Šiaulių kultūros židiniu ir miesto inteligentijos traukos centru tapusi, visos Lietuvos bei užsienio menininkų  pamėgta „Laiptų galerija“ atšventė 26-ąjį gimtadienį. Šia proga atidaryta Italijos menininkų  Enzo, Peppe, Nando Rosamilia kūrybos paroda.

Profesionalios kultūros židinys
Kultūros įstaigos gimtadienis, anot „Laiptų galerijos“ vadovės ir sielos Janinos Ališauskienės, gali būti tada, kai ji tam pasirengusi, kai galima visuomenei pristatyti metų veiklos ataskaitą. „Laiptų galerijos“ neveiklumu net didžiausias priešas neapkaltintų. Vien šiais metais vyko jau dešimt parodų, Italijos menininkų brolių Rosamilia paroda – vienuolikta.  

Per 26-erius metus surengtos 688 parodos. Dalyvavo per 100 dailininkų. 16 iš jų jau išėjo  amžinojo poilsio. Galerija išskirtinį dėmesį skiria išeivijos menininkams, dažniau orientuojasi į viduriniosios kartos dailininkus, tačiau neretai čia pristatomi jaunų iš Šiaulių krašto kilusių kūrėjų darbai. Plačiai žinomas „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalis šiemet jau vyks 15-ąjį kartą.

O kur dar literatūriniai vakarai, susitikimai, koncertai? Jeigu paroda, koncertas ar knygos pristatymas vyksta „Laiptų galerijoje“, jūsų laukia  profesionalus, prasmingas, intelektualus  renginys.

Italijos dvelksmas
Gimtadienis – ypatinga proga, kai susimąstoma, kas padaryta, kuo galima pasidžiaugti. Menininkų Rosamilia paroda buvo pirmoji „Laiptų galerijos“ paroda. J. Ališauskienė su šiek tiek slepiamu kartėliu prisiminė, kad pradžioje, kai 1992 m. galerija, buvę Mokytojų namai, pareiškė norą tapti kultūros centru, vietiniai menininkai nepasitikėjo. Tad Italijos menininkai broliai Rosamilia buvo pirmieji garbingi galerijos svečiai. Praėjo ketvirtis amžiaus, ratas apsisuko ir jų kūriniai vėl čia. Rosamilia yra tarsi galerijos krikštatėviai, artimi giminės. Menininkai negalėjo atvykti, bet savo sveikinimus jie perdavė virtualiu būdu.

Enzo, Peppe, Nando Rosamilia  fotografikos, monotipijų ir aplikacijų parodą pristatė menotyrininkė dr. Danutė Zovienė. Visus 3 brolius vienija kilmė. Jų šaknis, anot menotyrininkės, Italijos žemė maitino, Europos kultūros syvais girdė. Ji aptaria skirtingus meninius braižus, techniką. Pradeda nuo viduriniojo brolio Enzo. Pasak D. Zovienės, dailininkas tyrinėja amžinybės laiko ir erdvės santykius. Ieško prarasto harmoningo laiko. Iš kultūros objektų sukuria naują sistemą, atveria kitą realybę. Kiekviena fotografija unikali, spausta ant specialaus rankų darbo popieriaus. Amalfi popierius suteikia fotografijoms nepakartojamo žavesio, primena oforto technika sukurtus darbus. Šiuo ypatingu būdu ir technika fotomenininkas dirba jau beveik 40 metų.

Kai kuriuose paveiksluose dailininkas panaudoja mistifikuotus portretus ir kultūrinė terpė tampa socialiai provokuojanti. Fotografijas paliečia teptuku ir sukuria tarsi paveikslą paveiksle. Estetikai ypatingas dėmesys. Arkos altoriumi tampa. Sklinda prarasto Rojaus ilgesys ir amžinas klausimas: kas esu aš?

Ryškiomis spalvomis pakeri Peppe Rosamilia kūriniai („Pavojinga augalinė architektūra“, „Nida: kopos“, „Prisiminimai iš Lietuvos“). Vyriausiojo brolio vizijose spalvų ir vaizdų polifonija,  dekoratyvi, žaisminga tapyba. Muzikalus spalvingas pasakojimas apie Lietuvos prisiminimus, paslaptingas Nidos kopas. Peppe laikosi nuostatos, kad menas turi skelbti optimizmą, teigti meilę gyvenimui, gyvybei.

Nando daugiausia savo darbus kuria aplikacijų ir koliažo technika. Jo kūriniai – tai meninis simbolių žaidimas. Darbams būdingi kubistų bei dada meno srovių bruožai, charakteringa laisva temos ir vaizdo interpretacija, spalvų ir figūrų ryšys. Nando koliažai, aplikacijos ant nuotraukos kalba apie šiuolaikinio pasaulio destrukciją ir bandymą ieškoti vilties. Vandens, laivo, švyturio motyvai  kuria pasakojimą apie amžiną vyksmą, bet suplėšytos gabalais rankos, abejinga šypsanti minia ragina susimąstyti: kaip mes gyvename, kodėl?

Apibendrindama menotyrininkė teigė, kad vieno kamieno trys šakos, sugėrusios europinės kultūros syvus, skiriasi ryškia originalia stilistika ir prieš 26-erius metus organizuoti tokio masto menininkų parodą buvo didelis iššūkis. Tokius iššūkius nugalėjusi „Laiptų galerija“ išsikovojo autoritetą.

Saksofonininkas  Audrius Jonaitis, ilgėliau stabtelėdamas tai prie vieno, tai prie kito eksponato, parodos įspūdžius, nuotaikas  išsakė muzikinėmis improvizacijomis: saksofonas stebėjosi, dejavo, verkė, liejo ilgesį ir čiurleno viltį...

„Šviesos ratas“ – kultūros sklaidos metafora
Maloniai dėmesį patraukė Marytės Ruzgytės parengtas performansas „Šviesos ratas“.

Šviesos, muzikos, plastikos ir vaikiško nuoširdumo junginys graudino, skatino susimąstyti, žadino prisiminimus. Per savo veikos metus „Laiptų galerija“ šviesos gijomis sujungė skirtingų miestų, įvairių šalių menininkus, edukacinėmis programomis traukė arčiau kultūros šviesos jaunus ir visai mažus.

Spalvinga vakaro muzika
Vakaro dalyviai gėrėjosi džiazo virtuozų Veronikos ChiChi (vokalas)  ir Dmitrijaus Golovanovo (klavišiniai) atliekama muzika. Skambėjo džiazo klasikų Ninos Simone, Louiso Armstrongo, Ellos Fitzerald šedevrai, svingo ansamblio „The Ditties“ kūriniai ir lietuviškos džiazo interpretacijos. Vieno įdomiausių Lietuvos džiazo pianistų – Dmitrijaus Golovanovo ir žavios vokalistės, tarptautinių konkursų laureatės Veronikos duetas pakerėjo klausytojus lengvumu ir žaisme.

Dalijimosi džiaugsmas
Priimti sveikinimus ne kaip duotybę, o kaip galimybę dalytis  –  aukštos dvasinės kultūros ženklas. „Laiptų  galerija“ nepamiršo padėkoti mieliems partneriams, be kurių jų renginiai gal nebūtų tokie spalvingi, turiningi. Žaismingos mielos dovanėlės dar sykį parodė, kad čia branginamas kiekvienas, ką pavyko bendroje veikloje „prisijaukinti“. Gal dėl to užplūdo gausybė sveikintojų, kuriems svarbus buvimas su kultūra „Laiptų galerijoje“, o vakarą pagyvino žaismingos Šiaulių valstybinio teatro aktorių improvizacijos.

Į „Laiptus“ norisi sugrįžti
J. Ališauskienė, sveikindama gimtadienio šventės dalyvius, sakė, kad visus 26-erius metus visa galerijos komanda dirbo kaip sau – negailėdama laiko, energijos. Tiek menininkus, tiek parodų ar koncertų lankytojus užkrečia direktorės Janinos Ališauskienės ir visų galerijos darbuotojų spinduliuojama šiluma. Nors kartą pabuvojęs čia pasijauti kaip laukiamas brangus bičiulis. Dailininkus džiugina, kad jų kūriniai galerijoje kaip šventenybė –  kiekvienam surandama tinkamiausia vieta, informacijos pateikimas atitinka mados reikalavimus. Galerijos direktorė ir vadybininkai brangina neformalius ryšius su Lietuvos ir užsienio menininkais, todėl tiek daug ne tik Vilniaus ar kitų miestų, bet ir  Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos, Italijos menininkų parodų. Kasmet būrį kūrėjų sukviečia „Šiaulių Monmartro Respublika“, tradicinis festivalis, tokia šventinė būsena, kuri  išplinta ir į miesto erdves. Sunku dabar būtų Šiaulius įsivaizduoti be „Laiptų galerijos“.

Linksmas aktorių pasveikinimas.
Evos KAPLIŪNIENĖS nuotr.

Performansas „Šviesos ratas“ sužadino prisiminimus.
Evos KAPLIŪNIENĖS nuotr.