STIPRIOS MOTERYS

Stiprios moterys negyvena lengvesnio gyvenimo. Tiesiog jos randa jėgų įveikti iškylančius ir net labai sudėtingus iššūkius. Jos ne tik siekia karjeros, bet ir dalina save kitiems. Tarptautinės moters dienos išvakarėse pakalbintų mūsų pašnekovių istorijos labai skirtingos, bet iš visų jų galima pasisemti drąsos bei įkvėpimo.

Laima Rudokienė – bendrosios praktikos slaugytoja, 4 vaikų mama.
„Skausmas negali būti stipresnis nei meilė“
Laima Rudokienė dirba kraujo tyrimų laboratorijoje Rezus.lt ir namuose. Jos pagrindinė užduotis – imti tyrimams kraujo mėginius, tačiau be šio darbo, L. Rudokienės gyvenime yra kita atsakinga pareiga – rūpintis sergančiu sūnumi. Prieš šešis metus L. Rudokienė sužinojo, kad jos trečiajam vaikui Justui diagnozuota Diušeno raumenų distrofija. Tuo metu, jos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

„Kai sužinojau, jog mano sūnui diagnozuota Diušeno raumenų distrofija, tą akimirką viskas pasikeitė, prabėgo visas gyvenimas. Tuo metu ta liga neturėjo jokio gydymo. Diušeno distrofija yra labai sudėtinga liga, nes palaužia 5–6 metukų vaikus ir išgyvenama tik iki 20 m. Aš tuo metu laukiausi ketvirto vaikelio. Išgyventi tą periodą buvo labai skaudu. Padėjo draugų, žmonių, kurie buvo šalia, parama. O po to ir mano pačios savybės paėmė viršų, nes nesu linkusi pasiduoti“, – su ašaromis akyse pasakojo L. Rudokienė.

Nors moters darbas susijęs su medicina, ji niekada nebuvo girdėjusi apie šią ligą. Kad galėtų padėti savo sūnui, L. Rudokienei teko ieškoti informacijos apie gydymą, o ji buvo tik anglų kalba. O įgūdžiai ir žinios buvo primirštos. L. Rudokienė pasakojo, jog sėdėdavo, skaitydavo, bet nelabai ir suprasdavo, net sapnuodavo, kad kalba angliškai.

„Tai buvo juodas darbas, negalime susidūrę su vaiko negalia patys tapti neįgalūs. 2015 m. Šiaulių moterų „Lions“ klubas mus parėmė, palaikė ir paskatino įkurti fondą ir nuveikti kažką daugiau ne vien dėl savo vaiko. Jis pavadintas „Justo paramos fondas“, bet fondas yra įkurtas visiems Diušeno liga sergantiems vaikams. Tai nėra asmeninis fondas vienam vaikui“, – pasakojo L. Rudokienė.

Ji sako tik po tam tikro laiko suprausi, kad ir kitiems šeimos vaikams tai buvo labai didelis iššūkis. Jie visa tai išgyveno savyje. „Tuo metu aš nieko negalėjau padaryti, net dėl to vaikelio, kuris buvo mano įsčiose. Tas vaikelis net nejudėjo. Jis taip reaguodavo į mano emocinę būklę. Aš tik sugebėdavau paglostyti pilvą ir sakyti, kad, mažyti, aš dėl tavęs dabar nieko negaliu padaryti, nes mama dabar labai nerimauja dėl Justo. Dažniausiai išsiverkdavau, kai nebūdavo vaikų, suprasdama, kad jie mano emocijas yra per silpni panešti. Po to buvo kitas etapas, kada tiesiog nebegalėjau sau leisti taip reaguoti. Tiesiog suėmiau save į rankas, nes pradėjo blogėti mano fizinė sveikata. Kažko darymas, organizavimas mane nuteikė ne susitaikymui su tuo, kas vyksta mano gyvenime, bet tikėjimui, kad dar galima kažką ir padaryti“, – teigė L. Rudokienė.

Ši nenuilstanti moteris Lietuvoje suorganizavo pirmąją konferenciją apie Diušeno raumenų distrofiją. Pasikvietė specialistus iš Paryžiaus, siekdama, jog gydymas turėtų mažesnį šalutinį poveikį. Šiais metais įvyko ir antroji konferencija.

„Iš pradžių pradėjome važinėti pas kelių šalių specialistus. Vienas gydytojas belgas yra šios ligos profesionalas. Kai mes su Justu pradėjome vykti pas jį, kitos šeimos sekė iš paskos. Aš tam gydytojui pasiūliau atvykti į Lietuvą ir pakonsultuoti kitas šeimas, kad mūsų gydytojai galėtų pasisemti patirties. Ir jis mielai sutiko. Šį rugsėjį bus du metai, kai mes turime licencijuotą produktą, atsiradusį Amerikoje. Tas produktas tinka mano sūnui, tik šiandien jis mums yra finansiškai nepasiekiamas, nes labai brangus, bet gydymas yra“, – tvirtino L. Rudokienė.

Ji patirties ir jėgų semiasi iš tų mamų, kurios pačios turėdamos sergančius vaikus, ar jau jų netekusios, vis tiek nenuleidžia rankų.

„Aš sakau, jog į šeimą atėjo priešas, kuris pakeitė visą šeimos gyvenimą. Pavyzdžiui, rugsėjo 7 d. buvau suorganizavus Diušeno dieną. Mama, kuri prieš 16 metų neteko vaiko, iki šiol daro viską, kad ši liga būtų nugalėta. Aš norėčiau paprašyti, kad tie žmonės, kurie atsidūrė panašioje situacijoje, nenuleistų rankų. Kažką darykite, nes nedarymas veda į baisią atskirtį, savijautą ir skausmas negali būti stipresnis nei meilė. Kai tau skauda, tu nori susigūžti, save apsikabinti, o kai tu myli – meilė skatina veikti“, – pasakojo L. Rudokienė.

Stipri moteris L. Rudokienei yra ta, kuri susidurdama su kliūtimis vis tiek padaro tai, ką gali. Stipriai moteriai prioritetas – laimingi vaikai, nepaisant to, kad susiduri su įvairiausiais išmėginimais, sunkumais, tu vis tiek turi žiūrėti į priekį.

„Kartais sau užduodu klausimą, ar aš esu iš tų mamų, kuri labiausiai bijo, ar aš esu stipri. Ar turiu didesnę baimę prarasti, ar didesnį potencialą būti stipri. Kai tau kažkas pasiseka, kai matai rezultatus, tai tos nesėkmės neatrodo tokios didelės. Neseniai grįžome iš konferencijos Italijoje. Į ją vykau su Lietuvos gydytojomis, kurios pirmą kartą dalyvavo tokioje konferencijoje. Jos labai džiaugėsi. Yra beprotiškai gera, kai įgyvendini tokius dalykus. Tai rodo, kad vertėjo būti atkakliai, tikrai nepalūžti ir eiti į priekį“, – teigė L. Rudokienė.

Angelė Bučmienė, Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“ žolės riedulio trenerė.
„Supratau, kad džiaugtis reikia kiekviena diena“
Energinga, besišypsanti ir vietoje nenustygstanti moteris šiuo metu treniruoja mažuosius sportininkus, nes vyresniuosius jau iškėlė į aukštumas. Trenere ji dirba jau 20 metų, bet, anot A. Bučmienės, šie laikai labai pakeitė vaikus.

„Pirmiausia savo darbe aš esu kaip močiutė, paskui mama ir tik po to trenerė. O tai močiutei reikia gerai atrodyti, visada turėti gerų minčių. Man šis darbas labai sunkus, anksčiau buvo lengviau sudominti vaikus. Dabar vaikams tinginystė yra darbas, nereikia niekur eiti, tik sėdėti prie kompiuterio. Aš renku tokią kartą, kuri man būtų kaip dukros. Esu griežta, bet mėgstu viską pasakyti iš karto, visada paaiškinu tai, ko vaikai nesupranta. Tačiau savo darbą labai myliu, bet nemaniau, kad jis bus toks sunkus. Savo darbe bandau žengti ir su naujovėmis. Veduosi į boulingą, pavalgyti picų, ledų, atsigerti kavos ar arbatos. Taip sportininkus supažindinu su visu gyvenimu“, – pasakojo A. Bučmienė.

Žolės riedulio trenerė A. Bučmienė prieš pusę metų patyrė automobilio avariją, tačiau tai nesustabdė jos dirbti toliau. „Važiavau iš Alytaus, turėjau labai daug planų. O Dievulis pagrūmojo pirštu. Išvengiau susidūrimo su kitu automobiliu, bet vis tiek nuvažiavau nuo pagrindinio kelio. Mane išgelbėjo kelmas. Aš ant jo susmigau, išmušė oro pagalvės. Man lūžo krūtinės ląsta, stuburo, juosmens slanksteliai, tai buvo vidiniai lūžiai. Dabar jau galiu sėdėti. Manęs tai nesustabdė dirbti toliau, nes kitiems būna ir blogiau. Dievulis man davė pamąstyti, kad nereikia skubėti“, – prisiminusi pasakojo A. Bučmienė.

Žolės riedulio trenerė su didele meile ir pagarba kalba apie savo tėvus, kurią jie labai gerai išauklėjo. A. Bučmienė teigė, jog joje gyvena gerumo ir tvirtumo kipšiukas. Būna, kad ji ir supyksta, atsitinka ir blogų dienų, bet niekas nėra matęs jos verkiančios.

„Kol nepakliūname į kažkokias gyvenimiškas situacijas, mes nesusimąstome. Mano požiūris po avarijos pasikeitė. Aš dabar nieko neplanuoju. Džiaugtis reikia kiekviena diena, nes mes toje Žemėje esame tik tiek, kiek mums yra skirta. Jei tau kitas padarė kažką bloga, tai tu tam žmogui padaryk ką nors gera. Aš visokius asocialius asmenis pakeldavau, pasodindavau ant suoliuko ir suteikdavau pagalbą. Mano kolegos stebėdavosi, kaip aš to nebijau. O aš atsakydavau, ko čia bijoti. Visi mes esame žmonės“, – kalbėjo A. Bučmienė.

Žolės riedulio trenerė A. Bučmienė save laiko stipria ir drąsia moterimi. Šiai moteriai nėra nesaulėtų dienų. Ji savo gyvenime patyrė tikrai labai daug. A. Bučmienė prisiminė, jog kai buvo Sovietų Sąjungos rinktinės narė, net lygindavo batų raištelius. Ten vietą reikėjo išsikovoti po saule, niekas jos nedavė.

„Darbuose ir gyvenime aš viską moku. Sugebu ir vinį įkalti, arti, šienauti. Viso to mane išmokė tėvai. Labai mėgstu iššūkius. Sunkumai mus gyvenime grūdina, todėl reikia jų nebijoti, o viską išbandyti. Mano šeimoje yra įskiepytos tokios vertybės: globa, šiluma, meilė, pagarba, darbas, atsakomybė. Mes moterys esame kaip gėlės, turbūt apie tai net nesusimąstome. Kovo 8 d. yra nuostabi šventė. Gėlės sodinamos lauke, jos išgyvena lietų, perkūnijas, sniegą, visus gyvenimo laikotarpius. Tai užsiskleidžia, tai pražysta. Lygiai kaip ir moteris“, – teigė A. Bučmienė.

Gražina Garuolienė, Verslininkė, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų verslo moterų komiteto pirmininkė
Moterims reikia nebijoti pasitikėti savimi
Aktyvi verslininkė dienraščiui sako, kad norint ko nors pasiekti, nebūtina būti stipriai moteriai. Tereikia imti iniciatyvą į savo rankas, nebijoti klysti ir labiau pasitikėti savimi.

„Jeigu netingi, turi užsispyrimo ir noro ką nors padaryti, tuomet viską pasieksi ir visai nesvarbu, esi vyras ar moteris“, – mano G. Garuolienė.

Ji pasakoja, kad šiandien net išsilavinimo neturinčios moterys sukuria sėkmingus verslus. Pradėjusios nuo nulio, tampa pavyzdžiu kitiems ir pasiekia didelių laimėjimų.

Tiesa, moterims labiau nei vyrams, reikalinga aplinkinių parama. Galbūt todėl ir egzistuoja įvairios verslo bendruomenės, kur galima semtis patirties iš kitų verslo pasaulyje besisukančių žmonių.

„Kadangi esame susibūrusios į verslo moterų tinklą, stengiamės viena kitą palaikyti, patarti rūpimais klausimais. Žinoma, draugų ir artimųjų palaikymas taip pat yra labai svarbus“, – sako šiaulietė.

Pašnekovė atvirauja, kad pati nusprendė tapti verslininke po to, kai pabodo būti samdomai darbuotojai. Panorėjusi tapti mažiau priklausoma nuo kitų ir pasigedusi laisvės pačiai nuspręsti, kada ir kur dirbti, žengė drąsų žingsnį, ėmėsi nuosavo verslo ir šiandien savo sprendimo tikrai nesigaili.

„Verslas man niekada netrukdė asmeniniam gyvenimui. Priešingai, kadangi tapau pati sau darbdavė, galiu ateiti ar išeiti iš darbo, kada tik panorėjusi. Žinau, kad ir kitos verslininkės puikiai viską suderina“, – mitus, esą karjeristės neturi laiko savo vaikams, griauna G. Garuolienė.

Moteris svarsto, kad galbūt jai pasisekė ir dėl to, kad dirba su profesionalia bei savo sritį gerai išmanančia darbuotojų komanda, kuriai vadovauja jau 17 metų.

„Gerbiu savo darbuotojus, mes visada rūpinamės vieni kitais. Galbūt todėl apie emigraciją tikrai negalvoju, emigruoti neketina ir mano vaikai. Mums labai gera gyventi Lietuvoje, o panorėję į užsienį išvažiuojame tik pasisvečiuoti“, – tvirtina pašnekovė.

Reziumuodama ji dar kartą patikina, kad sukurti savo verslą ir sėkmingai jam vadovauti įmanoma. Anot verslininkės, lietuvės yra tikros auksarankės, gabios ir darbščios moterys, savo pomėgį siūti, megzti, gaminti, remontuoti galinčios lengvai paversti verslu. Svarbiausia, nebijoti ieškoti pagalbos, kreiptis į darbo biržą ar Savivaldybę ir pasinaudoti jų siūloma finansine parama.

2018 03 07 10