Fotografijos muziejuje atidaryta Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda „Savas kūnas“. Daugiau nei tris dešimtmečius fotomenininkė kuria autoportretus. Parodoje atskleidžiama, kaip kinta kūnas ir asmens požiūris į laiką, aplinką, save patį.  

Vilnietės V. Bubelytės kūryba yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijoje. Nuo 1981 iki 2003 m. savo pačios aktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, po 12 metų pertraukos vėl grįžo prie šios temos. Parodoje eksponuojami 1981–2017 metais sukurti autoportretai.

Santykis su laiku ir savimi
V. Bubelytės kūryba Lietuvoje iš pradžių sutikta nepalankiai. Tuometėje visuomenėje akto fotografija buvo retas ir netoleruotinas dalykas, tačiau jaunai fotografei vis tiek knietėjo šią sritį išbandyti.

„Galvojau, baisoka, bet padarysiu gal ir truputį chuliganiškai. – kalbėjo ji parodos atidaryme. –  Buvo įdomu pažaisti. Žiūriu – eksperimentas pavyko.“ Žinoma, teko girdėti priekaištų, kad nepadoru, įžūlu, pirma reikėtų išmokti save su drabužiais fotografuoti. Menininkė atsakiusi, jei norėtų atrodyti gražiai, leistų save kitiems fotografuoti. Pasigrožėti savimi jai nereikia.

Autorei nelabai patinka autoaktas. „Mano kūnas tik instrumentas kaip šokėjai. Aš pasakoju ne savo, o bet kurio žmogaus istoriją. Mano kūnas tėra personažas. Įdomu pastebėti, kaip keičiasi jo santykis su aplinka. Pradėjau nuo tos jaunutės figūros, prisidengusios veidrodžiais. Dabar jau neatsimenu, ką tada jaučiau ir ko siekiau – praėjo tiek laiko. Dabartiniai darbai, kurių parodoje nėra, atspindi visai kitokį, ironišką santykį. Juose daugiau vaidybos“, – kalbėjo autorė. – Į klausimą, kodėl save, kodėl šitaip, atsakymo neturiu. Taip norėjau. Nebuvo jokių giluminių protestų. Beje, fantastiškas dalykas, kai nereikia pozuotojai aiškinti, kaip turėtų atsistoti, kokią nuotaiką sau susikurti. Joks modelis taip gerai neperteiks mano emocijos, sugaišiu daug laiko, kol išaiškinsiu, ko noriu.“

„Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė pabrėžė, kad tai pirmoji retrospektyvinė V. Bubelytės paroda, ir  jos vertybė yra tęstinumas, kitimas laike. Atskleidžiama, kaip keičiasi kūnas, kinta jo kalbėjimo būdas, kinta ir mūsų santykis su juo.

Didelėje salės erdvėje tie balti kūnai savaip prakalbo. „Žiūrint į fotografiją vyksta dialogas su savimi. Personažas tampa artimas, jame pažįstame savo nuotaikas, emocijas. Mizanscenos tampa šaradomis, kuriose užkoduotas autorės požiūris į visuomenę, aplinką, save“, – teigė  V. Ulinskytė-Balzienė.

Darius Vaičekauskas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas, vienas iš V. Bubelytės retrospektyvinio fotoalbumo sudarytojų, teigė, kad leidinyje atskleidžiama V. Bubelytės kūrybinio kelio kaita. Su kolege  Egle Deltuvaite jie sudėjo ne tik fotografijas. Leidinį papildo 5 menotyrininkų straipsniai, vienas iš jų – šiauliečio Virginijaus Kinčinaičio. Fotomenininkės kūryba aptariama labai skirtingais pjūviais.

Tarp žaidimo ir filosofijos
Ankštoje asketiškoje erdvėje neretai į kampą įspraustas moters kūnas neatrodo nei provokuojantis, nei erotiškas. Tiesą sakant, nesvarbu kieno kūnas. Iš nuotraukų dvelkia vienatvė. Akivaizdoje su savimi, kaip ir su Kūrėju, netenka prasmės puošmenos, turtai, pasiekimai. Esi tik nuogas kūnas. Be vardo. Akyse įskaitai klausimą: kas tu esi, žmogau? Kviečia mąstyti ir diskutuoti. Su savimi arba su fotografija.

Atmintyje sugrįžta vieno mokytojo žodžiai: „Tik filmuose žmogus miršta su muzika. Gyvenime muzikos nėra, nei gimstant, nei mirštant.“ Iš fotografijų kalba tyla. Jos nesudrumsčia nei moters kojos, nei veide matomas juokas. Ta tyla, apsupusi heroję, stumia ją į priekį, kad atsivertų, prakalbėtų į mus. Bet ji tyli. Vienose fotografijose jauna ir grakšti, kitose, gležna, liūdinti. O  dar kitose ironiška tvirtai suręsta figūra tyliai šaiposi iš žiūrinčio į ją.

Kai kuriose fotografijose kūnas tarsi  ištirpsta draperijų migloje, kitose, priešingai, šviesos išryškintas kiekvienu raumenėliu didina įtampą. Neišmanau, kokiomis techninėmis priemonėmis moteris dematerializuojama, tampa sau pora arba  matome vienoje fotografijoje tris skirtingas figūras. Jos tarpusavyje bendrauja.

Autorė įtraukia žiūrovą į žaidimą, nežinia, jį slėpynėmis ar rebusu labiau tiktų pavadinti.

2019 06 29 5

Iš V. Bubelytės retrospektyvinės fotografijų parodos „Savas kūnas“.
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.

2019 06 29 6

Į viršų