Provizorės Vandos Kavaliauskienės pomėgis pelnė šlovę Šiauliams

Netoli buvusio „Elnio“ fabriko dešinėje pusėje, jei važiuosi nuo Radviliškio, akį patraukia dizainerio Viliaus Purono stilizuota reklaminė rodyklė „Katinų muziejus įsikūręs maždaug už 200 m Žuvininkų g. 18“. O šalia muziejaus linksmai pasitinka kitas V. Purono kūrinys – monumentas „Amžina šlovė“, skirtas katinams, žuvusiems kovoje su šunimis.

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre gyvuojantis Vandos Kavaliauskienės katinų muziejus garsina Šiaulius visame pasaulyje. Ne visi žinome, kad jo įkūrėja buvo nusipelniusi Lietuvos provizorė, tačiau jos pomėgis ir surinkta unikali katinų kolekcija iki šiol tarnauja žmonėms, skleidžia geras emocijas. 10 metų praėjo nuo dienos, kai žemiškosios tarnystės kelią baigė iškili miesto asmenybė Vanda Kavaliauskienė, bet jos idėjų tąsa gyva.

Gyvenimas tikrai gražus
Provizorius, žinomas kraštotyrininkas Liudvikas Rulinskas su Vanda Kavaliauskiene farmacijoje dirbo ir bendravo daugiau nei 40 metų. Apie darbščią kolegę, vadovavusią Šiaulių krašto farmacijos sistemai, ne kartą rašė mūsų laikraštyje. Pasak jo, mylėti žmogų ir savo profesiją – buvo svarbiausias provizorės uždavinys ir tikslas, kurio siekė ugdydama jaunuosius farmacijos specialistus, atvykusius dirbti į Šiaulių ir Panevėžio krašto vaistines. Ji kilniam, atsakingam farmaciniam darbui pašventė 50 savo gražiausių gyvenimo metų, gerbė darbuotojų kolektyvą. Nors tuo metu labai trūko vaistų, troško padėti kiekvienam ligoniui. Mėgstamas provizorės posakis „Gyvenimas yra gražus“ atspindėjo jos energiją, optimizmą, meilę žmogui, tikėjimą savo darbo prasmingumu.

Vanda Jurevičiūtė-Kavaliauskienė gimė 1923 metų lapkričio 23 d. Šapnagių kaime, garsaus provizoriaus ir pirmojo Lietuvoje chemijos vadovėlio autoriaus Stasio Jurevičiaus šeimoje. Mama Jadvyga buvo namų šeimininkė, sesuo Aldona tapo gydytoja, broliai Algirdas ir Vytautas – inžinieriais statybininkais.Prisimindama savo vaikystę V. Kavaliauskienė sakė, kad intelektuali šeimos aplinka skiepijo meilę darbui, knygai, gamtai, tėvai turėjo nemažą biblioteką, po kambarius lakstė kačiukas, namus saugojo šuo. Net vaikų puodeliai arbatai gerti buvo su kačiukais, šuniukais. Jurevičių šeima įsikūrė Šatrijos gatvės 5-ajame name, kai Vandai tebuvo vos 4 metukai. Kieme tebeošia 1936 m. tėvo 60-mečio proga sodintas ąžuolas. Šalia jo prabėgo ir visas Vandos bei Adolfo Kavaliauskų gyvenimas.

Pasak V. Rulinsko, V. Kavaliauskienė niekada nesėdėjo sudėjusi rankų. Kiek galėjo, tiek dirbo. Provizorės veiklos išsamus aprašymas yra R. Stonkutės-Žukienės ir A. Kostiukevičiaus knygoje „Lietuvos farmacija. I tomas. Žymiausi Lietuvos farmacininkai“, taip pat „Leidybos idėjų centro“ parengtoje knygoje „Kraštiečiai. Šiauliai. Rinktinės biografijos“.

V. Rulinsko teigimu, jie su V. Kavaliauskiene turėjo sukaupę unikalių eksponatų, puoselėjo nedrąsią idėją Šiauliuose įkurti farmacijos muziejų. O katinų muziejaus mintis išsirutuliojo gana netikėtai. 1962 m. į V. Kavaliauskienės rankas pateko katinuko skulptūrėlė, draugės parsivežta iš Zakopanės. Po šešerių metų farmacininkės Vandos Kavaliauskienės kolekcijoje eksponatų jau buvo tiek daug, kad galėjo muziejų kurti.

1990 m. Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje atidarytame muziejuje buvo 3899 eksponatai – molinės, medinės, porcelianinės skulptūrėlės, paveikslai ir daugybė daiktų su katyčių atvaizdais. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje, trečias Europoje Katinų muziejus. Panašūs muziejai dar yra Šveicarijoje, Olandijoje. Informacija apie šiauliškį paplito po visą pasaulį, tad į muziejų pradėjo plaukti eksponatai iš pačių įvairiausių žemės kampelių: Kanados, JAV, Meksikos, Kubos, Anglijos, Portugalijos, Prancūzijos, Japonijos, Kinijos, Australijos ir Afrikos. Atkeliavo atvirukai, skulptūrėlės, kalendoriai, pašto ženklai, indai, vazos su katinų atvaizdais.

Išėjusi į pensiją V. Kavaliauskienė atsidavė muziejui ir kraštotyrinei veiklai. Ji darbavosi muziejuje, kurio eksponatus rinko daugiau nei 50 metų, organizavo jubiliejinius Katinų muziejaus renginius, bendradarbiavo su Amsterdamo katinų muziejumi. 2010 m. visą kolekciją dovanojo Šiaulių miesto savivaldybei, muziejus pavadintas Vandos Kavaliauskienės katinų muziejumi.

V. Kavaliauskienė sakė: „Aš gimtajam miestui padovanojau brangią ir vertingą kolekciją tam, kad šiandieniniai miesto gyventojai ir ateinančios kartos galėtų lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis mano surinkta kolekcija“. Pasak V. Rulinsko, tai yra nepaprastas pavyzdys, kaip vieno žmogaus pomėgis gali tapti įdomus visiems.

Kraštotyra – veržlumą skatinanti aistra
V. Kavaliauskienė iki paskutinės dienos – 88-ojo savo gimtadienio – gyveno aktyvų, visuomenišką gyvenimą. Dar dirbdama Katinų muziejuje pradėjo rašyti knygą – savo šeimos istoriją. Pavadinimas „Ką šlama senas ąžuolas“ atsirado vėliau, nes autorė knygos nespėjo užbaigti – netikėtai išėjo Amžinybėn 2011 m. lapkritį. Pabaigti įsipareigojo knygos redaktorė Aldona Sireikienė, gyrusi, autorę už kruopštumą, gražų stilių ir vaizdingą kalbą. „Saulės deltos“ leidykla padėjo knygai išvysti pasaulį 2013 m.

Nors amžius skirtingas, bet nuoširdi bendrystė siejo Birutę ir Algirdą Musneckius su Vanda Kavaliauskiene. Aplankė ją Birutė su su vyru ir paskutinėmis dienomis, dar spėjo su gimtadieniu pasveikinti. 2017 m. Šiaulių kraštotyros draugijos 90-mečio proga Algirdas ir Birutė Musneckiai Šiaulių miestp savivaldybės Viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje surengė kraštotyrinę parodą „Miesto šviesuoliai“ (E. Adomavičienė, G. Venclauskaitė, V. Kavaliauskienė, J. Krivickas, V. Rimkus, D. Balčiūnas). Joje panaudotos senosios V. Kavaliauskienės šeimos nuotraukos, kurias A. Musneckis perfotagrafavo rengiamai jos knygai „Ką šlama senas ąžuolas“, dalis nuotraukų paimta iš bibliotekininkės Rimos Giržadienės sukauptos medžiagos, renginius pats A. Musneckis fotografavo. B. Musneckienė sudėliojo vaizdus, dokumentus ir tekstus į visumą, kad atsiskleistų šviesi asmenybė, jos nuveikti darbai.

Nemažai dėmesio skirta šeimos istorijai, V. Jurevičiūtės-Kavaliauskienės tėvams, ypač Stanislovui Jurevičiui (1876–1942), žymiam provizoriui, pirmojo Lietuvoje vadovėlio „Organinė chemija“ autoriui, Šiaulių valstybinės gimnazijos mokytojui.

Vanda pasuko tėvo pėdomis – įgijo provizorės išsimokslinimą. B. Musneckienės parengti aplankai pasakoja, kad vos baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją 1941 m. Vanda Jurevičiūtė nuėjusi dirbti į vaistinę mokine, nes tėvelis labai norėjo, kad nors vienas iš keturių jo vaikų pasirinktų vaistininko kelią. Per mokslo metus teko palaidoti ir tėvelį, ir mamą, tad tolimesnį gyvenimo kelią teko įveikti be jų pagalbos. Didžiausias sutapimas, kad baigusi farmacijos mokslus Kaune, ji studijavo Maskvos farmacijos institute, kuriame mokėsi ir tėvelis prieš 50 metų. Dirbti teko vaistinėse, vaistų sandėlyje. Farmacijos valdyboje. Nueitas kelias nuo inspektorės iki valdytojos.

Aktyvi moteris visuomeninei veiklai negailėjo jėgų. B. Musneckienės pateikti eksponatai rodo, kad V. Kavaliauskienė dalyvavo Metų šiaulietės rinkimuose, Tolerancijos dienai surengtoje fotosesijoje, Šiaulių senjorų draugijos renginiuose. Kraštotyros parodoje „Lietuva nuo mano žingsnio“ pristatytas V. Kavaliauskienės darbas „Šatrijos gatvė“. 2006 m. aktyviai kraštotyrininkei V. Kavaliauskienei įteiktas Mikelio prizas – taip pagerbiami labiausiai nusipelnę kraštotyrininkai. Padovanojusi miestui savo sukauptą Katinų muziejaus ekspoziciją ji sakiusi: „Aš atlikau tik pilietinę pareigą...“

„V. Kavaliauskienė buvo aktyvi visuomenininkė, Šiaulių miesto deputatė, Moterų tarybos narė, Knygų bičiulių narė, teismo tarėja, Lietuvos kraštotyros draugijos, Šiaulių krašto kultūros fondo narė. Buvo apdovanota Sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardu, jai suteiktas nusipelniusio provizoriaus garbės vardas, Mikelio prizas, o padėkų ir garbės raštų už ilgametį ir garbingą darbą tiek daug, kad jų visų ir nesuskaičiuotume“, – vardija V. Rulinskas.

Gaila, kad gyvai esant V. Kavaliauskienės nuopelnai Šiaulių miestui įvertinti nepakankamai. Mūsų laikraštyje (2011 lapkričio 28) Zita Katkienė straipsnyje „Liūdi ir žmonės, ir... katės“ rašė: „Daug miestui nuveikusi ir jo vardą pasaulyje garsinusi šiaulietė valdžios parama ir dėmesiu nebuvo maloninama: du kartus šiauliečiai Vandos Kavaliauskienės kandidatūrą buvo pateikę miesto Garbės piliečio vardui gauti, tačiau komisija jos kandidatūros nepatvirtino. Neištiesė pagalbos rankos Savivaldybė ir tada, kai ji kreipėsi finansinės paramos knygai apie giminės istoriją išleisti.“

Tačiau dvasingos, orios, aristokratiškos sielos šiaulietės atminimas metams nepavaldus, gyvas ją pažinojusių žmonių ir muziejaus lankytojų širdyse.

Gyvasis muziejus alsuoja meile
Vandos Kavaliauskienės katinų muziejaus svečių knygoje įrašai įvairiausiomis kalbomis. Muziejų kasmet aplanko keliolika tūkstančių įvairaus amžiaus smalsuolių ir katinų mylėtojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimųjų kraštų: Japonijos, Kinijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir t. t. L. Rulinsko teigimu, apie V. Kavaliauskienės katinų muziejų rašyta JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Vietname, Anglijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Žinoma, nemažai spausdinta straipsnių lietuviškuose leidiniuose.

Prieš keletą metų Katinų muziejaus patalpose atlikta renovacija, visiškai pertvarkytos ir atnaujintos ekspozicijos, kuriose jau daugiau nei 6 000 eksponatų. Katinų muziejus išgražėjo. Katės žvelgia ne tik iš ekspozicijos stendų, jų pilna visur. Maži ir dideli, linksmi ir liūdni, žaismingi ir rimti, kiekvienas su savo charakteriu ir spalvomis jie žvelgia į mus nuo lubų ir nuo sienų. Gracingi katinėlių atvaizdai ir spalvotuose vitražuose, ir laiptų turėklų ornamentuose. Šviestuvai ir kėdės – taip pat katinai. Kaip kažkada sakė pati V. Kavaliauskienė, muziejus siekia skiepyti meilę gyvūnams bei skatinti kolekcionavimą, kuris gydo žmogaus kūną ir sielą.

Muziejaus vadovė Asta Sipavičienė „Šiaulių naujienoms“ patvirtino, kad muziejus gausiai lankomas. Dėl pandemijos tolimųjų kraštų turistų sumažėjo, bet atvyksta svečių iš Latvijos, labai dažnai čia pramogauja šeimos iš visos Lietuvos. Pasak vadovės, muziejus yra smarkiai pasikeitęs, modernesnis. Naujų eksponatų įsigyti muziejininkai neplanuoja, tačiau mielai priima lankytojų dovanas. Pavyzdžiui, fonduose saugoma per 4 tūkstančius panevėžietės poetės, farmacininkės Irenos Fridmanaitės-Aleknienės eilėraščių – iš jų apie 2000 apie katinėlius. Kai kurie dar mašinraščiu spausdinti, surišti į knygas. Kartkartėmis vienas kitas panaudojamas renginiuose, edukacijose.

„Neturime tikslo ekspoziciją gausinti, dėmesį sutelkiame į jos įveiklinimą“, – laikraščiui sakė A. Sipavičienė. Čia dažnai vyksta susitikimai su žymiais žmonėmis, muziejaus gimtadienio šventės, organizuojamos įvairių kolekcijų parodos, pavyzdžiui, boružėlių, raktų pakabučių. Rengiamos moksleivių darbų ir profesionalių dailininkų kūrybos parodos. Įsiminė išskirtinė Ričardo Strazdausko grafikos paroda „Neatrasta gentis“.

Muziejaus darbuotojos su meile ir pagarba sutinka kiekvieną turistą, įdomiai papasakoja apie katinų atsiradimą šiame muziejuje, jų istorijas, iš kokios šalies ir kokiomis sąlygomis čia atsirado.

A. Sipavičienė akcentuoja, kad šis muziejus unikalus, labai traukia vaikus ir suaugusius kačių mylėtojus, nes yra gyvas, čia „karaliauja“ net šeši gražūs, linksmi pūkuotukai. Dažnai juokaujama, kad muziejui „vadovauja“ tikri katinai. Kiekvienas jų turi pareigas: lankytojus dažniausiai pasitinka orus muziejaus direktorius Perlas, apie kojas glaustosi sekretorė Mildutė, paglostoma prašosi Meilutė ir tt. Šeši muziejaus gyventojai gulinėja ant palangių, lipa jums ant kelių, leidžiasi myluojami. Toks šiltas bendravimas ypač reikalingas vaikams. Beje, muziejus siūlo įdomią pramogą – švęsti vaikų gimtadienius muziejuje. Žymiai jaukiau, nes plastikiniai žaidimų kambariai jau pabodo.

A. Sipavičienė yra pasakojusi, kad su muziejaus įkūrėja Vanda Kavaliauskiene praleisti treji metai nepamirštami. Ji buvo trykštanti gyvenimo džiaugsmu, be galo optimistiška moteris. Su lankytojais niekada nepamiršdavo pašmaikštauti, papasakoti linksmų istorijų, nutikimų ,,iš katinų gyvenimo“. Ji turėjo daug pažįstamų, draugų, ir kiekvieną labai vertino, visada jų su džiaugsmu laukdavo apsilankant.

Mieste jos buvo pilna visur – du kartus per savaitę dirbdavo muziejuje, švenčiamas J. Janonio gimnazijos jubiliejus – V. Kavaliauskienė drauge su visais, Jovaro muziejuje vyksta renginys – ji ten, „Senjorų“ klubas organizuoja renginį ir miesto senjorė V. Kavaliauskienė – kartu, Gamtininkų centro 20-asis jubiliejus, V. Kavaliauskienė būtinai kviečiama dalyvauti...

Jei nespėja kur ateiti, tai būtinai paskambins. Skambindavo ir apie katinėlius pasiteirauti, kai ateiti nepajėgė. Toks buvo jos požiūris į žmogų, į bendravimą, į pareigą, ir atskomybę. Ji visados spinduliavo nuoširdumu ir meile.

2021 12 17 4