Jaunoji Šiaulių miesto raitelė Jogailė Develytė kartu su savo trenere Jūrate Repšiene dalyvavo H. H. Sheich Mohamed Un Rashid Al Maktmoum taurės ištvermės jojimo festivalyje Didžiojoje Britanijoje, Euston parke. Jame dalyvavo per pusę tūkstančio raitelių iš viso pasaulio, o šiaulietės startavo 80 kilometrų distancijoje, kurioje konkuravo 160 žirgų ir raitelių duetų. Toks festivalis yra prilyginamas Europos ir pasaulio čempionatams.

Išsamiau apie H. H. Sheich Mohamed Un Rashid Al Maktmoum taurės ištvermės jojimo festivalį, žirginio sporto sunkumus ir svajones papasakojo raitelė J. Develytė.

– Kuo išskirtinės šios varžybos?
– Šiose varžybose dalyvavo tik du duetai iš Lietuvos, kuriems pavyko įveikti 80 km distanciją. Lietuvoje yra tik 5 raiteliai, kurie gali dalyvauti tokiose varžybose, kurios yra labai aukšto lygio.

Be galo džiaugiuosi, kad pavyko įveikti šią distanciją. Trasos buvo sudėtingos, teko įveikti 5 upes. Startas buvo 160 raitelių, bet distanciją pavyko įveikti tik 99. Kitų žirgai apšlubo ar buvo netinkamos būklės.

Šiame sporte atsiskleidžia tikrosios žirgo savybės – greitis, ištvermė, jėga. Stebėti varžybas yra neįdomu, nes visas veiksmas vyksta trasoje. Dabar kiekvienas raitelis ir žirgas gauna navigaciją, jei nukristum ar žirgas pabėgtų. Taip žinai, kur yra žirgas ir raitelis.

Aš užėmiau 54-ąją vietą. Tai buvo didžiausias mūsų planas, visų metų tikslas ir svajonė. Net nesitikėjome, kad įveiksime.

– Ar šios varžybos skiriasi nuo ankstesnių jūsų varžybų?
– Labai skiriasi. Šią vasarą gyvenau Estijoje, ten treniravausi ir dalyvavau tarptautinėse varžybose, kurios buvo aukšto lygio su svečiais iš Dubajaus. Bet ten buvo tik keli šimtai dalyvių, o vykusiose Anglijoje – keli tūkstančiai dalyvių. Ir viskas buvo labai tinkami organizuota, be jokių trikdžių.

Dar neteko dalyvauti tokio lygio renginyje, kur buvo susirinkę geriausi raiteliai iš Prancūzijos, Ispanijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Norvegijos, Švedijos ir kitur – iš viso iš 36 šalių, tarp kurių buvo ir iš Lietuvos. Atstovavome ne tik Lietuvai, bet ir Šiauliams. Turėjau galimybę pamatyti ir patį šeichą, kurio garbei ir buvo organizuotos varžybos.

Dideli prizai – prizinis fondas yra 175 tūkst. svarų sterlingų, todėl daugelis raitelių buvo greiti. Tai  labiausiai remiamos varžybos Europoje. Buvo apsirūpinta net iki tokių dalykų kaip atsiminimo dovanėlės.

Šios varžybos mums kainavo labai daug, nes teko keliauti per visą Europą iki Olandijos uosto. Iš jo su žirgais plaukėme į Angliją. Vairuotojams teko vairuoti priešinga puse, patiems žirgams kelionė buvo sunki, nes visą laiką teko stovėti, negalėjo vaikščioti. Olandijoje reikėjo išsikrauti žirgus, pavaikščioti takeliais.

Patys miegojome palapinėse, buvo šalta, nelabai ir patogu. Daug investavome į žirgus. Reikia įvairių pašarų, vitaminų, papildų, nes 80 km distanciją jojome apie 4–5 valandas. Abu žirgai iš Lietuvos buvo labai geros būklės, veterinariniai patikrinimai praėjo puikiai. Distancijos greitis turbūt buvo geriausias, kokį tik teko pasiekti varžybose. Trasos buvo labai plačios, daug vietos, labai gerai paruoštos tiek raiteliams, tiek žirgams.

Viskas vyko Euston parke Anglijoje. Tai yra viena gražiausių mano matytų parkų, visur pilys, bažnyčia, be galo gražios vietos, gamta kitokia. Čia  viskas pritaikyta žirgams. Išpjauta tai, kas gali būti nepatogu jiems. Mažai asfalto, kad žirgams būtų gerai.

– Kas laimėjo varžybas?
– Laimėjo Jungtiniai Arabų Emyratai, nes kur jie dalyvauja, ten privalo laimėti. Jų išvystytas greitis buvo apie 32 km/val. Jų be galo brangūs žirgai būna puikiai paruošti, o ir prizai dideli. Tokių rezultatų galima siekti, bet visada reikia atsižvelgti į savo galimybes. Jei tavo žirgas yra vienas ir vienintelis, turi jį be galo saugoti ir rinktis ne pinigus, o sveiką žirgą.

Yra įmanoma ateityje siekti to, ko siekia Jungtinių Arabų Emyratų raiteliai.

– Ar yra atranka į šias varžybas?
– Turi būti įveikęs tarptautinę kvalifikaciją ir turi turėti daug pasiryžimo keliauti. Kelionė buvo labai brangi, nes reikėjo keliauti per Europą su žirgais, dar viešbučiai. Tai, kuo paremia rėmėjai ar geri žmonės, išsileidžia per pirmas varžybas. Tai yra brangus sportas, o žmonės apie jį nelabai žino, todėl norisi, kad kuo daugiau apie tai sužinotų.

– Ar varžyboms reikėjo papildomo pasiruošimo?
– Visada naują žirgą turi pabandyti. Estijoje daug teko joti, todėl, manau, buvau pasiruošusi toms varžyboms: per savaitę du kartus 80 km prajojau.

Labiausiai per keliones turi rūpintis žirgu, nes jie netenka daug skysčių, turi vežtis lašelines ir sulašinti 12 litrų skysčių. Yra leidžiami įvairūs vitaminai, kurie padeda žirgui. Tai labai daug kainuoja.

Jojau su 9 metų Bakita, arabų kilmės kumele iš Suomijos, kuri yra labai gero charakterio. Labai draugiška, ja malonu joti. Visi žirgai skiriasi, bet tuo pačiu jie yra nuostabūs. Geriausia išmokti joti  tada, kai keičiami ir keičiami žirgai, nes juos gali pajusti. Džiaugiuosi, kad man pavyko pajusti, susidraugauti, įveikti distanciją. Šį žirgą varžybose bandžiau pirmą kartą.

Labiausiai džiaugiuosi nauja patirtimi, galimybe dalyvauti. Juk gavau galimybe su šiuo žirgu dalyvauti varžybose, nes šiaip žirgų nedalija, tik jei tavimi pasitiki. Aš gavau tik žirgą, daugiau reikėjo viską turėti savo. Reikėjo pasinaudoti savo patirtimi, protu, apgalvoti, kaip lengviau įveikti trasą, kokį greitį pasirinkti.

– Daug žirgų jau išbandėte. Kuris jums yra tinkamiausias ir geriausias?
– Aš esu aukšto ūgio, todėl visada renkuosi didesnio ūgio žirgus. Taip yra patogiau ir gražiau atrodo. Arabų veislės žirgai nėra aukšti, jie būna 160 cm ar 170 cm ūgio. Kiti yra smulkesni. Teko joti ir 150 cm ūgio žirgu. Atrodė kaip ponis, bet yra tvirtas.

– O geriau kumelė ar eržilas?
– Žirgų skirtingi charakteriai. Kumelės būna piktesnės, kaip ir tikros moterys, o kastratai – ramesni. Labai daug bėdos su eržilais, nes jie nori parodyti, jog yra tikri vyrai.

Varžyboms labiau tinkami yra kastratai, nes jie ramiausi ir nepikti kaip kumelės. Jei įžeisi kumelę, ji tau nepadės, sustos, yra labai kerštinga.

Su eržilais sudėtinga startuoti tarp kitų žirgų, nes jiems yra nauji kvapai, jie draskosi, nenori būti ramūs, visada žvengia, jiems sukyla pulsas, nori kumelėms parodyti savo vyriškumą, mėgsta pasimaivyti, reikalauja dėmesio. Tikri narcizai.

Būna eržilų labai gero charakterio, bet būna ir karštesnio būdo. Kai įpranti, tas karštas jų būdas tampa gražus.

Daugelis raitelių renkasi kastratus, nors aš joju su kumelėmis. Aš jas įsimyliu, nes jos mąsto apie save, galvoja kaip išgyventi, geriau ėda, geria. Jei jas paleistum, jos būtų bandos vadės, nes yra protingesnės.  

– Kokie jūsų ateities planai?
– Šią savaitę planuoju joti 120 km Lenkijoje. Norėčiau dalyvauti pasaulio čempionate Slovakijoje rugsėjo mėnesį. Kai ateini į tarptautinį lygmenį ir kai kiti tau leidžia startuoti su jų žirgais, nežinai, kokį žirgą gausi. Labai daug pinigų, laiko ir jėgų reikia, kai nori išlaikyti ir turėti tarptautinį žirgą.

Tikiuosi, kad kitais metas sugrįšiu į H. H. Sheich Mohamed Un Rashid Al Maktmoum taurės ištvermės jojimo festivalį, kuris mane labai sužavėjo. Dar vyksta panašios varžybos Italijoje, kur dar nesu dalyvavusi. Ten yra kitoks klimatas, bet jei bus galimybė, labai norėčiau dalyvauti.

Akimirka iš H. H. Sheich Mohamed Un Rashid Al Maktmoum taurės ištvermės jojimo festivalio.  
J. Develytės archyvo nuotr.