Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti  apie režisieriaus Fritz’o Lang’o kūrybą.   

Kritika diktatoriams.       
Vokiečių ekspresionizmo atstovas, žydų  kilmės kino režisierius Fritz’as Lang’as (1890 – 1976) Vienos mokykloje studijavo architektūrą, po to Miuncheno Juliaus Dietz meno mokykloje – tapybą. Po Pirmojo pasaulinio karo gydėsi karo ligoninėje, kur 1916 – 1917 metų žiemą parašė pirmuosius savo kino filmų scenarijus. Šių scenarijų pagrindu Joe May (1880 –1954) ir Otto Rippert (1869 – 1940) pastatė du anuomet labai keistus fantastinius kino filmus.

Kaip kino režisierius Lang’as debiutavo 1919 m. Jis kino studijoje „Decla-bioscop“ pastatė kino juostą „Maišytos rasės žmogus“ (‘Halbblut’).      

1921 m. menininkas sukuria naują išskirtinę ir kino istorijos puslapiuose pažymėtą juostą „Pavargusi mirtis“ (‘Der Mūde Tod’). Ši juosta svariai prisidėjo prie ikifašistinio, nacionalinio kino formavimo.

Kūrinyje pasakojama, kaip sielvartaujanti mergina maldauja Mirties sugrąžinti jos mirusį mylimąjį. Mirtis nusiveda merginą į tamsią salę, kurioje dega daug žvakių, simbolizuojančių gyvybę, ir pasiūlo sandėrį: jei mergina sugebės pastoti kelią mirčiai ir neleis užgesinti bent vienos gyvybės, tada mylimasis bus grąžintas į gyvųjų tarpą.

Sandėriui įvykus filmo veiksmas persikelia į tris skirtingas vietoves: Bagdadą, Renesanso Veneciją, ir Kiniją. Personifikuota Mirtis epizoduose pasirodo budelio pavidalu, o skirtingų vietovių ir epochų tironai merginai sutrukdo išgelbėti mylimojo gyvybę.

Prislėgta pareigos Mirtis sutinka skirti dar vieną užduotį: mergina turi surasti žmogų, kuris sutiktų iškeisti savo gyvybę į mirusio mylimojo.      

Iš dalies galima teigti, kad šis kūrinys byloja apie tai, jog visos jėgos veikia ir palaiko valdančiųjų tironiją. Būtent toks moralas tampa centriniu Vokiečių ekspresionistinio kino filosofijos tašku. Beviltiškoje situacijoje susidaro įspūdis, kad tik mirtis gali padėti išsivaduoti nuo tironijos, o dauguma žmonių tiesiog egzistuoja lyg vergai. Taigi filme „Pavargusi mirtis“ Lang’as demonstruoja nihilistinį laikmečio vokiečių buržuazijos ir žemesniojo sluoksnio bruožą.      

Dviejų dalių filmas „Žaidėjas daktaras Mabusė“ (‘Dr.Mabuse, der Spieler’), pastatytas 1922 metais, pasakoja apie tai, kaip pokario Berlyne dr. Mabusė bando sukurti imperialistinę visuomenę su visiškai kitokia teisine santvarka, ignoruojančia smurto viešpatavimą. Jis – hipnozės meistras, panašiai, kaip ir dr. Kaligaris (Robert’o Waine sukurtas personažas kitame garsiame ekspresionistiniame filme) sugeba ne tik manipuliuoti, bet ir keisti savo išvaizdą.

Mabusė užsiima kriminaliniais veiksmais. Jis vagia biržos dokumentus, o kai akcijos kursas stabilizuojasi, juos sėkmingai parduoda. Mabusė lošdamas kortomis su turtuoliais juos hipnoze verčia pralaimėti.

Gausias ir bauginančias kriminalines aferas tiria prokuroras dr. Wenk, vadovaujantis specialiosioms organizacijoms, kovojančioms su nelegaliais azartiniais žaidimais. Tačiau Mabusė genialiai maskuojasi ir jo pagauti nepavyksta, jis galingas ir valdantis, jo niekas negali nugalėti.

Vis dėlto ne pinigai užvaldo pagrindinį filmo personažą, o troškimas manipuliuoti žmonėmis. Filmui įpusėjus prokuroras Wenk atranda Mabusės slaptavietę. Filme tradiciškai blogis yra nugalimas, nors niekšas Mabusė turi ir savotiško žavesio.       

Mabusė – tai ne tik savotiška Friedrich’o Nietzsche’s (1844 – 1900) antžmogio metafora, bet ir anuometinės kultūros kritika. Vokietija perpildyta ištvirkimų ir nusikaltimų, ekranuose demonstruojamos orgijos, gatvėse šlaistosi narkomanai, o kūnus pardavinėja homoseksualai ir nepilnametės prostitutės. Darbininkų klasė brutaliai engiama, o bet kokia staigi reakcija ardė valstybės pamatus.     

Kino filme „Žaidėjas daktaras Mabusė“ išryškėja režisieriaus antifašistinis kūrybos braižas, nors jis pats gana jautriai reagavo į to  meto įvykius, bet gyvenime stengdavosi laikytis apolitiškos linijos.   1923 – 1924 m. Fritz Lang kartu su prodiuseriu Erich Pommer (1889 – 1966) kino kompanijoje UFA sukuria kino epą, atspindintį tikrąją vokiečių kultūros dvasią – „Nibelungai“ (‘Die Nibelungen’).

Pirma dalis vadinosi „Zigfrydas“ (‘Siegfried’), antra dalis – „Krimhildos kerštas“ (‘Kriemhilds Rache’). Viso abiejų kino filmų ilgis yra 7000 metrų kino juostos. Filmavimo darbai truko 30 savaičių, o visas biudžetas buvo 8 milijonai Vokietijos markių.

Kūrinyje pasakojama apie tai, kad Zigfrydas išmokęs kalvio amato patraukia į Burgundijos karaliaus dvarą. Pakeliui jis nugali slibiną, kurio kraujyje išsimaudęs tampa nenugalimu herojumi. Tačiau pažeidžiamiausia vieta lieka mažas odos lopinėlis ant jo peties.   

Vėliau apsilankydamas nykštukų valdovo karalystėje Zigfrydas pagrobia kepurę, su kuria jis tampa nematomas.

Karaliaus dvare jis įsimyli Krimhildą ir jai pasiperša. Karalius Giunther sutinka ištekinti seserį, jei Zigfrydas padės pavergti Islandijos karalienės Brunhilde širdį. Pasinaudodamas kepurės galiomis Zigfrydas atlaiko jam skirtus išbandymus, po kurių įvyksta vestuvės. Vėliau apie Zigfrydo galias sužinojusi Islandijos karaliеnė pasamdo karaliaus vasalą, kad šis nužudytų didvyrį.   
    
Antrojoje kūrinio dalyje Brushilde išteka už hunų karaliaus Etzel ir pagimdo jam sūnų. Ta proga įvyksta didelė puota, į kurią yra pakviečiamas ir karalius Giuntheris. Svečias tyčia išprovokuoja ginčą tarp burgundų ir hunų.          

Šis šiaurietiško mito pasakojimas rodo savotiškai didvyrišką fiurerio vaidmenį. Zigfrydas yra destruktyvi, bevertė žmogysta, o hunų bendruomenė kino filme atrodo tarsi urvinių žmonių rūšis, siekianti sunaikinti vokiečių kultūrą. Hunai nevaikšto aukštai iškėlę galvas kaip germanai. Jie labiau panašūs į prie žemės prispaustas klastingas reptilijas, straksinčias keistai iškreiptu kūnu, sulenktomis kojomis. Tai kuria savotišką rasizmo metaforą.      

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.


2018 08 23 02

2018 08 23 03

Į viršų