Atsiminimai iš susitikimų su dailininku Algimantu Švėgžda ir jo laiškų ištraukos.
„Laiptų galerijoje“ veikianti Algimanto Švėgždos (1941–1996) grafikos ir piešinių paroda – neeilinis įvykis miesto kultūros ir dailės gyvenime. Dailininkas tampriai susietas su Šiaulių apskritimi. Jis gimė 1941 m. balandžio 22 d. Kelmėje. 1959 metais baigė Pakruojo rajono Rozalimo vidurinę mokyklą. 1960 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume. 1961–1967 metais studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute tapybą pas A. Gudaitį ir V. Karatajų. Nuo 1965 m. dalyvavo parodose.
1982 m. A. Švėgžda išvyko gydytis į Vokietiją, kur Berlyne gyveno ir kūrė iki mirties. Dirbo tapybos, grafikos, knygų iliustravimo srityse. Šiauliuose ne kartą rengtos Algimanto Švėgždos parodos, jis čia ne kartą lankėsi ir bendravo su miesto dailininkais.
Dailininką Algimantą Švėgždą ir jo tėvą mokytoją ir dailininką Joną Švėgždą teko laimė pažinti ir man. 1989 metais vasarą teko kelis kartus susitikti su dailininku Algimantu Švėgžda, kalbėtis jo tėvų sodyboje netoli Rozalimo, Plaučiškiuose. Vėliau su Algimantu Švėgžda dar ne kartą buvome susitikę Vilniuje, Vokietijoje, Švalenberge, susirašinėjome, keitėmės laiškais, sveikinimais. Savo kolekcijoje saugau Algimanto Švėgždos sukurtų ekslibrisų rinkinį. Iš šios kolekcijos surengiau jo grafikos ir ekslibrisų parodas Pakruojyje (1990 m., 1991 m.) ir Šiauliuose (1996 m. lapkričio; 2001 m. balandžio–liepos mėn.).
Apsilankęs „Laiptų galerijoje“ apžiūrėjau Algimanto Švėgždos darbus: piešinius, akvareles, grafiką. Dailininko A. Švėgždos parodą geriausia žiūrėti vienumoje, be šurmulio. Tada galima geriau susikaupti, suprasti jo sukurtų vaizdų ir simbolių prasmę.
Vilniaus dailės akademijos leidykla 2018 m. išleido knygą „Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys“ (sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė). Tai – puikus ir meniškas šio dailininko darbų albumas. Papildant šį albumą, dalinuosi savo prisiminimais iš susitikimų su dailininku Algimantu Švėgžda ir jo laiškų bei minčių ištraukomis.
Dailininkas Algimantas Švėgžda save laikė kaimo ir gamtos žmogumi. Jis žinojo kaip elgtis su žeme, vandeniu, sodu, mišku ir gyvūnais. Jo tėvų namai Plaučiškiuose jam simbolizavo gamtą, žolelių rinkimą arbatoms, uogų skynimą, vyšnių skiepijimą – viso to vaikystėje jis buvo išmokęs namuose.
O tėvo mokytojo ir dailininko Jono Švėgždos pavyzdys turėjo netiesioginės reikšmės jam pasirenkant dailę. Viename interviu Algimantas Švėgžda apie savo vaikystę, pasakojo: „Netiesiogiai turėjo man įtakos mano tėvas. Jonas Švėgžda baigė Kauno meno mokyklą, teatro dekoracijos skyrių. Aš jo neprisiminiau vaikystėje (tik iš nuotraukų pažinau), nes į Stalino „universitetus“ jį išvežė tuoj po karo. Liko pas gimines jo pieštų paveikslų, spalvotų pieštukų, popieriaus, aliejinių dažų ir knygų apie meną (dailės enciklopedija vokiečių kalba, keliolika tomų). Vaikystėje šeštadieniais gaudavau spalvotus pieštukus ir ant senų laikraščių piešdavau. Senelė ir tetos girdavo, sakė, kad būsiu toks pat kaip ir tėvas – dailininkas. Aš tuo didžiavausi“ (Algimantas Švėgžda. Iš: 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (sud. A. Andriuškevičius. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 306).
Viename savo laiške dailininkas Švėgžda apie savo vaikystę taip rašė: „Mano vaikystės pasaulis buvo aiškus. Į rytų pusę sirpo vyšnios, į pietus, už horizonto, Smilgių bažnyčios varpai skambėjo, į vakarus didelė raudona saulė leidosi už miško, iš šiaurės, iš už didelio sodo ateidavo vilkai ir pikti žmonės.
O viduryje šito pasaulio buvo mano motinos molinė krosnis, kurioje traškėjo beržinių balanų ugnis. Vakarais verpimo ratelio muzika pynėsi su tyliais maldos žodžiais į vieną paprastą gyvenimo išmintį, kaip toji lininė virvelė mano rankose. O iš plataus ąžuolinio suolo žvelgė į mane šventos praeities žalčio akys <...>
...Aš nebuvau meilus vaikas ir visuomet vengdavau lipšnumo, nedažnai ir mes su Motina ranką ant rankos uždedame, nors iš žodžių, gestų ir akių galėjome vienas kito jausmus išskaityti. Tokie jau lietuvio valstiečio per ilgus metus išlikę „sentimentai“ (Iš A. Švėgždos laiško, rašyto 1989 m. rugpjūčio 25–28 dienomis iš Berlyno. Rašinio autoriaus archyvas).
Su dailininko A. Švėgždos vardu glaudžiai susijęs Pakruojo rajone esantis Rozalimo miestelis bei netoliese išsidriekęs gražus Plaučiškių kaimas. Čia praleista vaikystė, mokyklos metai, pajustas gyvenimo, gamtos grožis. Čia buvo jo tėvų namai (abu tėvai jau mirę), jis atvažiuodavo čia vasaroti studijų laikais, į čia ir nuožmios ligos kamuojamas sugrįždavo iš Berlyno pasisemti jėgų, sustiprėti. Čia, dailininkui viešint tėvų namuose, 1989 metų birželį pirmąkart ir susipažinau su Algimantu Švėgžda.
Tąsyk kartu su dailininku Romualdu Čarna, kilusiu iš Rozalimo apylinkės Simaniškių kaimo, apsilankėme Plaučiškiuose ir susitikome su A. Švėgžda. Pataikėme pačiu laiku – Algimantas buvo besiruošiąs į gyvenvietės kultūros namus, kur jo pasakojimo apie gyvenimą Vokietijoje, aplankytus kraštus, kūrybą buvo pakviesti pasiklausyti gimtojo kaimo žmonės. Prie mūsų prisijungė ir paskutinę minutę į svečius pas A. J. Švėgždą iš Vilniaus atvykęs jo bičiulis, fotomenininkas Algimantas Kunčius (taip pat kilęs iš Pakruojo krašto).
Nedidelė kultūros namų salė buvo pilnutėlė žmonių ir A. Švėgžda, pasisveikinęs su susirinkusiais, pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą ir svetur patirtus įspūdžius. Klausiausi kartu su visais lėto, gilios gyvenimo išminties ir pastebėjimų prisodrinto, paįvairinamo spalvotomis skaidrėmis A. Švėgždos pasakojimo apie aplankytas šalis, papročius, kultūrą, žiūrėjau jo kūrinių kopijas ir mačiau, kaip salėje susirinkusieji gyvai domėjosi visu tuo, ką kalbėjo jų įžymus kraštietis, džiaugėsi jo pasiekimais ir darbais. Šis susitikimas su A. Švėgžda patraukė emocionalumu, nuoširdumu, pagarba savo kraštui ir žmonėms.
Tą susitikimą primena A. Švėgždos iliustruotoje M. Martinaičio knygoje „Kukučio baladės“ dailininko įrašas pieštuku: „Mielas Jonai, galbūt mums bus lemta dar tą vieną vienintelę naktį apturėti, o šiandien iš Plaučiškių verandos lietuj nulijus, siunčiu linkėjimus kuo geriausius. Tavo Algis“ (Algimanto Švėgždos rankraštinis įrašas M. Martinaičio knygoje „Kukučio baladės“. Rašinio autoriaus archyvas).
Tąkart Algimantas Švėgžda atsisveikindamas man padovanojo ir vieną iš savo grafikos darbų „Medis“, atliktą oforto technika. Dailininkas šio kūrinio apačioje pieštuku užrašė: „Mielam Jonui Nekrašiui / 1989 metai. Plaučiškiai, birželis / Algis Švėgžda.“
Antrąsyk su Algimantu Švėgžda vėl susitikome po kelių savaičių jo tėvų namuose. Tą rytą lijo, dangus nežadėjo greitos giedros, todėl įsitaisėme su A. Švėgžda verandoje. Gurkšnodami nestiprią arbatą, ilgai šnekučiavomės apie to meto Lietuvą, apie jo vaikystę, kelią į dailę, apie jo gyvenimą ir kūrybą Vokietijoje.
A. Švėgždos pasakojimą, kupiną vaikystės prisiminimų, įrašiau į diktofono juostelę. Čia pateikiamos kai kurios šio pokalbio ištraukos padeda geriau atskleisti Algimanto to meto pasaulėžiūrą, kūrybos paslaptis, santykį su menu ir gamta (Algimanto Švėgždos pasakojimas užrašytas į audiojuostą 1989 m. birželio 25 d. Pakruojo r. Plaučiškių k. jo tėvų namuose. Rašinio autoriaus archyvas).
„Dailės institute manęs klausdavo: tai iš kokio tu krašto – ar tu esi aukštaitis, ar žemaitis? Tai aš atsakydavau: gimiau anapus Nevėžio. Tai tiek. O šiaip po teisybei, iš tikrųjų – toj vidurio Lietuvoj. Man vis tiek šitas kraštas, sakykim, nuo Smilgių iki Pakruojo, Joniškio, Šiaulių yra labai artimas. Nes čia, šitoj zonoj, savotiškai susiformavo mano pasaulėjauta, nes čia buvo man taip reikalingas horizontas.
Horizontas – kaip koks apskritimas, kurį aš žinau, tame apskritime aš gyvenu, o už apskritimo – yra kažkokia ateitis ar kažkas ten yra, kur galbūt aš nueisiu ar kas nors bus. Horizontas man yra labai svarbus elementas netgi dabartinėje mano kūryboje. Jeigu aš, pavyzdžiui, natiurmortą kokį paišau arba, sakykim, vieną daiktą, tai visad yra horizonto linija. Jeigu jos nėra, aš kažkaip pasimetu. Ir vieną kartą, būdamas Gruzijoje, aukštai kalnuose, pasakiau draugams: vyrai, sakau, man čia trūksta oro, čia nėra kuo kvėpuoti. Jie sako: kaipgi? Aš sakau: čia nėra horizonto. Tai jie manęs nesuprato, labai įsižeidė. Jie sako: klausyk, čia geriausias oras pasaulyje. Tačiau man visada labai svarbi erdvė – horizontas.
Mano vaikystė praėjo Smilgiuose pas senelę Eringienę Oną, vadinamą babyte, kur atveždavo mane ir palikdavo vasarai. O ten būdavo taip. Mano troba žiūri tiesiai į pietus. Didelė, dviejų galų troba. Už užnugario, tenai, kur visos audimo staklės sudėtos, kilimai kabo ant sienos, ten lyg negyvenama vieta buvo, neužeinama. Ten, už sodo. Ir man į tą šiaurės pusę atrodė – tarsi pasaulio ir nėra. Net bijodavau pažiūrėti į aną pusę – tenai nieko nėra.
Algimanto Švėgždos grafikos kūrinys „Medis“. 1984 m.
Iš Jono NEKRAŠIAUS archyvo
Algimanto Švėgždos kurybos vyksmas Didžiajame Slepinyje 22 kovo 1988 metais. Vydūnui paminėti. Ofortas.
Iš Jono NEKRAŠIAUS archyvo
