Dėl ašies tiesinimo
Pristatant Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės ir jos prieigų sutvarkymo planą-projektą buvo siūloma keisti kapinių zoną. Nuo Tilžės gatvės sankryžos atverti Aušros tako ašį, t. y. pratęsti Aušros taką.

Siūlyčiau tiems, nuo kurių priklauso šis projektas, atsistoti Aušros take ir patiems įsitikinti, ką reikštų šis ašies pratęsimas. Neliktų žymios dalies kapinių (karių), keliolikos, o gal ir visų dailiai nuaugusių ilgaamžių liepų. Nuo aukšto šlaito tektų nukasti nemažai žemių.

Kokia šiauliečiams iš to nauda, jei į Aušros taką patekti kliūčių nėra.

Dėl karių kapinių
Projekto autoriai pabrėžtinai deklaruoja šiuolaikiškumo ir istoriškumo suderinimą. Sveikintina. Žiūrint iš šių pozicijų, sovietinių karių kapų paminklas nėra svetimkūnis. Jis mena ne vien karo aukas, bet ir mūsų tautos skaudžios istorijos dalį – okupaciją.

Prisimenu, kai Kelmės pradinės mokyklos 5-6 skyriaus mokiniai okupacijos pradžioje per mokytojos Baršinienės pamokas dainuodavome: „Vytautas Didysis, mūs tėvų valdove, / Tu meni man brangią Lietuvos senovę. / Mūsų kaulus mindo svečių juodos kojos, / Ar toli dar laisvės, šviečiantis rytojus?“

Toji daina greitai nutilo, neliko ir mokytojos.

Pats paminklas, toji tamsi spalva atitinka to meto dvasią.

Rusijos ambasadoriaus atvykimas rodo, kad šis projektas jiems kelia susirūpinimą. Žinant tą jautrumą, Estijos įvykius, įsismarkavusią propagandą, esą Lietuvoje karių kapai naikinami, neprižiūrimi, reikia atsižvelgti į jų pasiūlymus, derinti čia pat vietoje, neduoti peno tolesnei propagandai.

Pravartu prisiminti V. Šekspyro posakį: „Nors jokio priešo nėr arti, jaunystė duobę kasa sau pati.“ Šią mintį pateikus žemaitiškai, reikštų: „Raškažius užpakalį drasko“, lyg neturėtume svarbesnių darbų, problemų. Ateityje laikas viską sustatys į vietas.

Dėl sendinimo
Teigiama, kad medžių iškirtimas, nuogos erdvės išplėtimas priartins Katedrą prie Aušros gatvės, o gatvę – prie Katedros. Tokiu būdu šiai vietai bus suteiktas senamiesčio vaizdas, nes projekto autoriai užsimojo šiauliečiams, miestui padovanoti senamiestį, kad galėtume pasigirti, jog ir mes tokį turime.

Tam reikia pasendinti miesto centrą ir prieigas. Pagal projektą tai sendintų akmens grindinys ir medžių mažinimas, kad neužstotų pastatų ir gatvių. Kuo plikesni pastatai ir gatvės, tuo labiau artėsime prie senamiesčiams būdingo vaizdo. Pavyzdys – Dvaro gatvė. Seniau senamiesčiuose, jų aikštėse medžių nebūdavo. Būdavo turgus. Tad sendinimo galimybės dar neišsemtos. O kai apsistodavo cirkas, aikštė tapdavo pramogų vieta. Pramogų linkme ir judame.

„Kuo liaudžiai mažiau duonos, tuo daugiau reikia duoti linksmybių“, – vietoj darbo. Ši senovės Romos patirtis vėliau privedė prie jos pačios, galingos imperijos žlugimo.

Kaip miesto centro, jo prieigų ir tolesnė miesto pertvarka atsilieps sveikatingumui – nekalbama.

Miesto oro teršėjų turime nemažai: gausus autotransportas, atliekų deginimo įmonė, aerodromas, geležinkelis. O natūralių sveikatingumo šaltinių, kurie sugeba valyti ir tiekti švarų orą, – tik du.

Kas tie geradariai?
Tai miesto žaliasis rūbas ir šalia miesto plytinti aukštapelkė. Pastaroji dėl temperatūrų skirtumo pasiima virš mūsų miesto labiau įkaitusį, užterštą orą, lietaus ir rūko lašai taršą, dulkes nusodina. Nuodingus anglies, azoto, kitus oksidus aukštapelkės augalija paverčia organinėmis medžiagomis. Daugelyje kultūringų valstybių aukštapelkės yra saugomos. Mes eksploatuojame, kasame durpes, naikiname. Visiškai atstatyti aukštapelkę prireiktų eilės tūkstančių metų. Durpių sluoksnis per metus padidėja vos 1 milimetru.

Dėl sodmenų modernizavimo
Žaliųjų plotų reikšmė žinoma dar iš Antikos laikų.

Mažindami mažus plotus, įprastinius medžius arba vadinamąsias klasikines įprastines liepas keisdami į „modernias“, importines žemo ūgio, lėtai augančias, retašakes, retų, mažų lajų bloginame miesto sanitarinę būklę.

Laja – tai šakų ir lapų visuma. Įprastinės mūsų liepos: plačialapė, mažalapė, jai artima grakščioji, turi tankią lają, teikia pavėsį. Tai labai svarbi medžio savybė, padedanti mažinti oro užterštumą, slopina triukšmą. Jos lengvai prigyja, sparčiai auga, atsparios miesto taršai, pakelia karpymą, ilgaamžės. Palankiomis sąlygomis gyvena iki 400–600 metų.

„Moderniški“ medžiai tinka tik supažindinimui su sodmenų įvairove, bet ne kaip pagrindiniai miesto želdiniai. Medžiai sodinami ne vien dėl grožio, bet ir miesto mikroklimatui pagerinti. Pasakymas „Neieškokit pavėsio – nebus“ rodo žemą raštingumą. Seniai žinoma, kad kuo daugiau žalumos, tuo ir miestas sveikesnis, jaukesnis ir mažiau darbo daktarams.
Kaip elgiasi nuplikintų miesto centrų gyventojai?

Pasiturintys keliasi į žalius, sveikus priemiesčius, rajonus. Centrų patalpas užima įvairios kontoros, ofisai, kavinės, restoranai ir kt.

Mes, pirkdami butą ar sklypą, taip pat norime, kad arti būtų ne plyna gatvė ar laukas, bet augtų medžiai, žydėtų gėlės ir būtų daugiau žalumos.

Pašmaikštavimai arba argumentai importinių, „modernių“ medelių naudai
Lėtai augančių, žemaūgių nereikia formuoti lajos, neužstoja namų, mažiau darbo. Grįžtant įkaušusiems namo lengviau surasti savąjį būstą. Nuogos ir pusnuogės gatvės, pastatai, aikštės, vasaros saulės kepinamos, labiau įkaista.

Mėgstantiems pietų kraštų kurortus primins Antalijos, Maljorkos orus. Arba kai nėra pavėsio, gali įsivaizduoti esąs dykumoje. Kadangi įvežtinių amžius žymiai trumpesnis, reikės dažniau atjauninti, o su pensininkais, kokie jie bebūtų, grynas vargas. Neliks ilgaamžių pensininkų.

Dar iš anų laikų yra išlikęs magiškas žodis – importas.

Vilniaus pėsčiųjų gatvė apsodinta importinėmis retašakėmis, retų lajų liepaitėmis. Jų kaina, lyginant su vietinėmis, yra gana aukšta. Pranašumas tas, kad galima pasigirti jų kaina, lyginant su vietinėmis, ir kad neatsiliekame, artėjame prie Vakarų didmiesčių.

Dėl amarų pavojaus
Šis pavojus gerokai perdėtas, kad pateisintų importą ir „modernizavimą“.

Ilgametė Kauno Laisvės alėjos patirtis kalba, kad pagrindiniai suolų teršėjai – laiko dulkės ir nevalyvi sėdintieji. Suolai, kaip ir gatvės, kiemai, yra valomi.

Reikia pripažinti, kad pasitaiko metų, kai liepas užpuola amarai ir nuo jų saldžių, lipnių išskyrų (lipčiaus) blizga lapai, dalis nukrenta ir ant šaligatvių. Tai reti ir trumpalaikiai atvejai.

Jau kelinti metai vaikštome vietinėmis liepomis apsodintomis gatvėmis švariomis galvomis ir šaligatviais. Krenta tik lapai.

Čia priėjo senas pažįstamas Kindziulis ir paaiškino: „Nekrinta todėl, kad tose gatvėse nėra suolų, pastatykit – tuoj amarai apdergs.“

Miško baimė
Senovės išminčius Diogenas, kuris gyveno statinėje, ir jį aplankiusiam didžiajam užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui išdrįso pasakyti: „Neužstok man saulės“, yra pareiškęs, kad į savo statinę jokiu būdu neįsileis moters.
Mūsų miesto Savivaldybės atstovas yra panašiai išsireiškęs apie mišką, kurio jokiu būdu neįsileis į centrinę miesto aikštę. Abu šie garbūs vyrai yra teisūs. Moteris dėl vis didėjančio vaidmens mūsų gyvenime nusipelno gyventi ne ankštoje statinėje, bet gražiuose apartamentuose.

O blogą nuomonę apie mišką bus susidarę žvelgdami į vadinamąjį pokarinį, naująjį parką, kuris neatitinka parkui keliamų reikalavimų. Tik įėjus ten, kur daugiau erdvės, šviesos, dar panašu į parką, toliau – tankus miškas.

Po karo čia buvo pieva su atvirais šaltiniais rytiniame pakraštyje. Vieni to meto valdžios vyrai siūlė šį plotą skirti statyboms, kiti – rengti parką. Nulėmė vyriausiojo miesto architekto P. Uoginto žodis – skirti parkui.

Sodmenų pasirinkimas menkas. Plito greit augantys, bet trumpaamžiai uosialapiai klevai, kanadinės tuopos. Sveikos tuopos amžius yra 200 metų, bet jos neatsparios grybinėms ligoms.

Nebuvo kam parengti tinkamą parko projektą, sodmenų išdėstymo ir suderinimo planą. Nepasinaudota žemiau įrengti vandens baseiną. Sodinta tankiai kaip miškas. Todėl ir išaugo tankus miškas, kuris ir kelia kai kam nepasitikėjimą mišku.

Prisikėlimo aikštei nesiūlome nei parko, nei miško. Tačiau be tinkamai parinktų ir suderintų želdinių gražios ir jaukios aikštės nesukursime.

Daugiau atsakomybės želdiniams
Su želdiniais, ypač medžiais, reikia elgtis atsakingai, nes tik po 20 metų medžiai atskleidžia gerąsias savybes. Želdiniai neatskiriama, sudėtinė miesto dalis. Su jais į mūsų aikštes, gatves ir kiemus ateina medžiai ir krūmai, gėlynai ir žolynai, nešdami tyrą orą, pavėsį, medžių šlamesį, žalumos ir žiedų kvapą, kviesdami paukščius.

Gražiai surikiuoti, suderinti želdiniai, kaip ir pastatai, puošia miestą, suteikia jaukumo, patrauklumo. Kada kalbama apie tvarkingą miestą, dažnai sakoma – gražus ir žalias miestas. Tai du neatskiriami, svarbiausi miesto požymiai, tarsi dvyniai. Reikalinga ir erdvė, ir pavėsis.

Želdinių reikšmė neišmatuojama. Želdinius pasitelkus, tuščią plotą galima paversti nuostabiu parku, o mažesnį – skveru. Aikštei suteikti uždarumo, jaukumo. Paruošti vietą istorijos, kultūros paminklams, kitiems statiniams.

Vykusiai suderinti, sukomponuoti ir priderinti želdiniai – tarsi operų, baletų dekoracijos, be kurių veiksmas suprastėtų, nublanktų.

Apie autorių
Lietuvos pedagogas, gamtininkas vienas žymiausių Lietuvos lepidopterologų, Šiaulių garbės pilietis Stasys Gliaudys gimė 1928 m. gruodžio 15 d. Graužikų dvare, Kelmės valsčiuje.

1960 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Dirbo zootechniku, dėstytoju. 1961 m. Šiaulių pedagoginio instituto Biologinės stoties vedėjas. 1974 m. tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1996 m. Šiaulių universitetas), Pedagogikos fakulteto dėstytojas. 1975 m. Botanikos sodo įkūrėjas, 2000 m. kūrė Šiaulių universiteto gamtos muziejų, kurio ekspozicijoje yra unikalių eksponatų, kurių neturi kiti šalies zoologijos muziejai. 1988 m. vienas iš Šiaulių kultūros paveldo klubo „Aukuras“ įkūrėjų ir aktyviausių dalyvių, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Tradicija tapo S. Gliaudžio organizuojamos miško atsodinimo talkos tvarkant Varputėnų parką, Bubių piliakalnį, Girinkų kalną, Aukštaitijos nacionalinį parką, Pageluvyje rengiant ekologinį taką. Jis – ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Šiaulių miesto skyriaus tarybos narys ir konsultantas, Kurtuvėnų regioninio parko „Žaliosios mokyklos“ dėstytojas, Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto lektorius.

Vienas pats, kartais ir su studentais, gamino herbarus, gaudė, rinko vabzdžius, kaupė kitas mokymo ir vaizdines priemones. Taip buvo įkurti botanikos ir zoologijos kabinetai. Drugius pradėjo rinkti kartu su inžinieriumi Petru Motiekaičiu. Daug metų tyrinėjo Lietuvos augalus. Paskelbė daug straipsnių apie žiedadulkes. 1974 m. pradėjo tirti Kurtuvėnų landšaftinio draustinio drugius, kitus vabzdžius. 1978 m. tyrė Vinkšnėnų, dalies Gubernijos miškų naktinius drugius ir nustatė, kad jų esama daugiau nei 300 rūšių. Remiantis šiais tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu, dab. – Vijolės entomologinis draustinis.

Tyrė Šiaulių miesto bei priemiesčio paukščius, rado jų 160 rūšių. 1976–1977 m. atliko išsamius Talšos ir Ginkūnų ežerų, garsėjančių paukščiais, tyrimus, kurie tapo svarbiu šaltiniu stebint tolesnius šių ežerų paukščių įvairovės pokyčius.

Iš viso yra paskelbęs per 300 straipsnių.