Neretai žmonės atpažįsta ir gali įvardyti neetišką elgesį kasdienybėje. Vis dėlto ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Nors bene kiekviena profesija turi savo etikos kodeksus, tačiau ne visada jų laikomasi, o organizacijose etikos vadyba vis dar laikoma iššūkiu. Šiaulių universiteto lektorė dr. Rita Toleikienė, savo daktaro disertacijoje nagrinėjusi viešojo sektoriaus etikos vadybos formavimą savivaldybėse, sako, kad etiškas elgesys formuojamas politinio ir administracinio lygmenų, jų veikėjų ir priimamų sprendimų.
Specialistės teigimu, administraciniame lygmenyje etika suvokiama ne kaip esminis, o šalutinis veiklos objektas, etikos standartai laikomi tik formalumais, o etikos priemonių diegimas suprantamas kaip tam tikrų formalių funkcijų įgyvendinimas, kuris atitinka etikos vadybos strategijos nuostatas. Tuo tarpu politiniame lygmenyje etika laikoma daugiau individo moralės klausimu, todėl formuojant politiko etiško elgesio nuostatas, visgi stokojama profesionalaus etikos išmanymo. Nustatyta, kad elgesio kodeksai laikomi papildomu ir nereikšmingu dokumentu, o etikos komisijų funkcijos ir jų praktika labiausiai orientuotos tik į reglamentuotų formalių funkcijų atlikimą, todėl retai atliekamos tokios funkcijos kaip konsultavimas, švietimas, prevencija. Apie tai, kas yra etika organizacijoje, kaip turi būti formuojamas etiškas elgesys savivaldybėje ir į ką reikia atsižvelgti, pasakojo dr. R. Toleikienė.
– Kas apskritai yra etika organizacijoje?
– Etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip moralės teorija. Vienas iš svarbiausių etikos uždavinių – įvardyti organizacijos moralines pareigas visuomenei, kurioje kuriama konkreti organizacija, tai yra, numatyti organizacijos viziją – kuo organizacija norėtų būti visuomenėje, ir misiją – ką organizacija darys visuomenėje. Taigi, esminis etikos tikslas organizacijoje yra keisti organizacijos klimatą per etinę sąmonę taip, kad jis atitiktų organizacijos kultūrą ir visuomenės moralės normas. Tai svarbu visų sektorių organizacijoms.
Gerų rezultatų siekimas viešajame sektoriuje siejamas su vertybiniais dalykais, kai naudojamas vertybėmis grįstas, į viešojo valdymo principus orientuotas, valdymo modelis. Minėto modelio esmė – organizaciniais procesais ir procedūromis formuojamas valdymas, orientuotas į vertybes, leidžiantis mažinti atotrūkį tarp vertybių ir faktų, tarp privalomybės ir esamybės, taip didinant skaidrumą viešojo administravimo institucijose.
Tokiu būdu tam, kad valstybės valdymo ir administravimo veikla būtų skaidri, būtina ne tik identifikuoti jų, kaip organizacijų, vertybes, bet ir užtikrinti atitinkamą jų laikymąsi. Vietos savivalda, kuri yra arčiausiai piliečių, jų poreikių ir lūkesčių, atstovauja vietos gyventojų interesus, siekia prisitaikyti prie vykstančių ir laikmetį atliepiančių pokyčių ir vertybių. Jai ypatingai svarbi etika, o ypač – skaidrumas, atskaitingumas ir atsakingumas.
– Koks išskirtinumas organizacijos, kurioje yra suformuota etikos vadybos sistema, ir kaip tai paliečia klientą, žmogų, kuris kreipiasi į tokią organizaciją?
– Etikos vadybos pagrindas yra nustatymas ir kodifikavimas tų organizacijos vertybių, kurios apibrėžia jos identiškumą bei struktūrizuoja jos sprendimus, todėl etikos vadybos funkcionavimui reikalinga išsiaiškinti organizacines neetiško elgesio priežastis ir, remiantis etikos priemonėmis, jas panaikinti. Taip organizacijoje, kurioje veikia veiksminga integrali etikos vadybos sistema, nesusiduriama su korupcijos apraiškomis, piktnaudžiavimu tarnyba, užtikrinamas skaidrumas sprendimų priėmime. Tai ypač svarbu viešajame sektoriuje, nes tai suponuoja prielaidas piliečiams pasitikėti politikais ir tarnautojais.
– Kaip šiuo metu formuojamas etiškas elgesys savivaldybėse?
– Kalbant apie etiško elgesio formavimą savivaldybėje būtina pažymėti, kad, etikos vadybos savivaldybėje kontekstas yra specifinis. Taigi, ir etiško elgesio formavimas yra priklausomas nuo politinio ir administracinio lygmens, veikėjų ir jų sprendimų.
Etiško elgesio formavimo priemonės – tai minkštosios vadybos metodai, etikos institucionalizavimas, etikos infrastruktūra: teisės aktai, apibrėžiantys etikos kategorijas, etiško elgesio normas, tikslus ir atsakomybę, etikos priežiūrą vykdančias institucijas, etikos kodeksus; etikos komiteta/komisijos; etikos konsultantai; etikos švietimas ir panašiai. Etikos kodeksai, atitinkama kontrolės ir priežiūros institucijų infrastruktūra, mokymai, švietimas etikos klausimais ir kita būdinga ir Lietuvos savivaldybių etikos vadybai.
Etikos vadyboje svarbus vaidmuo tenka organizacijos vadovui. Jo etiškas elgesys nukreipia organizacijos narius, o rodomas pavyzdys, pasižymintis vertinamomis savybėmis, skatina darbuotojus vadovautis jo propaguojamomis vertybėmis, principais ir standartais, sužadina organizacijos narių norą sekti lyderio pavyzdžiu ir siekti organizacijos tikslų sąžiningai. Taigi, tiek meras, tiek ir administracijos direktorius, kaip savivaldybės vadovai privalo pirmiausiai rodyti asmeninį etiško elgesio pavyzdį, įkvėpti kitus organizacijos narius ir skatinti netoleruoti neetišką elgesį visose situacijose, sprendimuose ir veiksmuose, viešinti konkrečius netolerancijos atvejus ir po to sekusius sprendimus, garantuoti atsakomybės piliečiams užtikrinimą.
Etiško elgesio formavimui ne mažiau svarbi yra diskusijų kultūra – komunikacija. Tai yra tikslingas vertybių ir faktų, jų sąveikos ir priežastinių ryšių suvokimo gilinimas, įgalinantis žmones susitarti dėl vertybių ir jų racionalios vadybos visuomenės praktinės veiklos srityse. Ši diskusijų kultūra būtina priimant visus svarbius klausimus ne tik savivaldybės kaip organizacijos viduje, bet ir bendravime su piliečiais.
– Teigiate, kad savivaldybėse daug dėmesio skiriama teisės normų laikymuisi, tačiau etikos vadybos priemonių diegimas fragmentiškas, stokojama sisteminio požiūrio organizaciniu lygmeniu. Kas tai lemia?
– Diskusijos dėl etikos vadybos veiksmingumo sąlygų tampa vis sudėtingesnės. Praktikoje pereinama nuo dėmesio taisyklėms, sankcijoms, reglamentuotai kovai su korupcija ir sukčiavimu prie integralumo, t. y. vertybių diegimo ugdant sąmoningumą, etiškos lyderystės pasireiškimą ir naujų neformalių etiško elgesio skatinimo priemonių įgyvendinimo. Taigi, sistemos fragmentiškumo priešingybė – integralumas, kaip vertybė organizaciniu požiūriu apibrėžianti nuoseklų etinių principų laikymąsi ir jų integravimą į visas organizacijos veiklos sritis, apimanti konkrečias priemones, struktūras, procesus ir praktikas.
Integrali sistema turėtų apimti tiek vidinius organizacijų etikos vadybos aspektus, tiek išorinius etikos priežiūros mechanizmus, kaip antai teisingumo sistemos, ombudsmenas (kontrolierius) ir panašiai. Integralumas turi būti kuriamas sistemingai ir apimti šiuos procesus: sprendimų ir elgesio standartų nustatymą, organizacijos struktūrų, diskurso sąlygų kūrimą, auditavimą, veiklos praktikų koregavimo veiksmus. Tokiu būdu integralumui užtikrinti diegiamos etikos vadybos priemonės suformuotų vidinį organizacijos apsaugos tinklą, padedantį operatyviai spręsti kylančias etines problemas bei sukurti organizacijos kultūrą, motyvuojančią jos narius etiškai elgtis ir priimti etiškus sprendimus. Tai leidžia teigti, kad integralumas yra viena iš etikos vadybos veiksmingumo sąlygų, užtikrinančių etiško elgesio maksimumą.
Tačiau neretai dėl integralumo trūkumo etikos vadyba savivaldybių praktikoje tampa deklaratyvi ir sudaro galimybę politikams ir/arba tarnautojams elgtis neskaidriai, veidmainiškai, neatsižvelgiant į išorinių suinteresuotųjų šalių lūkesčius, formuoja nepasitikėjimo savivaldybe kaip organizacija nuostatą visuomenėje.
– Į ką svarbu atsižvelgti formuojant etikos vadybos politiką savivaldybėje?
– Šiuo metu savivaldybėje dominuoja viena etikos vadybos strategija – orientuota į atitiktį ir pagrįsta teisiniu reglamentavimu, formaliomis priemonėmis. Priemonių institucionalizavimui – mokymams, papildomiems aiškinamiesiems dokumentams ir panašiai – skiriamas pagrindinis dėmesys, tačiau pačių savivaldybės tarybos narių ir administracijos darbuotojų etikos vadyba identifikuojama kaip administracinė našta. Deja, tačiau tokia etikos vadybos strategija nepakankamai sumažina etikos problemų rizikas savivaldybėje. Todėl būtinas atitikties etikos vadybos strategijos derinimas su į sąžiningumą (integralumą) orientuota strategija, kur svarbu ir asmeninis atsakomybės suvokimas, pasirengimas sąžiningai dirbti ir netolerancija korupcijos apraiškoms.
Be to, tyrimo metu nustatyta, kad viena iš integralios etikos vadybos sistemos, jos formavimo ir palaikymo, veiksmingumo sąlygų yra etiška lyderystė, kur esminį vaidmenį atlieka vadovo požiūris į etikos vertybes, etiško elgesio skatinimą, etikos struktūrų veiklos palaikymą. Tyrimo metu nustatyta, kad savivaldybėse vadovo vaidmuo administraciniame lygmenyje laikomas susijusiu su etiškos kultūros raiška, kai orientuojamasi į vertybes, o politiniame lygmenyje yra labiau formalus.
Taigi, formuojant etikos vadybos politiką svarbi dermė tarp minėtų etikos vadybos strategijų, vadovų pozicija etikos vadybos klausimais, dėmesys dialogo kultūrą formuojančioms priemonėms ir institucijos reputacijos modelių diegimas. Tai galėtų sumažinti atotrūkį tarp privalomybės ir realios praktikos, formuoti etišką kultūrą Lietuvos savivaldybėse bei kitose viešojo sektoriaus organizacijose.
