facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliuose antrus metus veikia „SOS vaikų kaimas“ filialas, kuris rūpinasi socialinės rizikos šeimomis. Jame pluša socialinio darbo atvejo vadybininkės Rita Gintilienė ir Gintarė Lukaitė-Cekavičė. Nelengva parklupusiai šeimai vėl atsitiesti ir susigrąžintų teisę auginti vaikus šeimoje.

Pasiteiravus, kaip prasideda jų darbo diena, specialistės atsako, kad kiekviena – labai originali ir kasdien tenka džiazuoti, kad ir kaip planingai ir detaliai pasiruošta. Po vieno skambučio gali tekti tuojau pat lėkti pas klientus. Ir ši diena, regis, kaip ir visos kitos – gana įtempta, tačiau atradusios keletą laisvų minučių, moterys papasakoja apie savo darbą.

Svarbiausia – ne moralizuoti, o motyvuoti
G. Lukaitė-Cekavičė turi maždaug 7 metų socialinio darbo patirties. O jei paskaičiuotume drauge savanorišką veiklą – jau ir daugiau išeina. R. Gintilienė sakosi, jog visą gyvenimą dirba šį darbą ir paskaičiuoja – jau 17 metų. Ir nusišypso, kad greitai bėga metai.

Ne visi įsivaizduoja, kaip gi dirbama su socialinės rizikos šeimomis. Ar reikia jas pamokyti ir parodyti, kaip gyventi?

„Mes stengiamės motyvuoti pokyčiams, bet neprimetame taisyklių, pagal kurias kiti žmonės gyvena. Žingsnis po žingsnio pasitardami sudarome individualų šeimos vystymosi planą, jį aptariame, o vėliau – kaip pavyko jį įgyvendinti  ir ką dar reikėtų padaryti. Svarbiausia, kad žmogus suprastų, jog kitaip gyventi yra nuostabu. Žinoma, ir paslystame, visko pasitaiko. Kartais iškyla problema, kurios nė nenumatėme. Tuomet planas vėl pildosi, keičiasi“, – pasakoja R. Gintilienė.

Tiesa, planas ne per savaitėlę suraitomas – o po mėnesio ar dviejų, kai šeima kur kas geriau pažįstama.

Pasak  G. Lukaitės-Cekavičės, kartais užmegzti kontaktą būna labai sudėtinga. Žmonės neigia savo problemas bijodami gėdos – kad kaimynai, mokyklos bendruomenė ir kiti sužinos apie tai, jog šeima įtraukta į rizikos šeimų apskaitą.

Gražios istorijos
R. Gintilienė džiaugiasi, kad viena moteris, auginantį penkiametę dukrytę rado prieglobstį Šiauliuose. Ji atvyko praktiškai visai iš kito Lietuvos galo – ten teko gyventi visiškoje gūdumoje. Miškas, trobelė, iki artimiausios parduotuvės – per 20 km, o šalia dar girtaujantis vyriškis. Dabar tarpininkaujant specialistei, moteris su vaiku gali gyventi normaliame bendrabutyje.

„Įsivaizduokite, kai vaikas nemato kitų žmonių išskyrus girtaujantį vyrą. Iš pradžių mergaitė nė galvos nepakeldavo. Darželio nelankė, nemokėjo elementariai bendrauti, o dabar pradėjusi lankyti darželį atsigavo, dalyvauja įvariausiose edukacinėse veiklose“, – džiaugiasi G. Lukaitė-Cekavičė.

R. Gintilienė pasakoja apie tuoktuves, kurias padėjo paversti tikra švente. Žmonės nusprendė įteisinti savo santykius ir gyventi kaip šeima. Tad viena miesto kirpykla pasiūlė paruošti ir pagražinti jaunikį ir nuotaką.

„Kolektyvas mokėjo pakelti ir sukurti šventinę nuotaiką. Žmonės susituokė labai laimingi. O dabar gražiai gyvena ir sutaria“, – sako specialistė.

O štai dar vienas atvejis, kai šeimoje situacija atrodė visiškai beviltiška. Vienišos mamos devynerių metų vaikas atsidūrė vaikų globos namuose. Socialinis būstas, kuriame gyveno – visiškai apleistas, šaltas.

„Mama neturėjo noro susitvarkyti. Devynerių metų vaikui ten augti sąlygos buvo visiškai netinkamos. Žinoma, abu palaikė bendravimą, bet pokyčių nebuvo. Problemų su alkoholiu moteris neturėjo, dirbo nuolatiniame darbe, tačiau elementariai buityje trūko tvarkos. Lūžis įvyko vasarą, už skolas ji neteko socialinio būsto, bet po to viskas pradėjo keistis. Dabar ji gyvena bendrabučio tipo kambaryje – ir viskas gerai. Tvarkinga, švaru, šeimyniška. Ir vaikas švyti, ir mama – jiems gera kartu, kai jie susitinka. Ji suvokia vardan ko vyksta tokie pokyčiai – vardan sūnaus. Ir pati sako – tikiu, pavyks man“, – sako G. Lukaitė-Cekavičė.

Kitos specialistės klientė atsitiesusi atvirai pasakė – kokia laimė gyventi blaivai.

„Jūs neįsivaizduojate, nes niekuomet negėrėte, sakė man moteris, kuri dabar džiaugiasi, kaip gerai sutaria su savo vyru. Atvykite į sodą – parodysiu, kiek mano vyras priruošė žiemai konservų. Atvykstu – ir tikrai, žiemai pasiruošta“, – sako R. Gintilienė, pasak kurios ne per vieną dieną sugriūna gyvenimai, ne per vieną dieną ir atsistato.

Problema – ne tik alkoholis, bet ir sugriautas pasitikėjimas savimi
Nors gyvenimus griaute griauna alkoholis, tačiau, pasirodo, destruktyviais gali virsti ir pokalbiai.

Specialistės sako, kad žmonės dažnai nesusišneka, nors gyvena po vienu stogu.

Pasak G. Lukaitės-Cekavičės, priekaištų vienas kitam rezultatai – konfliktai, kartais – su policijos įsikišimu. O tereikia tik ramiai pasikalbėti, tereikia žmogaus iš šono, kuris reguliuoja pokalbio kryptį ir apsaugo nuo įsikarščiavimo.

Kita vertus, žmones kausto nepagrįsta, bet, regis, įskiepyta baimė.

Kelios labai jaunos šeimos, pasak G. Lukaitės-Cekavičės, augo rizikos šeimose. Taigi joms trūksta ne tik įgūdžių, bet tenka kone už rankos palydėti į tam tikras įstaigas. „Jie bijo. Neaišku, ko, bet reikia eiti kartu į visas įstaigas, kad susitvarkytų reikiamus dokumentus. Viena mergina pareiškė, kad tikrai jau nebebijos, ir pati nuėjo į ,,Sodrą“. O tai kartais irgi didelis rezultatas, kai žmogus gali savarankiškai sutvarkyti reikalingas pažymas ir sudėti parašus“, – sako ji.

Žinoma, priduria specialistė, visi mes ne itin gerai jaučiamės tose įstaigose, kur egzistuoja formalus bendravimas ir nejauki aplinka.

„Kiti pasakoja, kad tiesiog buvo išvaryti iš kabineto ir sako, kad daugiau neis – tam nemato jokios priežasties.

Su jaunomis šeimomis, atėjusiomis iš tos pačios rizikos aplinkos yra labai sunku pradėti kalbėti atvirai. Jie itin įpratę slėpti tiesą, kuria istorijas, tik, ko gero, po pusmečio pradeda viskas aiškėti. Sunkiausia įrodyti tai, kad nenorime atimti jų vaikų, o kaip tik atvirkščiai. Tikriausiai taip yra dėl to, jog nuo pat vaikystės jie buvo prašomi nesakyti apie vartojamą alkoholį, nes teks atsidurti globos namuose“, – sako G. Lukaitė-Cekavičė.

Kitame numeryje

Į viršų