Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale vyko teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, LR Seimo nario, įvairių projektų, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į globos namuose augančius vaikus, autoriaus ir iniciatoriaus Roberto Šarknicko knygos „Šarkos sielos šauksmas“ pristatymas. Tai  pirmoji autobiografinė autoriaus knyga apie berniuką, kuris keliauja po internatus, patirdamas nepasotinamą artimo švelnumo ilgesį. Renginio metu muzikavo nepaprastai talentinga jaunoji smuikininkė, daugelio Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė, dažna labdaringų koncertų dalyvė Liepa Jurgutavičiūtė, kuri šiuo metu studijuoja Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.

„Šios knygos rašymas – man kaip psichoterapija“
Maži vaikai, kurie patiria kažkokią sukrečiančią situaciją, iš pradžių tai pamiršta, tačiau vėliau viską labai aiškiai prisimena. Taip atsitiko ir knygos autoriui Robertui Šarknickui, kurio atmintyje išliko pervežimas iš Kauno į Šiaulius. R. Šarknickas pasakojo, jog pervežimas iš Kauno į Šiaulius buvo labai sukrečiantis. Jis pamena, kad jo kūnelį rankose laikė jo sesuo. Kai mergaitei pasakė, kad jos brolį išveža, ji spiegė, sakė, kad jei mama negali jam būti mama, ja gali būti ji. 5 m. ar 6 m. mergaitė nepelnytai ir per anksti prisiėmė mamos vaidmenį sau.

„Kai tolome, per galinį stiklą mačiau, kad mergaitė bėga paskui automobilį, krenta ir vėl stojasi, rėkia, verkia. Ji bėga pasiimti savo brolio ar vaiko, o ne motina. Ji yra pašaukta būti mama nuo pat gimimo. Visi vaikai jautėme, kad tolstame nuo kažko svarbaus. Atsimenu, kad mano pirmieji mėnesiai Šiauliuose buvo labai sunkūs. Eidavau prie tvoros ir per plyšį iškišdavau rankutes. Praeivių prašydavau, kad duotų saldainį ar obuolį. Meilės ar paimti į namus nebeprašydavau, nes žodžiai nueidavo į nieką. Susidraugavau su savo likimo mergaite Renata, kurios paprašiau kartu paverkti prie vartelių, bet po kiek laiko ji paliko mane vieną verkti. Į darželį atėjo auklėtoja, kuri nemylėjo vaikų. Man tada buvo 3 m., ji labai mus visus skriausdavo. Viena iš švelnesnių bausmių būdavo jai šukuoti plaukus. Mes pradėjome jausti pažeminimą. Vieną kartą bešukuojant jai plaukus, sėdi man ant peties velniukas ir sako: duok jai per galvą. Tada labai išsigandau, buvau tikras fantazuotojas, gal todėl ir tapau teatro ir kino aktoriumi, filmų režisieriumi, kai vaizduotė man leidžia kurti. Vėliau įgijau pedagoginį išsilavinimą, dirbdavau su 11 ir 12 klasėmis. Man pamokos labai patikdavo, nes jas improvizuodavau. Šios knygos rašymas man buvo kaip psichoterapija, nes išliejau ir paleidau žaizdų Pandoros skrynią. Dabar kaip gyvenimo istoriją pasakoju, kas gali nutikti su mūsų vaikais, jei juos paliktume“, – pasakojo R. Šarknickas.

Pažintis su valytoja leido tapti geresniu žmogumi
Knygos autorius R. Šarknickas  artimai susijęs su Šiaulių miestu. Anot jo, jie jam yra kaip pirmieji namai.

„Šiauliai yra antri mano namai po Kauno. Smuiko garsai man padėjo prisiminti save tupintį ant kaštono šakos prie vaikų namų Šiauliuose. Dažnai eidavau leisti vienatvės akimirkas būtent lipdamas į kaštono medį. Man Šiauliai paliko didžiulį įspūdį dėl to, kad sužinojau, kas yra meilė, apkabinimas. Važiuodamas į Šiaulius visada važiuoju su brangiu jausmu, su padėka. Visada dėkoju toms svetimoms senučiukėms, tetoms, kurias vadindavau mamomis, dėl kurių galėjau nusiimti purvą nuo savęs. Buvau godus meilės ir visi norėdavome bet kokia kaina, kad kažkas į mus sureaguotų. Kai tai nepavykdavo padaryti, mūsų elgesys pereidavo į pyktį, neapykantą, vagystes. Norėjome, jog sureaguotų, pamatytų, kad ir aš esu čia, noriu būti žmogumi, nesvarbu, kad barsite, bet atkreipsite dėmesį. Ateidavo vakarai ir grauždavo sąžinė, ar elgiuosi teisingai“, – pasakojo R. Šarknickas.

Valytojos, virėjos R. Šarknickui buvo lyg marijos, nes tik jos galėjo suprasti kitą žmogų, kuris yra sužeistas. Jos nebijojo gauti blogą atsakymą, nesulaukti dėkingumo ar meilės. Žodis „myliu“ knygos autoriui buvo svetimas, nes tokio žodžio vaikystėje jis negirdėdavo. Knygos pristatyme jis pristatė istoriją, kaip jam sekėsi pačiam susirasti naują mamą.

„Vienas įsimintinas dalykas įvyko Šiaulių logopedinėje internatinėje mokykloje. Iš vienatvės sugalvojau, kad man pačiam reikia susirasti mamą. Pamačiau koridoriuje šlubuojančią seną tetulę, kuri plaudavo koridorius. Pagalvojau, kad jei jai padėsiu, ji man turėtų susidraugauti su manimi. Pradėjome kartu plauti koridorius, ne visada tai galėdavau daryti, todėl specialiai nusikalsdavau, kad man duotų bausmę plauti koridorius. Tada pradėjau jaustis laimingas. Kol nepažinojau valytojos, buvo labai sunku, dažnai verkdavau. Ji man sekdavo pasakas, istorijas, dainuodavo dainas. Aš ją pasodindavau ant palangės ir sakydavau, kad jūs pasakokite, o aš plausiu koridorių. Tos pasakos, istorijos, dainos man padėjo būti geresniu žmogumi.

Vieną kartą įvyko klaida, kurią nešiojuosi visą gyvenimą. Mano likimo vaikai savaitgaliais išvažiuodavo pas savo alkoholikus tėvus, globėjus ar gerus tėvus. Aš dažniausiai likdavau vienas arba su keliais kitais vaikais. Sekmadienį jie grįždavo su lauktuvėmis, tikėdavausi, kad ir man kažką duos. Mano likimo vaikai yra žiaurūs, nelinkę dalytis. Vieną kartą su vienu susipykau, o šalia mūsų buvo ir mano ta valytoja, iš pykčio mano kojelė įspyrė į jos sužeistą koją. Tos akimirkos, kai susitiko mūsų  žvilgsniai, negaliu užmiršti. Jos akyse mačiau vos mažytį skausmą, bet ji savo akyse parodė visišką  ramybę. Ji manęs nebarė, supratau, kad reikia aukotis ir nebūti piktam“, – pasakojo R. Šarknickas.

„Supratau, kad turiu kovoti už savo gyvenimą“
R. Šarknickas iš Šiaulių buvo išvežtas į Obelių internatinę mokyklą. Jis net negalėjo atsisveikinti su valytoja, nes tai jam buvo per skaudu. Važiuodamas į Obelius jis visą kelią pratylėjo, nieko nevalgė, buvo užvaldytas jausmų.  Jautė jausmą, jog reikia iššokti ir bėgti, nes ten bus labai blogai.

„Kai išlipau iš autobusiuko, tą mokytoją kaip koala suspaudžiau ir sakiau, jog manęs čia nepaliktų, būsiu geras ir klausysiu. Šiauliuose palikau daug mylimų žmonių. Obelių internate vaikai vis kartodavo žodį „bazė“. Taip buvo todėl, kad dalis mokytojų nuasmenino vaikų vardus, vadino pravardėmis. Mane vadindavo Šarka.

Vieną kartą mane sumušė fizinio mokytojas, labai daug žaizdų turėjau, buvau net prie mirties, bet Dievas dar pagailėjo manęs. Bėgau bėgiais ir maniau, kad bėgu pas mamą, nors bėgau priešinga kryptimi. Apsigyvenau šieno kupetoje, nusiprausiau po lietumi, motina gamta mane apklojo šienu. Verkiau ir kreipiausi į Dievą prašydamas, jog jis mane pasiimtų, aš pavargau, juk niekas manęs nemyli. Tada kraujo lašas užvarvėjo ant ašaros ir pamačiau labai gražų apvalų pasaulį. Tada sau sakiau: laikykis. Rytą išgirdau šuns lojimą ir pamačiau senutę. Ji mane apiprausė, davė šilto pieno, prašiau jos, jog pasiliktų mane, jai padėsiu dirbti, bet ji negalėjo taip padaryti dėl sveikatos. Senutė paskambino policijai ir mane grąžino į tą bazę. Policijos automobilyje supratau, kad turiu kovoti už savo teises ir už savo gyvenimą“, – pasakojo R. Šarknickas.

R. Šarknicko mylimiausias gestas – apkabinimas
Knygos autorius pasakojo, jog savo tikrąją mamą pamatė po 14 metų, o brolius – po 12 m. Jis savo motinos nekaltina, nors ji ir padarė didžiulę klaidą, nejaučia jai neapykantos. Jo nuomone, nereikia švaistyti piktos energijos, reikia būti susikoncentravusiu į prasmę, į darbus, į dalykus, kurie augintų žmogų kiekvieną dieną. R. Šarknickas pasakojo, jog su broliais ir seserimis susvetimėjo, jie tapo kaip pažįstami bičiuliai. Knygos autorius pamilo svetimus žmones, kurie jam suteikė meilės, šilumos, rūpesčio.

Kai skaitytojas įsigyja R. Šarknicko knygą ir laukia autografo, jis visada savo gerbėjus apkabina, nes šis gestas jam yra vienas iš brangiausių, nei duoti ranką. Su mama knygos autorius susitinka kelis kartus per metus, nors jai vis dar nedrąsu pačiai pirmai paskambinti. R. Šarknickas pasakojo, jog vaikystėje savo mamą pirmą kartą susapnavo mirusią, tačiau kai ją pamatė realiai, ji buvo lygiai tokia pati kaip sapne.

„Šiauliuose susapnavau mamą, kai mokytoja įteikė laišką nuo sesers ir brolio. Jie buvo apgyvendinti Obelių internate, Rokiškio rajone, netoli Latvijos sienos. Negirdėjau, ką mokytoja skaitė, nes visą laiką žliumbiau. Verksnys labai buvau. Vėliau pats perskaičiau laišką ir pamačiau laiške sesės bučinio atspaudą. Tą naktį susapnavau mamą, bet taip nutiko, kad ją susapnavau kaimo kapinaitėse, kuriose buvo labai daug pūkų. Einu basas per tas kapinaites ir ant antkapio pamačiau jos fotografiją. Ir kas netikėta, kai ją pamačiau realiai, ji buvo tokia pati kaip  sapne. Sesers laišką nešiodavausi visur. Nešdavausi jį į pamokas, į kiemą pažaisti, per kūno kultūros pamokas pasikišdavau po apatiniais drabužiais. Visur savo sesę kaišiodavau, kad tik niekas jos nepavogtų, nes mano likimo vaikai buvo žiaurūs. Kai laiškas nebegražiai atrodė, jį suvyniojau ir  įkišau savo miegamajame į pelės urvelį. Tada sakiau, kad, sese, būk rami, pelės tave apsaugos. Vakare bandžiau laišką ištraukti ir mano pirštas pajuto, kad ten yra konfeti, laiškas buvo sugriaužtas. Labai tada pykau ant pelių“, – pasakojo R. Šarknickas.a