Šiaudiniai sodai yra apibūdinami kaip paslaptingiausi ir kruopščiausi tautodailės dirbiniai. Jie yra ne tik namų aplinkoje, bet ir miesto renginiuose, mugėse ir parodose. Tai yra ne tik daiktas, kuris reikalingas tik dėl grožio. Jis yra simbolinis, tad reikia suvokti jo prasmę, skleidžiamą gėrį.

Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus lankytojoms tautodailininkė Raimonda Kiminaitė surengė edukacinį užsiėmimą. Susirinkusios moterys turėjo galimybę išmokti verti mažą sodą. Visos moterys džiaugėsi šia joms suteikta galimybe, tačiau buvo ir tokių, kurios tik stebėjo, buvo ir tokių, kurioms trūkdavo kantrybė ir kurios viską mesdavo, tačiau vėl sugrįždavo prie sodo ir tęsdavo darbą. Tautodailininkė R. Kiminaitė teigė, kad tai yra labai kruopštus ir geležinės kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Išsamiau apie sodo gamybą, jo formas ir simbolinę prasmę papasakojo pati tautodailininkė R. Kiminaitė.

– Kaip susidomėjote sodais?
– 5-ojoje klasėje technologijų mokytoja pamokė, kaip reikia suverti vieną reketuką. Ir man taip patiko, kad iki šiol veriu sodus. Pati to toliau niekur nesimokiau. Tik dabar jie sudėtingėja ir visada stengiuosi nepadaryti tokio paties, kokį buvau jau dariusi. Visada malonu yra atrasti kažką nauja. Yra, kad mažesnius sodus pakartoju, didesnių nesistengiu padaryti tokių pačių. Nuo 5 klasės, kai pradėjau juos daryti, tai šiuo metu turiu jų sukaupusi apie 100 ir visi jie yra skirtingi.

– Ką jūsų gyvenime reiškia sodai?
– Jie užima pakankamai nemažą dalį mano gyvenimo. Vasarą ieškau smilgų, dabar jas džiovinu, reikia jas nusivalyti. O žiemą jau veriu. Prasideda pati kūryba. Visus metus turiu darbo, nors jie ir yra skirtingi. Būna, kad vieną dieną veri rankdarbį, o kitą dieną net nesinori jo paimti į rankas. Tada ir neveri. Buvo, kad kelerius metus nerišau paukštelių, nedariau saulučių, nes tai jau rišimas, o ne vėrimas. O paskui tai vėl pradėjau, nes pagalvojau – juk reikia. Sodai man – senovė, fantazija ir gamtos grožis.

– Ar sodai yra populiarus tautodailės dirbinys?
– Pastaruoju metu yra labai daug tuo susidomėjusių žmonių. Anksčiau, kai tik pradėjau verti, kitiems buvo tik įdomu, o dabar daug žmonių ateina, veria sodus ir klausia patarimo. Ko anksčiau niekad nebuvo.

– Kokių yra sodų?
– Yra rombo formos. Tokss laikomas pačiu populiariausiu ir tradiciškiausiu sodu. Yra kubo formos: jo viduryje yra įterptas apskritimas. Dar yra disko formos, kuri primena sietyną.

Tai yra pagrindinės sodų formos, kurios Lietuvos regionuose yra skirtingos. Rombo forma yra visur populiari, visur paplitusi. Pamenu, kai pirmą kartą į tautodailininkų parodą nunešiau kubo formos sodą, visi teigė, kad tai nėra lietuviška, tradiciška, primena kubizmą. Negaliu tiksliai pasakyti, ar kubo formos sodą verdavo Kupiškyje ar Rokiškyje, bet tai darydavo iš kiaulės šerių, o siūdavo su vašku. O dar sako, kad nelietuviškas. Jis – lietuviškas dar ir kaip.

– Iš ko sodai yra veriami?
– Aš veriu iš smilgų. Taip pat yra naudojami rugiai, galima verti iš nendrių. Iš tikrųjų galima verti iš bet ko, kas turi tuščią vidurį. Man smilgos yra laibos, plonos, jos leidžia išverti sudėtingesnį raštą. Tuomet sodai atrodo įspūdingesni nei veriami iš rugių.

– Kada smilgas reikia rinkti?
– Renku vasarą. Ieškau jų, nes ne visos tinka. Jų būna įvairių: rudų, dėmėtų, kirminiukai pagraužtų. Reikia jų turėti įvairių ilgių. Svarbi yra spalva, reikia prisirinkti arba auksinės, arba baltos spalvos atspalvio smilgų. Nuo lietaus greitai jos paruduoja. Kitos smilgos nors ir gražios, bet yra šiurkščios, pjauna pirštą, tai tos tikrai netinka.

Smilgas renku pievose. Pavyzdžiui, šiais metais rinkau pas pusbrolį laukuose tarp rapsų. Kaip vaisiai turi prinokti, taip ir smilgos turi prinokti. Jei nusiskinsi jauną smilgą, ji bus minkšta ir tiks tik paukšteliams daryti. Rudenį jos būna tvirtesnės. Kai smilgos išdžiūva, tada po truputį pradedi jas valyti.

– Kiek laiko užtrunkate?
– Jeigu reikia suverti didelį sodą, tam skiriu laiką po darbo. Užtrunku per dieną 1–2 valandas. O visą sodą padaryti užtrunka apie vieną mėnesį. Bandžiau kažkada skaičiuoti, kad jei šiam darbui skiriu po 8 valandas, suveriu per 5 darbo dienas. Jei reikia suverti tik mažutį sodą, suveriu per 1 ar 2 val. Labai skirtingai tai užima laiko ir labai priklauso nuo to, ar jis sudėtingas ar lengvas.

Man patinka verti apskritimus, bet reikia skaičiuoti, daryti kitaip. Nesakau, kad man tai yra sunku, kiekvienas darbas man yra savaip įdomus.

– Iš kur gaunate idėjų?
– Iš galvos. Veri vieną ir, atrodo, kad jei tą suverčiau taip, jei aną prijungčiau prie to, gautųsi iš karto kitoks. Verdiant vieną iš karto jau galvoje sukasi idėjos, kaip turėtų atrodyti kiti. Įdomumo dėlei pasižiūriu ir internete, kaip kiti veria, bet nori nenori kažkas vis tiek kartojasi. Juk antrą kartą dviračio neišrasi. Taip ir sodo – kažkas panašiai, bet kitaip.

– Ar dalyvaujate parodose?
– Prieš dvejus metus dalyvavau liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Jos regioniniame ture laimėjau antrąją vietą. Daugiau nedalyvavau, bet kiekvienais metais būna kasmetinės tautodailininkų parodos. Savo iniciatyva dalyvauju parodose, vedu edukacinius užsiėmimus, kurie yra labiau skirti suaugusiems, kartais važiuoju ir į muges. Namai juk nesitampo, o sodams vietos reikia: vieniems parduodu, kitiems – padovanoju. Žmonės sodais labai domisi, dažniau perka kaip namų aksesuarą.

– Sodai yra skirtingai vadinami įvairiuose Lietuvos miestuose?
– Taip, skirtingai. Pavyzdžiui, Varėnos, Panevėžio rajone yra vadinami liktoriais, Ukmergės rajone – voru, Suvalkuose – voriu ar pajonku, Kupiškio apylinkėse – reketuku. Kiekvienas Lietuvos regionas turi savo pavadinimą.

Voras yra neatsiejamas nuo voratinklio, o šiaudinis sodas primena voratinklį – savotišką geometrinių linijų tinklą. Man labai patinka, kad sodas yra vadinamas voru. Taip yra todėl, kad lietuvių tradicijoje voras siejamas su laime arba Laima (laimės dalytoja, likimo lėmėja). Tikima, kad jei voras leidžiasi ant siūlo, reiškia, kad jis neša laimę. Jis siejamas ir su saulės laiku: jei ant siūlo prieš akis leidžiasi iki vidurdienio – neša laimę, jei po – nelaimę.

– Ar veriant sodą reikia nusiteikti?
– Reikia, negalima verti susinervinus, nes tada 100 proc. neišeis suverti, sulaužysi, ne taip suversi, teks viską iš naujo pradėti. Reikia verti ramiai, atsisėdus, tada man net triukšmas netrukdo to daryti.

– Ar sodai yra naudingi?
– Pagal mitologiją sodas neša laimę ir sėkmę. Yra sakoma, kad kūdikiams reikia dovanoti mažą ir nesudėtingą sodą, kad jiems būtų lengvas gyvenimas. Jaunavedžiams reikėtų dovanoti išpuoštą sodą, kuriame būtų panaudotos saulutės, paukšteliai.

Kiekvienas turi savo simboliką, kuri kiekvienam yra skirtinga. Pavyzdžiui, paukštis simbolizuoja pavasario sugrįžimą, o vienoje knygoje skaičiau, kad paukštis reiškia ir sielų, dvasių namus. Vienam, pavyzdžiui, sodas su daug paukštelių reikštų, kad yra pavasario šilumos, gamtos pabudimo simbolis, o kitam – dvasių ir sielų namus. Soduose vienas simbolis turi daug reikšmių. Svarbu yra tai, kuo tiki.

– Kokių reikia turėti gebėjimų ar žinių, norint padaryti sodą?
– Reikia erdvinio mąstymo, kad tas, kuris daro, matytų, kas ir po ko turi eiti. Jei pradedi verti rutulį, apskritimą, reikia ir matematinių žinių, ypač geometrijos. Kubui reikia taikyti skaičiavimus. Rutuliui reikia naudoti formules. Ypač prieš veriant, kai jau žinai, kokio dydžio nori jį padaryti. Pasiimi schemą, rutulio formules, apsiskaičiuoji perimetrą ir tada pagal formulę pradedi skaičiuoti. Rutulys yra vienintelis, kuriam reikia formulių. Kubui gali ant lapo nusipiešti kvadratą, jį persilenkęs gali pasimatuoti.

– Tam, kuris vertų sodą pirmą kartą, ką patartumėte?
– Pirmiausia pradėti nuo šiaudelių, kurie yra skirti kokteiliams, internete susirasti schemą ir pradėti verti patį mažiausią sodą. Tokie šiaudeliai tikrai nesulūš. Galima išardyti, nukirpti ir iš naujo verti. O iš smilgų veriant siūlas gali įpjauti į smilgą ir ne visada pavyksta pataisyti. Jei yra erdvinis mąstymas, vaizduotė, toliau galima verti ir sudėtingesnius.

– Ar sodai yra jūsų hobis?

– Taip, hobis, laisvalaikis. Juos veriu, kai turiu laiko ir noro.  Per metus jų padarau iki 10, daugiau nepadarau. Mano pirštai jau yra miklūs, net patys automatiškai žino, kas po ko jungiasi. Tai yra labai kruopštus ir kūrybiškas darbas.

– Dar jūs darote ir vėduokles?
– Taip, darau, bet tai buvo tik pačioje pradžioje. Vėduokles rišau prieš 10 metų, dabar jų nebedarau, turiu tik tas, kurios man patinka. Labai norėjau turėti vėduoklę, tai pabandžiau padaryti iš smilgų. Vėduokles reikia rišti, tai jau atskira technologija. Joms formulių nereikia. Man labiau patinka sodai, jie yra mano pomėgis.

– Ką veikiate gyvenime be sodų vėrimo?
– Šiuo metu esu siuvėja taip pat dainuoju chore, veriu siūlus ir labai mėgstu skaityti knygas.

2017 10 13 32

Sodai, sodeliai... Vorai, voriukai...
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų