Lietuvai minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Šiaulių „Aušros“ muziejus švęs 95-ąsias įkūrimo metines. Šiandien Chaimo Frenkelio viloje bus įteikta 2018 m. Pelikso Bugailiškio premija šviesios atminties archeologės Audronės Šapaitės artimiesiems.
Reikšmingiausių Lietuvos įvykių šimtuke – „Aušros“ muziejus
Šiaulių „Aušros“ muziejus įkurtas 1923 m. ir net sunkiausiais valstybės raidos etapais jo veikla nenutrūko, priešingai – muziejus tapo vienu iš svarbiausių Lietuvos istorinės atminties ir kultūros centrų. Aukštas Šiaulių muziejininkų veiklos įvertinimas yra tai, kad Istorinei Prezidentūrai Kaune vykdant projektą „Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai“, „Aušros“ muziejaus įkūrimas pateko į reikšmingiausių Lietuvos įvykių šimtuką.
Inovatyvi restauruotų ir rekonstruotų muziejaus padalinių – Ch. Frenkelio vilos, Žaliūkių malūnininko sodybos, Fotografijos muziejaus – veikla: ekspozicijos, edukacijos, parodos, eksponuojamos šalyje ir užsienyje. Gražia miesto ir regiono tradicija tapo tarptautinis Ch. Frenkelio vilos vasaros festivalis, kasmetiniai tarptautinio projekto „Muziejų naktis“ renginiai.
„Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė tikisi, kad lankytojus turėtų sudominti ir naujos programos: Ch. Frenkelio viloje „Sveika, Nepriklausomoji! Tautiškumo ir modernumo ženklai tarpukario Lietuvoje“, Fotografijos muziejuje – šventinė edukacinė programa parodoje „Tapatybės formatai. Tradicija ir modernumas tarpukario Lietuvos fotografijoje“. Valstybės švenčių dienomis visų muziejaus padalinių lankymas nemokamas.
V. Šiukščienė pasidalijo informacija ne tik apie gražias tradicijas, bet ir apie malonias permainas muziejuje. „Aušros“ muziejus – rinkinių skaitmeninimo lyderis Lietuvoje. Šiaulių regiono muziejų skaitmeninimo centras kuruoja kultūros paveldo skaitmeninimo veiklas, pradėjo dalyvauti tarptautiniuose skaitmeninio turinio sklaidos projektuose. Aktyviai veikia naujausias muziejaus padalinys – Vito Luckaus fotografijos centras.
Įgyvendinamas projektas dėl Venclauskių namų pritaikymo daugiafunkcėms muziejinėms veikloms. Venclauskių namuose kuriama moderni ekspozicija ir kultūros paslaugos, kurios patenkins skirtingo amžiaus ir interesų lankytojų kultūrinius, edukacinius, pažintinius poreikius.
Parengta investicinio projekto „Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centro aktualizavimas pritaikant jį naujoviškoms atviroms eksponatų saugykloms ir kokybiškoms edukacinėms veikloms“ paraiška.
Bus įkurtas Lietuvos ugniagesių muziejus Senojoje Šiaulių gaisrinėje, pastatytoje 1927 m. pagal architekto Karolio Reisono projektą. Jame veiks ir Kultūros paveldo apsaugos nuo ekstremalių situacijų mokymų centras.
P. Bugailiškio premija – archeologei A. Šapaitei
P. Bugailiškio premija įsteigta 1998 m. Ji skiriama kiekvienais metais muziejininkams, kraštotyrininkams, mokslininkams, studentams už darbus ir veiklą muziejininkystės, kraštotyros, kultūros ir mokslo srityse bei darbus, įprasminančius P. Bugailiškio atminimą.
Siekdamas tapti bendruomenės centru muziejus kelia sau vis naujus iššūkius, bet saugodami tautos kultūrinę atmintį privalo nepamiršti žmonių, kurie tuos darbus nuveikė.
Pasak „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotojos V. Šiukščienės, būtent archeologės A. Šapaitės nuopelnai „Aušros“ muziejui, Šiaurės Lietuvos archeologijai, Šiaulių miesto gyventojų edukacijai – sunkiai įkainojami. Jau seniai norėta įvertinti archeologės A. Šapaitės nuopelnus: „Kandidatūra buvo ne kartą siūloma ir jai gyvai esant, bet ji atsisakydavo, matyt, iš kuklumo. Šiais metais, kol atmintis dar tokia gyva ir skaudi, komisija vienbalsiai nutarė 2018 m. P. Bugailiškio premiją skirti jai. Net negalėčiau pasakyti, kas pirmas pasiūlė, idėja sklandė ore, nes jos darbai to verti.“
Archeologijos mokslininkė
A. Šapaitė, šiaulietė, 14-osios vidurinės mokyklos (dab. Lieporių gimnazija) auklėtinė, Vilniaus universitete įgijo istorijos dėstytojos specialybę, šiek tiek dirbo Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, bet ją viliojo archeologija. Tad nuo 1994 m. pradėjo dirbti „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriuje, po ketverių metų tapo jo vedėja.
V. Šiukščienė mielai apibūdina svarbiausius archeologės A. Šapaitės bruožus: „Profesionalumas, įsigilinimas į kiekvieną darbą, rimtas požiūris. Ja visada buvo galima pasitikėti, nes nežadėjo, jeigu abejojo, ar susitvarkys. Paprastai nesiimdavo tų darbų, jeigu žinojo, kad galbūt negalės kokybiškai atlikti. Be galo daug reikalavo iš savęs ir kitų. Turėjo savybių, būtinų mokslininkei, bet pasirinko praktinius tyrinėjimus. Nuolat savo srityje tobulinosi, kiekviename darbe siekė tikslumo, kruopštumo, išbaigtumo. Tikra archeologijos mokslininkė.“
A. Šapaitė atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus Šiaulių senojo miesto vietoje, prieš statant Vyskupijos pastoracinį centrą, ruošiant Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijos projektą, tyrinėjo Vaisių g., partizanų kapus, Pročiūnų kapinių teritoriją, kt. Vadovavo archeologinėms ekspedicijoms Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Pakruojo, Telšių miestuose ir rajonuose. Tyrinėjimų medžiagą skelbė leidiniuose, skaitė pranešimus.
A. Šapaitės dėka archeologijos mokslas gyventojams tapo suprantamesnis, įgavo konkrečius pavidalus. Ji buvo viena iš pirmųjų edukacinių užsiėmimų muziejuje iniciatorių. Organizavo gyvosios archeologijos ir istorijos šventes „Senųjų amatų dienos“ prie Žaliūkių malūno, kuravo muziejaus archeologinę ekspoziciją „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a.“, edukacines veiklas „Amatų troboje“, parodas „Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai“ ir „Piliakalniai be pilių“.
Paskutinis A. Šapaitės pradėtas projektas – „Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centro modernizavimas pritaikant jį inovatyvioms kokybiškoms edukacinėms veikloms“. Jis pradedamas įgyvendinti.
Lietuvos archeologė, muziejininkė Audronė Šapaitė iš mažų kapavietėse ar užmirštose gyvenvietėse rastų šukelių dėliojo mūsų protėvių istoriją, atkūrė jų gyvenimo supratimą, su mokslininkės kruopštumu ieškojo savo išvadoms argumentų ir su pedagogės talentu rado būdų, kaip tuo sudominti suaugusius ir vaikus.
