Dar kartą pasidomėti vabzdžių gyvenimo ypatumais paskatino du dalykai. Pirma, šiaulietė Birutė Musnesckienė atsiuntė puikių nuotraukų ir gražių pamąstymų apie naujakures širšes. Antra, po malonaus pasivaikščiojimo prie „Lapės“, kita šiaulietė, mano kaimynė, išsigando, kad nebūtų susirgusi dramblialige, nes koją išpylė raudonomis dėmėmis, paskui pėda pūtėsi, tino, skaudėjo net kelias paras.
Lyriškoji dalis
„Vakar per karščius buvo įdomu stebėti širšių intensyvų darbą statant, tobulinant savo būstą (mes vadindavome širšių kūle). Tas stebimas būstas draugės kiemo retai naudojamame sandėliuke atrastas tik prieš 2 dienas – apie 30 cm skersmens. Apačioje prie slenksčio širšės neskraidė, tai prisiartinau fotoaparatu sandėliuko palubę, pafilmavau, fotografavau.
Širšių ten tokia daugybė, tiek jos sparčiai darbavosi, bet manęs, laimė, nepastebėjo. Jeigu būtų puolusios, tai sudiev, gyvenimėli. Šiandien girdėjau kažkur moteris, sugelta širšių, mirė.
Man pasisekė. Širšės buvo taikios. Saugiau buvo fotografuoti bitelę, laižančią slyvų sirupą ir drugelį Kaštonų alėjoje“, – rašoma B. Musneckienės laiške.
Praktiškoji dalis
O biologas Liutauras Grigaliūnas, kenkėjų ekspertas, nusiteikęs daug proziškiau.
„Širšių, vapsvų matyti kiekvieną vasarą įprasta, tik jų aktyvumas būdavo nuo rugpjūčio vidurio. O šiemet jos pasirodė žymiai anksčiau. Jų kolonijos pasiekė beveik maksimalų savo dydį ir vabzdžius ima vilioti terasose, lauko kavinėse, virtuvėje ant stalo palikti vaisiai bei uogos. Ypač atsargiems reikia būti sode ar išvykose, kai vaišinatės saldžiais vaisiais, kvapiais gėrimais. Saldūs stiprūs kvepalai taip pat gamtoje nepatartini, gali vabzdžius privilioti, – įspėjo biologas. – Vapsvų ir širšių įgėlimai labai skausmingi ir itin pavojingi alergiškiems žmonėms. Geluonimi vapsva gali įgelti ne kartą. Be galo nemalonu, jei valgant širšė įgels į liežuvį ar gomurį – galima net uždusti. Įgėlus rekomenduojama stebėti organizmo reakciją – pradėjus jausti svaigulį patariama tučtuojau kreiptis į gydytoją. Dar blogiau susidūrus su širšuolais, kurie suerzinti gali pulti žmogų. Tai pasitaiko medienos įmonėse. Manoma, kad du trys šio vabzdžio įkandimai gali pražudyti kanopinį gyvūną, širšuolų nuodams alergiškas žmogus gali mirti ir nuo vieno įgėlimo.“
Širšės apsigyvena ne tik apleistuose sandėliukuose. Puikiai įsikuria plyšiuose, daugiabučių balkonuose. Teko matyti jų didžiulį būstą Bubių soduose, lauko tualete. Vos nepakliūta į bėdą.
L. Grigaliūnas papasakojo atvejį, kaip širšės susimetė devynaukštyje tarp blokų ir į kambarį sulįsdavo per šviestuvo angą. Teko pagalbon net gaisrininkus kviesti, kol „nuomininkes“ išprašė.
Biologas pasakojo, kad rudenį širšių šeima žūsta. Peržiemoja tik vapsvų ir širšių motinėlės. Pavasarį statomas naujas lizdas. Vapsvų kolonijos dydis gali siekti net iki 25 tūkst. vapsvų.
Jokiu būdu negalima judinti širšių ar vapsvų lizdo. Taip pat nerekomenduotina ant jų purkšti įvairias priemones, įsigytas parduotuvėse, nes jų poveikis yra trumpalaikis ir dažnai tik suerzina vabzdžius, taip pat baidyti ar kitaip bandyti jas vyti iš teritorijos. Širšės tik labiau įsiutinamos.
Be to, prastas sprendimas užsandarinti lizdo angas, kadangi jose būna tik nedidelė dalis širšių ar vapsvų – sugrįžę vabzdžiai, neradę, kur įskristi, bus įsiutę ir veršis į kitas patalpas. Tikėtina, kad lizde likusios širšės greičiausiai vis tiek prasigrauš kitą angą.
Kraujasiurbiai piktesni
Kai šitaip karšta, L. Grigaliūno teigimu, vabzdžių vystymosi ciklas žymiai spartesnis, jie aktyvesni ir gali būti daugiau prikaupę nuodų.
2–3 savaitėmis anksčiau pasirodė sparvos ir akliai, kurių įgėlimas skausmingas. Pasak biologo, jeigu eisite į gamtą, susitikimas su kraujasiurbiais neišvengiamas, todėl būtina pasirūpinti tinkama apsauga – repelentais ar liaudiškomis atbaidančiomis priemonėmis.
Žmonės dažniausiai pastebi uodus ir kartais baiminasi, kad tokiai šilumai užsilaikius neišplistų maliarija. Ekspertas nuramino, sakydamas, kad maliarinių uodų yra, bet mūsų klimatas kol kas nepalankus maliarijos sukėlėjui subręsti, todėl tokio pavojaus dar nėra.
Nemalonūs susidūrimai su įvairių rūšių mašalais. Nuo jų reiktų prisidengti nuogas vietas. Kitaip ne uodai, kraujasiurbiai mašalai negelia, o tik pagraužia žmogaus odą, todėl pro drabužį iki kūno jie neprasiskverbia.
Kita mašalų grupė, kuri taip pat erzina žmones – smulkieji mašalai. Upiniai mašalai gali skristi 30 ir daugiau kilometrų nuo savo veisimosi vietos, o smulkieji mašalai – lokalūs. Jie yra labai prasti skrajūnai, todėl jie aptinkami tik šalia drėgnų vietų, mažų pelkučių, kuriose veisėsi.
Sunku pasakyti, koks uodas ar musytė sugėlė mano vargšę kaimynę. Gegužių šeimos gydytojų centro gydytoja Janina Zavadckienė teigė, kad ne viena moteris jau kreipėsi dėl alerginės reakcijos, kurią sukėlė kažkokios smulkios musytės. Manoma, kad kraujasiurbiai karštyje sukaupę daugiau medžiagos, įjautrinančios žmogaus organizmą. Reikia savo lervutes maitinti, giminę plėsti. Žmonėms belieka nepamiršti atsargumo, kad pabuvimas gamtoje ne rūpesčius atneštų, o malonią atgaivą.
Kas čia skanaus?
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.
