. Ir aš pamėgau tą ėjimą. Vieni važiuoja dviračiu, kiti bėgioja, kiti keliauja motociklu ar automobiliu. Mano hobis – eiti.

Nuėjau kartą 40 km, pamaniau, kad galiu ir toliau nueiti. Kaip tik treneriams Rygoje per vieną krepšinio turnyrą prasitariau, kad ateis laikas, kai atžygiuosiu į Rygą. Toks tikslas sukeldavo kolegoms šypseną – neįtikėtina įveikti 130 km. Pernai pasiryžau. Dabar jau niekas nesijuokia. Jei duodu žodį, tai jo ir laikausi.

– Kodėl Ryga?
– Man tai yra meilės miestas, gražiausias miestas. Esu daug keliavęs po Europą. Bet Latvijos sostinė man yra kažkas nepaprasto. Nuvykstu į senamiestį ir nuolat juo žaviuosi. Galiu patikinti, kad kiekvieną mėnesį nuvykęs džiaugsiuosi senu miesto grindiniu, kavinukėmis, galingais aukštais pastatais, kurių nėra mūsų sostinėje. Savo auklėtinius aš tradiciškai vedu ant tilto per Dauguvos upę, nuo čia matosi nuostabus senamiesčio vaizdas, vertas milijono. Sovietų laikais mane dar vaiką tėvai veždavosi kas mėnesį traukiniu į Latviją ar automobiliu. Juk tuomet buvo prekių deficitas – tad keliaudavome pirkti „Karvutės“ saldainių ir strimelių – rūkytų žuvelių Rygoje nuolat būdavo, kadangi ten yra uostas. Man šis miestas yra rojus. Žinau, kad viršuje į rojų nepateksiu ir vargu ar jis apskritai egzistuoja. Bet jeigu taip yra, tai tuomet greičiau į pragarą pateksiu, rojuje per gerai – nes ten amžina ramybė, harmonija. O aš harmonijos nenoriu.

– Kaip sekėsi žygiuoti Rygon?
– Pasiekiau miestą per 30 valandų. Prieš žygį Šiauliuose išsigraviravau ant spynos tokį užrašą „Sigitas Polekas pirmasis nuėjęs pėsčiomis iš Šiaulių į Rygą“ ir datą. Spyną pakabinau ant meilės tilto Rygos centre. O žygio metu mane tris kartus policija stabdė ir tikrino. Vis dėlto nedažnai žmogus iš Šiaulių į Rygą eina.

Išėjau, duktė pamojavo, žmonai parašiau laiškelį, kur patraukiau. 40 km per penkias valandas nuėjau – labai greitai. Bet pasiekus Joniškį mano pėdos buvo baisiai ištinusios, vienoje pėdoje susidarė kraujo gumbai – peiliu juos pradūriau pasikeičiau kojinę, apsiaviau basutes ir tęsiau žygį. Sutemus gūdžią naktį nenutraukiau žygio. Liko 5-7 km iki Lietuvos-Latvijos sienos, ėjau pasiramsčiuodamas lazda, dėl atsargumo, kad neužpultų aplinkinių vienkiemių šunys.

Kurį laiką mane lėtai sekė pareigūnai, matyt svarstė, ar aš blaivus. Netrukus jie pasiteiravo, kur einu. Aš jiems viską paaiškinau, kas esu, kur keliauju. Jie suprato ir pasiūlė pavežti iki sienos. Bet aš atsisakiau – kaip galėsiu žmonėmis į akis pažiūrėti, jei viso kelio taip ir neįveikiau sąžiningai pėsčiomis.

Jelgavoje pasitikau rytą, tai buvo tikrai kulminacinis momentas, o visą naktį ėjau be miego. Ėjau taip kaip dabar apsirengęs. Tačiau gerai jaučiausi. Nuo Jelgavos link Rygos prasideda tiltai, kuriuos perėjau ir greitkelyje ėmiau jausti, kad darosi bloga – ėmiau svirduliuoti.

Nusprendžiau pamiegoti bent 15 min. Žmogus po tiek laiko miego iš karto atsigauna. Prie greitkelio nusprendžiau padaryti pertraukėlę: pasidėjau po galvą kuprinę ir nusistačiau žadintuvą. Girdžiu, kad virš galvos trinktelėjo durys – policijos automobilis. Pasirodo, kad važiuodami greitkeliu žmonės pamanė, kad aš lavonas, partrenktas...

Pašokau, rusiškai paaiškinau, kad tikrai blaivus, keliauju į Rygą. Jie patikrino mano duomenis. Ir padėjo pereiti autostradą kiton pusėn užtvėrę eismą. Ir palinkėjo gero kelio. Tada jau buvau įveikęs maždaug 100 km.

Galiausiai pasiekiau Rygą ir pakabinau spyną. O tai įvykdęs pranešiau kolegoms. Kaip tik paskutinis ekspresas tą pačią dieną vyko į Šiaulius. Tiesa, žmonai nupirkau bandelių – Rygoje kepa labai gardžias.

S. Polekas: „Atsimenu, kaip ateidavau keturiolikmetis į aikštelę žiemą – kelias valandas kasdavau sniegą, kad galėčiau padaryti pirmą metimą. Nuo ryto iki vėlaus vakaro žaisdavome. Nuo tų laikų man užgimė mintis, kad visą gyvenimą turėčiau praleisti su krepšiniu, sportu“
Artūro STAPONKAUS nuotr.