Barbora Junokienė gimė 1917-ųjų rugsėjį ir yra viena iš dešimties šimtamečių, gyvenančių Šiauliuose. Tad jubiliatės į namus, kuriuose ji gyvena su dvynėmis dukromis Birute ir Vijole, atvyko pasveikinti Šiaulių miesto meras ir kiti valdžios atstovai. O kai buvo perskaitytas sveikinimas, įteiktos gėlės, užrišta jubiliejinė juosta, šimtametė noriai papasakojo apie savo gyvenimą.

Sunkus darbas užgrūdino
B. Junokienė, pasirodo, yra kilusi iš Kelmės rajono, tad jos, penktojo vaiko šeimoje, jaunystė prabėgo Laukaimyje, tarp Šiluvos ir Tytuvėnų. Dabar ten tušti kaimai, nebėra ir trobos – melioracija nugriovė.  

Likimas šimtametės nelepino. Vienas po kito pasipylė vaikai: pirmasis gimė 1940 metais, paskui – dvyniai sūnūs, dukra, dvynės dukros… Namai per karą sudegė. Kūdikėliams pieno nebuvo. „Nešė geri žmonės po puodelį ar bidonėlį. Išgyvenom“, – nesiskundžia šimtametė.

Moteris buvusi partizanų ryšininkė, o jos vyras Jonas-Rutenis, „Vanagų“ būrio partizanas, paguldė galvą už tėvynę 1947 metais. Žuvus vyrui viena išaugino 6 vaikus, dar padėjo ir vyro seseriai vaikus auginti.

Dirbo sunkiai kolūkio sandėlininke 15 metų, nors vos 3 skyrius baigusiai nelengva buvo viską apskaičiuoti. Šimtametė sakė, kad stropiai dirbo, sąžiningai atsiskaitydavo už kiekvieną grūdą ar žirnių saują: „Kartą prireikė į artimo žmogaus laidotuves. O tokie gražūs žirniai supilti – tai vienas į kišenę, tai kitas... Kaip išvažiuoti? Kam palikti sandėlį?“
Taip visą gyvenimą sąžiningai atlikdavusi savo pareigas.

Svarbiausia – nuosaikumas
Ilgaamžė B. Junokienė giminėje yra tik viena. O kodėl – jubiliatei sudėtinga paaiškinti.

„Valgiau kaip visi žmonės: ir geriau,  ir blogiau,  – paklausta apie maistą sakė jubiliatė. – Mėgstu riebius cepelinus, mėsą. Tik kartais stikliuką prie lūpų pridedu, palaižau.“

Dukra Birutė Žukauskienė pritaria, kad kad jokių ypatingų dietų mama niekada nesilaikė. Ir dabar valgo mėsiškai – kalakutienos, šiek tiek daržovių. Tiesa, visada labai mėgo raugintus kopūstus. Keliasi anksti, 9 valandą pusryčiauja: sūrio, košės.

Pasak dukros, mamos stiprybė – ramumas, nuosaikumas. Niekada nesiblaško, nors sunkių išgyvenimų patyrė, bet viską ištvėrė ramiai. Sveikata gera, nors jaunystėje sirgusi plaučių uždegimu, o dabar gana stipri. Į lauką jau neišeina, bet kambaryje dukrų prižiūrima dar pavaikšto.

Pati B. Junokienė pastebėjo, kad dabar per daug mėgstama viską kritikuoti, peikti. Daugiausia  peikia tie, kurie mažai išmano. Šimtametė televizijos žiūrėti nebegali, akys nebe tos – „geltoni žmogiukai ant sienos rodosi“, bet radijo mielai klauso, domisi politika ir net krepšiniu.

Jubiliatė džiaugiasi, kad valdžios rūpesčio jai užtenka, o ir kitiems pensininkams nesą taip blogai, tik žmonės pripratę per daug dejuoti. Taip yra todėl, kad tikro blogumo nepatyrė arba seniai jau užmiršo: „Dauguma tikrai gyvena geriau negu mes jaunystėje.“

Dukros Birutė ir Vijolė teigė, kad mama visada optimistė, nemėgsta teisti, kritikuoti. Atkakliai laikosi savo nuomonės, yra gana šviesaus proto.

Didžiausias džiaugsmas – sveiki vaikai
Jubiliatė neprisimena didelių linksmybių savo gyvenime. Ir vestuvių puotos nebuvo. „Vaikai sveiki. Smagu, ačiū Dievui, kad susilaukiau. Kol negimę, tai didelis rūpestis“, – sako moteris.

Jai vaikai – svarbiausia, juk viena užaugino šešis. Tad dabar turi 11 anūkų. Negali jais atsidžiaugti. Visi sveikino, Mišias už močiutę užpirko, linkėdami jai sveikatos.  Ir dukros abi visada šalia. Tai irgi džiaugsmas. Krūvoje ir lengviau, ir smagiau.

Šimtametė visiems linki meilės ir užjausti vienas kitą, nepavydėti kaimynui, nes gyventi gera tada, kai šalia yra mylintys žmonės, kai net visai svetimi žmonės rūpinasi, nepamiršta pagerbti: „Tai turtas, kurio nenupirksi, nors ir pilnom kišenėm gyventum.“